Antioksidantai stabdo senėjimą

Antioksidantai stabdo laiką… Fotosenėjimas

Senėjimas — tai DNR molekulėse susikau­pusių defektų ir sutrikusių fiziologinių proce­sų rezultatas, kuris organizmą galiausiai su­naikina. Egzistuoja daug senėjimo teorijų, kurios vienaip ar kitaip aiškina klaidų atsira­dimą ląstelių struktūroje, išorės veiksnių įta­ką senėjimo procesams. Tačiau pirmosios raukšlės veido odoje atsiranda ne tiek dėl uni­versalaus, būdingo visiems organizmo audi­niams, senėjimo, kiek dėl kito proceso, vadi­namojo fotosenėjimo.

Norint įvertinti nepalankių išorės veiksnių įtaką odos senėjimui, pakanka palyginti veido ir uždengtų kūno vietų odą. Atvirose kūno odos vietose senėjimas matomas kur kas anksčiau, nei apsaugotose drabužiais. Išanalizuoti visų neigiamų išorės veiksnių, greitinančių odos senėjimą, neįmanoma, bet ultravioletinis spin­duliavimas nuolat veikia kiekvieną žmogų. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad pirmuosius senėjimo požymius odoje sukelia būtent UV spinduliavimas.

Ultravioletas skatina degeneracinius proce­sus odoje, dėl kurių oda tampa sausa, šiurkš­ti, netenka tonuso, joje atsiranda raukšlių ir pigmentinių dėmių (saulės lentigo). Histologiš­kai tai — raginio sluoksnio sustorėjimas (hi-perkeratozė), epidermio atrofija, kolageno pluoštų degeneracija, atipinių elastinių pluoš­tų atsiradimas. Pagausėja melanino, atsiran-

 

da atipinių melanocitų, išsiplečia kapiliarai. Šių požymių beveik nėra ten, kur oda gerai apsau­gota nuo ultravioletinių spindulių.

Odai reikalinga apsauga

Saulė — ultravioleto, kaip ir viso kitokio elek­tromagnetinio spinduliavimo (regimosios šviesos bei šilumos), šaltinis. Dalį UV spinduliavimo su­laiko ozono sluoksnis, debesys, drabužiai, lan­gų stiklai ir kitos kliūtys. Raginis odos sluoks­nis taip pat sulaiko kažkiek UVS, bet dalis saulės spindulių pasiekia dermą. Ultravioleto diapazonas — nuo 200 iki 380 nm. Kuo ilgesnis bangos diapazonas, tuo silpnesnis ultravioleti­nis spinduliavimas. Visas ultravioleto diapazo­nas dalijamas į tokias dalis:

♦  UV-C spinduliai visiškai sulaikomi ozono sluoksnio;

♦  UV-B spinduliai iš dalies sulaikomi ozo­no sluoksnio, beveik neprasiskverbia pro stik­lą, 70 proc. atspindi raginis sluoksnis, 20 proc. nusilpsta skverbdamiesi pro epidermį, į der­mą pakliūva apie 10 proc;

♦  UV-A spinduliai nesulaikomi ozono sluoks­nio, kiaurai prasiskverbia pro stiklą ir raginį odos sluoksnį. Skverbdamiesi per epidermį UV-A spinduliai iš dalies sugeriami, atspindimi ar išsklaidomi, todėl į dermą pakliūva iki 30 proc.

Nors UV-A spinduliai nesukelia odos parau­dimo ar saulės nudegimo, būtent dėl jų atsi­randa fotosenėjimo požymių. Ultravioletas, pa­kliuvęs ant odos, gali atsispindėti nuo jos pa­viršiaus, prasiskverbti gilyn arba jį gali absor­buoti (sugerti) organinės molekulės. Pažeidi­mus odoje sukelia tik absorbuoti UV spinduliai. Todėl, žinant organinių molekulių absorbcijos spektrą, galima numatyti, kokios molekulės odos ląstelėse bus labiausiai pažeistos ultra­violeto (priklausomai nuo bangų ilgio, kurio­mis apšvitinama oda).

Sugerdamos šviesos kvantus molekulės per­eina į nestabilią aktyvią būklę ir tampa reak­tyvesnės. Todėl gali formuotis ne tik stabilūs molekulių junginiai, bet ir laisvieji radikalai bei aktyvaus deguonies formos. Šiuo atveju ultra­violetinis spinduliavimas tiesiogiai pažeidžia biologines molekules: baltymus, nukleino rūgš­tis, tai pat sukuria griaunamąjį laisvųjų radi­kalų poveikio mechanizmą odoje. Daugiau panašių straipsnių galite rasti mūsų svetainėje www.kvepinkis.lt

versace-versense-edt-moterims-50ml

 

Comments are closed.