Įvairenybės

Apie Kūčių ištakas

Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net gi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra kūčia. Tądien sausas pasninkas, tad tik šį tą vyrai ir vaikai tegauna užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukia šventinės vakarienės. Kūčių dieną ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi prieš Kūčias visas skolas atsilyginti. Vadinasi metų sandūros slenkstį mūsų protėviai rengėsi peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtų galima tarsi naują gyvenimą pradėti.

Ritualinė senųjų metų pabaigos (ilgiausios metų nakties) vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių pasninko, t.y. ne gyvulinės kilmės, valgių, be anksčiau minėtos kūčios, dar avižinio kisieliaus dubuo, obuolių, žuvies (silkės), grybų, kai kur dar saldžios džiovintų vaisių sriubos. Senovėje, esą būdavę iš viso 9 patiekalai, matyt, analogiškai mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei. Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint omenyje dvylika metų mėnesių. Juk ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui (senovėje – dievams) už visus praėjusių metus, už visa, ką žemdirbys per juos yra gavęs. Šiais laikais viskas labai sukomercinta ir svarbiausiu akcentu neretai tampa kalėdinės dovanos, o ne visų šeimos narių buvimas kartu.

Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Ir tikrai ne kalėdinės dovanos sustiprina šeimos narių bendravimą. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“ arba paplotėliu – kalėdaičiu. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildysią. Iš to kilo kitas paprotys arba graži tradicija, kuomet keičiamės sveikinimais Naujųjų Metų proga. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes kuomet pradedamas naujas ūkinės veiklos sezonas, žmonių įsitikinimu, turėjo magiškai nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus.

Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia jų skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį (metų varčioje) šuliniuose „vanduo pavirsta vynu“. Ir kad tai trunka tik vieną akimirksnį, kaip kad Joninių naktį žydi papartis. Tai tik liudija, kokią šventumo paslaptį, kokį gamtos, viso ko slėpinį žmogus priskyrė ilgiausiai metų nakčiai keičiantis į tamsos atsitraukimą, į šviesos, gėrio pergalę.

Krikščionio sąmonėje visa tai siejasi su Kristaus gimimu, žemėn atėjusio Dievo atnešta gera naujiena, skelbiančia ramybę geros valios žmonėms. Vėlesnių laikų interpretacijose stebuklingą gyvulių kalbėjimą žmogaus balsu, vandens pavirtimą vynu liaudis jau aiškina Naujojo Testamento dvasia. Taigi šiuo atveju visiškai išryškėja mitinės pasaulėjautos vaizdinių krikščioniško nuspalvinimo faktas.

Mažiesiems švenčių kulminacija yra kalėdinės dovanos. Suaugusieji vienas kitam dovanoja simbolines dovanas, tokias kaip dailūs rėmeliai su linksmais ar romantiškais atsiminimais arba tiesiog šiltas žiemines pirštines, kailines tapkes ar tai, ko labiausiai reikia.

Šventinė atributika