Author Archives: kvepalai

Medžiagų kiekis, reikalingas stogui uždengti

                  Kiek reikia medžiagų stogui uždengti, priklauso nuo įvairių faktorių: keraminių ar betoninių cerpių dydžio, dangos pobūdžio bei stogo nuolydžio. Nuo statesnio stogo vanduo nuteka geriau, todėl, pvz., klojant plokščias ar betonines čerpes, dangos sąnaudos gali būti mažesnės. Kaip preliminarios vertės dominuoja tokie skaičiai: plokščių čerpių prireiks apie 35 vienetų vienam kvadratiniam metrui. Išdrožinės čerpės paprastai būna didesnio formato, be to, jos persidengia tik ties išdrožomis. Taigi, jų kvadratiniam metrui prireiks tik 15-20 vienetų. Betoninių čerpių („Heidelbergo čerpių” ar „Frankfurto plokščių”) vienam kvadratiniam metrui reikės apie 10 vienetų. Žinoma, yra ir kitokių, mažesnio formato, betoninių čerpių, kurių reikės daugiau. Nesvarbu, kokios čerpės bus naudojamos, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į čerpių formą.

Apkalos lentjuosčių sandūros visuomet turi atsidurti ant gegnės. Atstumas tarp gegnių įvairuoja priklausomai nuo stogo. Nustatant lentjuosčių kiekį, naudinga atsižvelgti į liekančias atraižas. Stogo dangos uždėjimas rūšis ir nuolydis įtakoja grebėstus, atstumą tarp jų, taigi ir skaičių. Šiuo metu rinkoje siūloma daug įvairių keraminių ir betoninių stogo čerpių, todėl dauguma gamintojų pateikia technines instrukcijas ir informacines brošiūras, kuriose nurodo vidutinį atstumą tarp grebėstų. Apskaičiuojant būtina nepamiršti, kad grebėstai visuomet atsiremia į gegnę. Dėl to taip pat gali susidaryti likučių, į kuriuos derėtų atsižvelgti apskaičiuojant. Geriausia yra išmatuoti grebėstų ilgį, apskaičiuoti grebėstų skaičių vienai gegnei ir galiausiai palyginti, kokio ilgio grebėstus naudojant susidarys mažiausiai likučių. Antrinių grebėstų — t. y. vėdinimui per vėdinimo tarpą reikalingų grebėstų — kiekis atitinka stogo gegnių ilgį, nes čia vėl galima panaudoti nupjautas dalis ir medžiagų likučius.

Tvirtinimo medžiagų — stogo tolio ar vielos smeigių kiekis priklausys nuo planuojamų darbų apimties. Taisymo darbams pakaks nedidelio kiekio staty-bos ar meistravimo reikmenų parduotuvėje vienetais ar kilogramais supakuotų vinių.

Skiedinio stogui dengti sąnaudas nustatyti sunku. Paruoštas naudojimui skiedinys paprastai parduodamas didesniais tūriais. Be to, jis dažnai turi atspalvį, o tai (ypač taisant senus stogus) nemaloniai krinta į akis.

Profesionalo patarimas Jei remontui reikia nedaug skiedinio, jį galima pasigaminti pačiam: 8 tūrio dalis 0-2 mm frakcijos smėlio, 1 tūrio dalį cemento ir 2 tūrio dalis hidraulinių kalkių sumaišius su vandeniu, gaunamas naudojimui tinkamas skiedinys, viską gali pasidaryti savo auksinėmis rankomis, svarbu, kad jos būtų miklios ir netingėtų dirbti. Šaltinis paimtas iš www.statybanamo.lt .

 

Stogų dangos

  Ant pluoštiniais cemento lakštais dengto stogo galima vaikščioti tikant vaikščiojimui ir darbams skirtų tiltelių. Šiuolaikiniai banguoti lakštai  asbesto neturintys produktai. Senų, asbesto turinčių lakštų nereikėtų perdirbinėti, nes darbo metu susidaro sveikatai kenksmingos dulkės.

Stogo tolis dabar dažniausiai gaminamas iš bitumo. Bitumas naftos perdirbimo procese gaunama medžiaga. Prisotinus juo kartoną, tekstilinę vatą ar stiklo plaušo audinį, gaunamos įvairių savybių ruloninės stogo ir izoliacinės dangos. Kai kuriuos produktus galima taikyti tiesiogiai stogui sandarinti. Alternatyva iki šiol naudotam stogo toliui yra bituminės malksnos. Jos prie apkalos gali būti tvirtinamos vinimis.

       Metalinės stogo dangos,viena vertus, naudojamos metaliniams stogams formuoti, antra vertus, jos visų pirma taikomos mūro ir frontono apdailai, dūmtraukių apjuosimams ir sąlajoms formuoti. Metalinės stogo dangos lengvai formuojamos, todėl, lankstant ir formuojant užkaitus, galima sukurti beveik bet kokius sujungimus.

         Vario skardos. Varis — labai atsparus metalas, kuris išorėje suformuoja nuo korozijos apsaugančią patiną. Vario skarda parduodama rulonais arba lakštais. Užkaitams formuoti tinkamiausia būtų minkšta klasės 0,6 mm storio varinė skarda.

        Karšto cinkavimo būdu apdorotos plieno skardos. Plieno skardos, apdorojant karšto cinkavimo būdu, apsaugomos nuo korozijos. Jų galima Įsigyti rulonais arba lakštais. Stogo darbams skirtos skardos storis paprastai būna 0,6 mm. Jas nau-dojant reikia stengtis nepažeisti apsauginio cinko sluoksnio.

        Titano cinko skardos: titano cinkas — lydytas cinkas, kurio sudėtyje yra nedaug vario ir titano. Jis perdirbamas į juostas ir lakštus. Stogo dangoms ir kaip apsauginė skarda stogams dengti jis paprastai būna 0,6 mm storio.

        Antikorozinė apsauga yra svar-bu, nes korozija, — metalų irimas vykstant įvairiems cheminiams procesams, — veikia beveik vi-sas medžiagas. Korozijos sąlyga — oras ir vanduo. Ją paspartina agresyvūs vandens sandai bei ištirpusios statybinių medžiagų ar ore esančių kenksmingų medžiagų komponentai. Stogo dangoms naudojami tik tokie metalai, kurių pavir-šiuje susiformuoja apsauginis sluoksnis. Vis dėlto reikia žiūrėti, kad ant skardos ir latakų neužsilaikytų vanduo. Vadinamoji kontaktinė korozija pasireiškia tuomet, kai veikiant drėgmei tarpusavyje kontaktuoja jvairūs metalai. Juos galima išdėstyti į eilę, pradedant nuo mažiau taurių ir baigiant tauresniais: aliuminis (Al), cinkas (Zn), geležis (Fe), švinas (Pb), alavas (Sn) ir varis (Cu). Liečiantis įvairiems metalams, mažiau taurų metalą gadina labiau taurus. Lydinio viduje irimas nevyksta. Visų pirma būtina prie naudojamo metalo pritaikyti tvirtinimo medžiagas: cinkuota ar cinko skarda tvirtinama cinkuotomis (o ne varinėmis) vinimis ar medsraigčiais, vario skardos  varinėmis (ne cinkuotomis) vinimis ar medsraigčiais. Be to, pvz., iš varinės dūmtraukio skardos išsiskiriančios metalo dalelės gali sugadinti cinko stoglatakius.

Trisluoksnės metalinės konstrukcijos

angaro-statyba-1-metalo-gaminiai.ltStatyboje daugiausia naudojamos ne grynai plastmasinės, bet komplek­sinės konstrukcijos, kuriose plastmasės vartojamos su kitomis medžiago­mis— asbocementu, aliuminiu, plienu ir kt. Taip gaunamos gana leng­vos, patogios pervežti trisluoksnės konstrukcijos. Sių konstrukcijų išori­niai sluoksniai  (apmušai)  iš asbocemento, aliuminio, plieno, stiklaplasčio ir kitų medžiagų suklijuojami su vidiniu sluoksniu, daromu iš lengvų, pakankamai stiprių ir atsparių biologiniams veiksniams organinių medžia­gų,— plastmasių, medienos pluošto plokščių ir pan. Įprastinėse daugiasluoksnėse statybinėse konstrukcijose kiekvienas sluoksnis turi atskirą paskirtį: vidinis sluoksnis (pavyzdžiui, gelžbetoninė plokštė) yra laikantysis, apatinis (pavyzdžiui, tinkas) — apdaila, o viršu­tiniai (pavyzdžiui, putų silikatas, mineralinės vatos veltinis, tolis, rube­roidas ir kt.) — izoliacija. Trisluoksnių konstrukcijų visuose sluoksniuose, kurie yra sujungti i vientisą elementą, veikiant krūviui, atsiranda įtem­pimai, tai yra visi sluoksniai yra laikantieji. Tokiose konstrukcijose visi sluoksniai yra ir izoliaciniai. Kadangi trisluoksnėse konstrukcijose įvairia­pusiškai išnaudojamos apmušo ir vidinio sluoksnio savybės, šios konstruk­cijos, palyginus su gelžbetoninėmis plokštėmis, yra ne tik stiprios, bet ir lengvos. Dėl lengvumo trisluoksnės konstrukcijos daugiausia naudotinos surenkamiems pastatams, kurie statomi tolimuose, mažai apgyvendintuo­se, sunkiai pasiekiamuose, seisminiuose ir silpnų gruntų rajonuose. Tri­sluoksnės plokštės naudojamos denginiams, sienoms, pertvaroms, laiptinių atitvaroms. Ypač ekonomiška jas naudoti pastatams su didelėmis angomis. Trisluoksnės konstrukcijos gali būti naudojamos surenkamų-išardomų pastatų karkaso elementams.  Klijuotos trisluoksnės konstrukcijos vis plačiau naudojamos mūsų ša­lies statybose. Jos panaudotos Jakutijoje, Mirno mieste sodrinimo fabriko (plotas 20 000 m2) statybai , gyvenamųjų namų statybai Mask­voje ir kituose miestuose, poliarinių rajonų gyvenamiesiems pastatams, šiaurinių rajonų ryšių ministerijos pastatams ir t. t. Pagrindinių klijuotų trisluoksnių konstrukcijų nomenklatūra duota. Pagal apmušo medžiagą jos skirstomos j tris pagrindines grupes: ąsbocementines, aliuminines ir stiklaplasčio. Pastarosios savo ruož­tu skirstomos skaidrias ir neskaidrias. Asbocementas yra pigi ir mažai deficitinė medžiaga. Todėk asboce-mento trisluoksnės konstrukcijos dažniausiai naudojamos sienoms ir per­tvaroms. Šias konstrukcijas galima naudoti dengimams, kai anga iki 6 m. Skliautinėmis (su metaline temple) kupolinėmis ir kevalinėmis konstruk­cijomis galima perdengti angas iki 30 m.

Trisluoksnės aliuminio .plokštės, naudojamos dengįniams ir sienoms, gali būti projektuojamos dki 12 m ilgio. Ypač perspektyvios erdvinės- konstrukcijos .Ugnies, t. y. jis turi būti apdengtas nedegančiomis arba sunkiai degan­čiomis medžiagomis (asbocementu, aliuminiu ir pan.). Nedegantį apmušą su apvadu reikia ne tik suklijuoti, bet dar papildomai sujungti nedegan­čiais kaiščiais, kurie, sudegus per gaisrą klijams, perimtų šlyties įtem­pimus. Metaliniai kaiščiai ne tik padidina konstrukcijų atsparumą ugniai, bet, jais sujungiant apmušą su apvadu, dažnai apsieinamai be Įrengimų, reikalingų klijuojamiems  elementams  suspausti.Gana didelis konstrukcinių plastmasių trūkumas yra mažas jų standu­mas (mažas tamprumo modulis). Dėl to plastmases ne visada tikslinga naudoti pastato laikančio karkaso elementams — kolonoms, sijoms, santva­roms ir t. t. Tuo tarpu, panaudojus kompleksinę trisluoksnę konstrukciją, kurioje plastmasės derinamos su standesnėmis medžiagomis, šis trūkumas mažiau ryškus. A p m u š a s, arba išoriniai sluoksniai, yra pagrindinis trisluoksnių konstrukcijų laikantysis elementas. Jis atlaiko pagrindines ašines (gniuž­dymo arba tempimo) jėgas. Išorinis apmušas turi gerai atrodyti iš išorės, būti pakankamai atsparus atsitiktiniams smūgiams, atmosferiniams veiks­niams, neišsikreivinti. Vidinis apmušas gali būti mažiau atsparus van­deniui, bet jis turi būti atsparesnis ugniai, garams, o chemiškai agresyvio­je aplinkoje — pakankamai atsparus cheminei korozijai. Apmušui naudojamos tik plonos lakštinės medžiagos: aliuminis, asbocementas, stiklaplastis, nerūdijantis emaliuotas ir plakiruotas (padengtas plonu plastmasės sluoksniu) plienas. Lengvuose pastatuose, jei tai ne­prieštarauja priešgaisriniams reikalavimams, plokščių vidiniam apmušui galima naudoti vandeniui atsparią fanerą, medienos pluošto plokštes, me­dienos drožlių plokštes, sluoksniuotus plastikus. Fanera ir medienos pluoš­to plokštės išoriniam apmušui gali būti naudojamos, tik padengus jų pa­viršių apsauginiu stiklaplasčio sluoksniu.

Dažniausiai trisluoksnių konstrukcijų apmušui yra naudojamas asbo-cementas. Tačiau jis yra trapus, palyginti mažai atsparus tempimui ir higroskopiškas. Pastaroji savybė turi didelę Įtaką jo deformacijoms. Dėl to asbocementas yra apsaugomas nuo tiesioginio drėgmės veikimo. Pa­dengus į plonu (0,5—1,0 mm storio) stiklaplasčio sluoksniu, 3—4 kartus padidėja asbocemento atsparumas smūgiui ir 8—10 kartų sumažėja van­dens igeriamumas. Priklijavus asboeementą prie ištisinio plokštės vidinio sluoksnio, jo smūginis tąsumas padidėja keletą kartų.Aliuminis yra atsparus vandeniui, nelaidus garams. Todėl aliuminini apmušą padengti kitomis medžiagomis nereikia. Dėl didelio stiprumo kon­strukcijos su aliumininiu apmušu geriau tinka pramoniniams pastatams, kur didesnės angos, o su asbocementiniu apmušu — civiliniams pastatams. Reikia atkreipti dėmesį Į tai, kad nors aliuminis nedega, bet jo atsparumas ugniai žymiai mažesnis, negu asbocemento. Be to, aliuminio tamprumo modulis palyginti nedidelis, o šiluminio plėtimosi koeficientas dvigubai didesnis, negu plieno.

Traversos ir kabliai keliant metalines konstrukcijas

3D-stairs-www.metalo-gaminiai.lt-1 Kolonos užkabinamos įtaisu, sudarytu iš traversos, pakabos iš dviejų dalių, sudarančių vieną uždarą giją, pagalbinės pakabos su dviem užraktais, pusiau automatinio įtaiso ir keturių tarpiklių. Kai reikia pakabą nuimti, iš pusiau auto­matinio uždaromojo įtaiso lynu ištraukiamas virbas. Tada pagalbinė pakaba lais­vai nusileidžia išilgai kolonos. Kaištiniu griebtuvu  užkabinama gelž­betoninė santvara, kurios viršutinėje juostoje gaminant paliktos montavimo sky­lės, arba apkabinama santvaros viršutinė juosta iš apačios. Rėminis griebtuvas kolonoms su dviem gembėmis.

Traversos kartu su pakabomis ir griebtuvais naudojamos didelių mat­menų masyvioms konstrukcijoms kelti. Naudojant traversas, išvengiama gniuž­dymo įtempimų, kurie atsiranda užkabinant elementus universaliomis pakabo­mis dviejose vietose,  sumažėja krano kablio pakėlimo aukštis,  gaminiai  užkabinami dviejuose, trijuose ir keturiuose taškuose vienodai paskirstant krovinio masę visoms Šakoms.Pagal formą traversos esti sijinės, trikampės, kryžminės, mišrios ir kt. Sijinė traversa sudaryta iš vienos standžios sijos, suvirintos iš dviejų lovių metalo konstrukcijos, arba ke­turių kampuočių su rėmu, kuris ant krano kablio pakabinamas už ąsos, esančios ties įtaiso viduriu.

Trikampė traversa — tai lygiašonis trikampis iš kampuočių, vamzdžių arba lovinių sijų. Dažnai sijinės ir trikampės traversos naudojamos kartu su dvišakėmis pakabomis arba viena su kita. Specialios sijinės (trikampės, daugiakampės) traversos naudojamos aukštakrosnių plieninių lakštų būgnams, elevatorių silosų erdviniams blokams ir kitoms konstrukcijoms, pavyzdžiui, gips-betonio pertvaroms, montuoti.

Distanciniai užkabinimo įtaisai (valdomi iš tolo) — tai griebtuvai su elektromagnetinėmis ir pneumatinėmis pavaromis, valdomi iš krano kabinos. Sie griebtuvai yra vienodos keliamosios galios ir skiriasi užda­romojo kaiščio ištraukimo pavara. Esant svirtinei pneumatinei pavarai, kaip pneu­matinis kaiščio trauktuvas naudojama automobilio stabdymo kamera, esant svirtinei elektrinei pavarai,— stabdymo magnetas. Kaištį taip pat galima atitrauk­ti be svirtinės pavaros, tiesiog magnetu, kurį veikia kintamoji arba nuolatinė srovė.Elementams, kuriuose nėra montavimo užkabinimo įtaisų (kilpų, skylių, ąsų, varžtų), pakelti naudojami, pavyzdžiui, žnypliniai, vakuuminiai griebtuvai.

Žnypliniai griebtuvai — tai į žirkles panašios svirtinės sistemos, kurių svir­čių laisvieji galai, apkabinantys keliamą elementą, užlenkti. Ilgiems kroviniams kelti prie traversos pritvirtinami keli griebtuvai. Znyplinis vamzdžių griebtuvas pavaizduotas. Jis sudarytas iš korpuso ir prie jo privirintų dviejų kablių . Korpuso ašyse šarnyriškai pritvirtintos svirtys, kurių apatiniai pečiai yra su atraminėmis aikštelėmis, o viršutinių pečių skylėse įstatytos jun­giamosios grandys . Šios grandys užmautos ant žiedo, turinčio rankeną ir kaiš­čius. Pradinė padėtis tokia: griebtuvo korpusas pakabintas ant žiedo  kaiščių ; griebtuvas yra atviras. Prisilietus korpusui prie vamzdžio, rankiniu būdu .Nuleidus vamzdį, žiedas nusileidžia, pasukama rankena, svirtys išsiskiria, ir griebtuvas atsidaro.Vakuuminių griebtuvų veikimo principas toks: prie keliamos konstrukcijos paviršiaus priglaustoje kameroje sudaromas vakuumas, dėl to, veikiant atmo­sferos slėgiui, susidaro traukos jėga tarp krovinio ir griebtuvo. Tokius įtaisus efektyvu naudoti montuojant gaminius iš palyginti oro nepraleidžiančios me­džiagos su lygiu paviršiumi — betono, plieno, marmuro, stiklo. Pagal vakuumo sudarymo kameroje būdą skiriami siurbliai, ežektoriniai ir besiurbliai vakuuminiai griebtuvai. Labiausiai paplitę, daugiausia konstrukcijoms iškrauti, stacionarus griebtuvai su vakuuminiu siurbliu.

GABUS Į VISAS PUSES

juodo-plieno-tureklai-3-www.metalo-gaminiai.lt           Baigdamas šią trumpą ir toli gražu nepilną istorinę-etnografinę Lietuvos kalvystės apžvalgą, vietoj laukiamų išvadų (jos yra beveik prie kiekvieno šioje knygoje spausdinamo straipsnio) noriu sustoti prie kai kurių, gal pačių gabiausių ir išradingiausių, kalvių. Todėl ir šj skyrelį pavadinau vieno Skirsnemunės kalvio ištartais žodžiais.

Jau minėjau, kad kai kurie kalviai, tureklai, be daugybės įvairiausių namų ūkio ir buities daiktų bei įnagių, sugebėdavo nukalti ir meniškų dirbi­nių, kurie traukia prie savęs nelyginant koks magnetas, ir kuriais žavisi jau daug žmonių kartų. Žinoma, iš vieno kito čia pateikto piešinio ar fotografijos sunku susidaryti tikrą ir pilną darbų vaizdą. Nevengdamas šiokio tokio pasikartojimo, noriu pabrėžti, kad Lietuvoje, kaip ir kito­se šalyse (pvz., Estijoje, Latvijoje ir kitur), kalviai, paveldėję šį amatą, dažnai paveldi ir tėvų ar protėvių gabumus ir, anot J.Linnušo, nukala geresnį ir dailesnį durklą (ar kitą kokį daiktą – A.S.), negu specialiai išmokyti kalviai. Tai, ko gero, užkoduota gamtos ar prigimties pa­slaptis. Tačiau ne vien genai lėmė kai kurių kalvių išskirtinius gabu­mus. Daugelis jų, nors ir nebūdami kalvių vaikai ar anūkai, jau nuo mažens domėjosi kalvyste. Juos traukte traukė priekalo dundesys. Ap­skritai jie nuo vaikystės žavėjosi technika ir jos laimėjimais.

Kai kurie Lietuvos kalviai universalai greta kalvystės ir žemdir­bystės sugebėdavo ir namus suręsti arba sumūryti, ir krosnį pamūryti (o židinį beveik visuomet patys kalviai padarydavo), gebėjo ne tik pa­taisyti, bet ir pasiūti batus ir net… išdirbti kailius. Tokia universalių gabumų giminė buvo Gudavičiai iš Skliausčių k. (dabar Varlaukio apyl., Jurbarko r.). Vienas iš tos giminės palikuonių – Juozas Gudavičius, prisimena: Tėvas, senelis ir prosenelis mokėjo staliaus, statybininko, ra­čiaus ir kalvio amatus ir taip tie susipynę amatai eidavo iš kartos į kar­tą. Visi kalvės įrankiai buvo nukalti Gudavičių toje pačioje prosenelio Motiejaus Gudavičiaus kalvėje. Netgi 1723 m. pagamintas (nukaltas) prie­kalas turėjo jo kalėjo ir savininko inicialus „MG”.Įdomu pastebėti ir tai, kad šios giminės kalviai turėjo pasidarę specia­lias daktariškas repliukes, kuriomis jie sėkmingai „gydė” skaudamus dan­tis: vienomis jų traukė krūminius, o kitomis – priekinius dantis. Beje, to­kių kalviškų „dantistų” ar apskritai „gydytojų” Lietuvoje buvo ne vienas.Kai kurie tos pačios Gudavičių giminės atstovai turėjo dar vieną aistrą – muziką. Pvz., Izidorius Gudavičius pats pasidirbo pirmąjį smui­ką. O vėliau tris kartus važiavo į Prūsiją, kol galiausiai nusipirko smui­ką už 9 sidabro rublius. Arba štai Sarapiniškių (Tauragės apskr.) kalvis Antanas Gaižauskas ne tik buvo pagarsėjęs muzikantas, bet ir pats pasidirbęs net 7 tada madingus muzikos instrumentus – džiazbandus(„Kalvių įrangos kaita XX amžiuje”).Kalvis Tadas Leliūga (g. 1903 m. Alsėdžiuose) taip pat buvo „ga­bus į visas puses”: jis, be kalvystės, buvo statybininkas (mūrininkas) ir batsiuvys. Kalė dailius geležinius kryžius ir dirbo labai gerus peilius. Deja, jo gabumai ar „liežuvis” kažkam užkliuvo ir jis, kaip ir daugelis kitų nekaltų Lietuvos žmonių, buvo sovietų ištremtas į Sibirą.

Ypatingų gabumų Žemaitijos kalvis buvo Edvardas Siaurys, g. 1904 m. taip pat Alsėdžiuose siuvėjo šeimoje. Du jo broliai ir jis pats maždaug nuo 1934 m. jau dirbo savarankiškais kalviais. E.Siaulys tik už vienerių metų mokslą buvo sumokėjęs 200 litų. Tačiau atkakliai dirbo, ir visas kalvystės žinias bei paslaptis sugebėjo įsisavinti per neregėtai trumpą laiką – per tris mėnesius. Beje, jis buvo 28-asis garsaus Plungės kalvio Kazimiero Gadeikio mokinys. Sekmadienių vakarais jis mėgo groti ar­monika, o trumpo laisvalaikio metu skaitė knygas, laikraščius ir vedė bei tvarkė kalvio užrašus.

Vienas senesnių ir gabių kaimo kalvių buvo Vincas Jonauskas, g. 1880 m. Šešaičių k. (Kretingos apskr.). Jau būdamas 30 metų (1910 m.) stojo „gizeliu” prie dvaro kalvio. 1915 m. vedęs dirbo klebono (parapi­jos) kalvėje. Nepaisant sunkaus darbo, jis mėgo pasižmonėjimus, daž­nai grojo armonika, ypač vestuvėse. Žmonės kalbėję, kad jis ir miręs… ne su kūju, o su armonika rankose.

 

Kaip nenušalti ir nenužvarbti

Guess-Girl-EDT-100ml-moteriski-9632 Dirbant žiemą lauke, šaltose ir drėgnose patalpose, galima nušalti rankas.Greičiau nušąlama stovint šaltame vandenyje, sniege negu ju­dant. „Sausas” šaltis mažiau pavojingas negu „drėgna” žema temperatūra. Nušalti skatina įvairūs veiksniai. Jie gali veikti visą organizmą,” pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligos, arba tam tikras kūno dalis, pavyzdžiui, ankšti batai spausti kojas.Nušalusias vietas niežti, jos trūkinėja, skausmingos.- Tačiau ilgainiui tai praeina, ir išlieka tik padidėjęs jautrumas šalčiui.

Nužvarbsta jautrūs šalčiui žmonės, kai yra žema temperatūra. Nuožvarba — tai į tešlą panašus mėlynas arba mėlynai raudonas odos pabrinkimas. Jis būna plokščias, be ryškių ribų. Pabrinkusią vietą skauda,.ypač šilumoje. Sis negalavimas trunka ilgai, paūmėja žiemą, riet kai nelabai šalta, taip pat pavasarį, kai atšyla. Vasarą nuožvarba kartais visiškai pradingsta. Nužvarbusios rankos pa­prastai būna mėlynos ir šaltos, dažnai ir drėgnos.

Kaip nenušalti ir nenužvarbti per šalčius? Einant pasivaikš­čioti, pakanka užsimauti laisvas pirštines arba rankas sukišti į vėl madingą movą („muftą”). Dirbant lauke, būtina užsimauti dvi poras pirštinių, visiškai uždengiančių plaštaką. Jeigu pirštai turi būti nuogi, pirštines galima nukirpti, kad pirštai liktų tik pusiau pridengti. Gerai saugo rankas nuo šalčio po pirštine užmauti 10— 12 cm pločio kailiniai rankogaliai. Tada kraujas lengviau pa­tenka j pirštus.Rankų kraujo apytaką gerina karšto ir šalto (pakaitomis) van­dens vonelės. Naudinga į jas įdėti vaistažolių. Į karštą vonelę de­dama ajerų šaknų ir mėtų antpilo (2 valgomieji šaukštai vaista­žolių mišinio 1 1 vandene), į šaltą — ąžuolo žievės nuoviro (1 val­gomasis šaukštas 1 1 vandens).

Plaštakos iš pradžių paneriamos į karštą vandenį (apie 30 se­kundžių), paskui į šaltą. Taip kartojama 10—20 kartų ir baigiama Šalto vandens vonele. Nušluostytos rankos tepamos tepalu nuo nušalimo arba kamparo tepalu. Šias procedūras geriausiai atlikti vakare. Vasarą nušalusias rankas reikia kuo ilgiau kaitinti saulėje.Ryškų nušalimą pavasarį ir rudenį reikia profilaktiškai gydyti fizioterapijos skyriuje arba kosmetikos kabinete guess kvepalai, (nušalusios vietos kaitinamos, masažuojamos, dedami parafino kompresai ir kt.).Reikia nepamiršti, kad šaltose patalpose ir šaltyje negalima rūkyti. Nuo nikotino susiaurėja viso organizmo kraujagyslės, o tai, esant žemai temperatūrai, papildomai trikdo kraujotaką, ypač pirštų. Nepatariama „šildytis” ir alkoholiu.

Prakaituojančioms rankoms naudingos ąžuolo žievės nuoviro arba dilgėlių ir šalavijų antpilo vonelės. Delnus galima tepti skys­čiu nuo prakaitavimo. Jeigu šios paprastos priemonės nepadeda, reikia kreiptis į gydytoją, nes didelį prakaitavimą gali sukelti nervinės būsenos ar kitos ligos.

Antioksidantai stabdo senėjimą

Antioksidantai stabdo laiką… Fotosenėjimas

Senėjimas — tai DNR molekulėse susikau­pusių defektų ir sutrikusių fiziologinių proce­sų rezultatas, kuris organizmą galiausiai su­naikina. Egzistuoja daug senėjimo teorijų, kurios vienaip ar kitaip aiškina klaidų atsira­dimą ląstelių struktūroje, išorės veiksnių įta­ką senėjimo procesams. Tačiau pirmosios raukšlės veido odoje atsiranda ne tiek dėl uni­versalaus, būdingo visiems organizmo audi­niams, senėjimo, kiek dėl kito proceso, vadi­namojo fotosenėjimo.

Norint įvertinti nepalankių išorės veiksnių įtaką odos senėjimui, pakanka palyginti veido ir uždengtų kūno vietų odą. Atvirose kūno odos vietose senėjimas matomas kur kas anksčiau, nei apsaugotose drabužiais. Išanalizuoti visų neigiamų išorės veiksnių, greitinančių odos senėjimą, neįmanoma, bet ultravioletinis spin­duliavimas nuolat veikia kiekvieną žmogų. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad pirmuosius senėjimo požymius odoje sukelia būtent UV spinduliavimas.

Ultravioletas skatina degeneracinius proce­sus odoje, dėl kurių oda tampa sausa, šiurkš­ti, netenka tonuso, joje atsiranda raukšlių ir pigmentinių dėmių (saulės lentigo). Histologiš­kai tai — raginio sluoksnio sustorėjimas (hi-perkeratozė), epidermio atrofija, kolageno pluoštų degeneracija, atipinių elastinių pluoš­tų atsiradimas. Pagausėja melanino, atsiran-

 

da atipinių melanocitų, išsiplečia kapiliarai. Šių požymių beveik nėra ten, kur oda gerai apsau­gota nuo ultravioletinių spindulių.

Odai reikalinga apsauga

Saulė — ultravioleto, kaip ir viso kitokio elek­tromagnetinio spinduliavimo (regimosios šviesos bei šilumos), šaltinis. Dalį UV spinduliavimo su­laiko ozono sluoksnis, debesys, drabužiai, lan­gų stiklai ir kitos kliūtys. Raginis odos sluoks­nis taip pat sulaiko kažkiek UVS, bet dalis saulės spindulių pasiekia dermą. Ultravioleto diapazonas — nuo 200 iki 380 nm. Kuo ilgesnis bangos diapazonas, tuo silpnesnis ultravioleti­nis spinduliavimas. Visas ultravioleto diapazo­nas dalijamas į tokias dalis:

♦  UV-C spinduliai visiškai sulaikomi ozono sluoksnio;

♦  UV-B spinduliai iš dalies sulaikomi ozo­no sluoksnio, beveik neprasiskverbia pro stik­lą, 70 proc. atspindi raginis sluoksnis, 20 proc. nusilpsta skverbdamiesi pro epidermį, į der­mą pakliūva apie 10 proc;

♦  UV-A spinduliai nesulaikomi ozono sluoks­nio, kiaurai prasiskverbia pro stiklą ir raginį odos sluoksnį. Skverbdamiesi per epidermį UV-A spinduliai iš dalies sugeriami, atspindimi ar išsklaidomi, todėl į dermą pakliūva iki 30 proc.

Nors UV-A spinduliai nesukelia odos parau­dimo ar saulės nudegimo, būtent dėl jų atsi­randa fotosenėjimo požymių. Ultravioletas, pa­kliuvęs ant odos, gali atsispindėti nuo jos pa­viršiaus, prasiskverbti gilyn arba jį gali absor­buoti (sugerti) organinės molekulės. Pažeidi­mus odoje sukelia tik absorbuoti UV spinduliai. Todėl, žinant organinių molekulių absorbcijos spektrą, galima numatyti, kokios molekulės odos ląstelėse bus labiausiai pažeistos ultra­violeto (priklausomai nuo bangų ilgio, kurio­mis apšvitinama oda).

Sugerdamos šviesos kvantus molekulės per­eina į nestabilią aktyvią būklę ir tampa reak­tyvesnės. Todėl gali formuotis ne tik stabilūs molekulių junginiai, bet ir laisvieji radikalai bei aktyvaus deguonies formos. Šiuo atveju ultra­violetinis spinduliavimas tiesiogiai pažeidžia biologines molekules: baltymus, nukleino rūgš­tis, tai pat sukuria griaunamąjį laisvųjų radi­kalų poveikio mechanizmą odoje. Daugiau panašių straipsnių galite rasti mūsų svetainėje www.kvepinkis.lt

versace-versense-edt-moterims-50ml

 

Emocijos ryšys ir pažintys

„Ačiū, gerai, o kaip tu?”; „Ką veiki?” – „Nieko.”). Prie šių mandagybių esame įpratę, bendraudami jų dažniausiai tikimės, nesvarbu, kokie būtų santykiai su kitu žmogumi, o nesulaukę imame svarstyti, kas atsitiko.

Faktinis (factual) lygis – tai apsikeitimas tam tikra faktine informacija („Kiek dabar valandų?” – „Penkios.” „Kas laimėjo?” – „Žalgiris.”). Tai gali būti ir plepėjimas, pvz., apie orą, tiesiog siekiant palaikyti pokalbį. Pravartu numatyti, apie ką būtų galima pasikalbėti vakarėlyje su įvairaus amžiaus, so­cialinių sluoksnių, pažiūrų žmonėmis. Toks bendravimo būdas yra gana sau­gus, jis nesukelia įtampos ir dažniausiai pasiteisina.

Vertinimo (evaluative) lygis – toks, kai atskleidžiame kitiems savo nuo­monę, požiūrį, vertinimus. Jis nėra labai saugus. Gali nutikti, kad kitų nuo­monė nesutaps su mūsų ar netgi bus priešinga. Riziką galima sumažinti, jei bent susilaikysime nuo pašiepiamų, žeminančių vertinimų. Tiesa sex pazintys tai kai ku­rie žmonės mažinti rizikos nė nesiruošia – padiskutuoti, turint skirtingas nuomones, jiems vienas malonumas. Tai nėra blogai, jei diskusija vyksta konstruktyviai, nesukelia jos dalyviams ir stebėtojams neigiamų emocijų, konfliktų. Pagal toleranciją vertinimams skiriasi ir įvairių tautų, kultūrų atstovai.

Giluminis (gut level) lygis – tai savo jausmų, išgyvenimų atskleidimas. Dažnai tai nėra mums paprasta: bijome būti nesuprasti, nenorime pasirodyti silpni, nemandagūs ir 1.1. Pvz.: „Labai gailiuosi, kad taip atsitiko”, „Jaučiuosi nusivylusi”; „Aš nekenčiu tavęs!” Kaip matyti iš pavyzdžių, kuo emocijos stipresnės, tuo sunkiau jas išreikšti (nes galime sulaukti ir stipresnės kito reakcijos). Atverti aplinkiniams savo širdį žmonės taip pat linkę nevienodai, tai lemia individualios savybės, socialinė, kultūrinė aplinka, tradicijos.

Prie giluminio bendravimo lygio priskiriamas ir savo sumanymų, idėjų atskleidimas. Paprastai taip bendraujame su artimais žmonėmis, tais, kuriuos pažįstame ilgą laiką ir kuriais pasitikime.

Intymusis (peak communication) lygis – pačių artimiausių žmonių privi­legija. Tai stiprūs, intensyvūs bendrai patiriami išgyvenimai, „dviejų sielų su­siliejimas į vieną”. Taip bendraujame ne su bet kuo, net ir su artimais žmonė­mis – ne visada pavyksta. Bendrai išgyvenamos gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos: meilė, džiaugsmas, liūdesvs, nusivylimas.

pazintys-suaugusiems

Dušo padėklai – kaip pasirinkti tinkamą ir išvengti klaidų?

           Šiomis dienomis sunku būtų atrasti namus, kurie neturėtų dušo. Vieni žmonės įsirengia dušo kabiną, kiti – stato dušo stovą vonioje; tačiau kaip bebūtų, dušo malonumais mėgaujasi beveik visi. Pastarąjį variantą dažniausiai renkasi tie, kurie neturi užtektinai vietos ankštuose vonios kambariuose įsirengti tiek dušo kabiną, tiek ir vonią, tačiau vonios atsisakyti irgi nenori.

Mažuose vonios kambariuose (o tokių Lietuvoje yra didelė dauguma) vietą dušo kabinos įrengimui surasti yra žymiai lengviau nei vonios. Dažniausiai tokiuose vonios kambariuose dušo kabina statoma kampe. Didesniuose būstuose, kuriuose yra erdvus vonios kambarys (ar net keli), didelis dėmesys skiriamas vizualiai estetikai, tad kampe “įkalinta” dušo kabina atrodytų nekaip. Tokiu atveju renkamasi dušo padėklą statyti ar įrengti trapą ties sienos viduriu.

Dušo padėklai gali būti pagaminti trejopai: iš plieno, padengiant paviršių emale; iš akmens masės bei iš akrilo. Akriliniai dušo padėklai, kaip, beje, ir vonios, yra populiariausi, nes geriausiai atstoja kainos ir kokybės santykį. www.arsan.lt siūlo didelį akrilinių dušo padėklų asortimentą iš kampinių, pusapvalių, gilių, žemų ir nestandartinių profilių. Tad dizaino prasme tikrai yra iš ko pasirinkti.

Belieka atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip išsirinkti tinkamiausią? Pateikiame keletą aspektų, į ką turėtumėte atkreipti dėmesį prieš perkant dušo padėklą:

  • Kanalizacijos išbėgimo vieta. Skirtinguose būstuose kanalizacijos vamzdis gali būti skirtingose vietose, pavyzdžiui, senuose namuose dažniausiai šis vamzdis eina lygiagrečiai su siena arba lygiagrečiai su grindimis, t.y. ant grindų. Naujuose namuose vamzdis gali būti įrengtas ir grindyse. Kanalizacijos išbėgimo vieta nulemia, kokio aukščio dušo padėklą reikės pasirinkti.

Pavyzdžiui, gilus dušo padėklas statomas ten, kur kanalizacijos vamzdis eina lygiagrečiai su siena arba yra ant grindų (nekalbant apie tai, jei žmogus tokio padėklo apskritai nori). Taip rinktis reiktų dėl to, kad būtų pakankamas nuolydžio kampas ir vanduo laisvai galėtų nutekėti į kanalizaciją. Standartinio aukščio ar žemas dušo padėklas dažniausiai yra statomas ten, kur kanalizacijos išbėgimo vieta numatyta grindyse. Aišku, senos statybos namuose galima pastatyti ir standartinį dušo padėklą, tačiau įrengti žemą jau būtų pakankamai sudėtinga, nes reiktų padėklą papildomai kelti, kad būtų pakankamas nuolydžio kampas, o tai jau ir vizualiai atrodo nekaip, ir tampa beprasmiška tokį padėklą įsigyti šiuo atveju.

radaway-rodos-a-pusapvalis-duso-padeklas

  • Skylė dušo padėkle. Ši vieta dušo padėkle gali būti dešinėje ar kairėje pusėse, centriniame kampe ar centre, jei tai nestandartinė dušo kabina. Į skylę reiktų atkreipti dėmesį, siekiant, kad ji būtų toliau nuo kanalizacijos vamzdžio, o ne tiesiai virš jo.

  • Estetika.

Jei prieš statant dušo padėklą vonios kambaryje vadovausitės šiais pagrindiniais patarimais, o ne aklai pirksite padėklą pagal grožio sampratą ar mados tendencijas, išvengsite klaidų ir padėklo keitimo galimybės.

Paslaptingi metalo gaminiai senovėje

Per pastaruosius kelis šimtus metų, daug stulbinantis artefaktai buvo rasti, kad niekaip neapibūdina metu patvirtintos teorijos geologija ir žmogaus istorijos, biblija mums sako, kad Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, vos prieš keletą tūkstančių metų. Pagal mokslo teorijas žmogus yra egzistavęs jau kelis milijonus metų, ir seniausios civilizacijos egzistavo vos prieš dešimtis tūkstančių metų. Ar gali būti, kad Biblija ir mokslas yra tiek susiję tarpusavyje? Yra daug archeologinių įrodymų, kad gyvenimo žemėje istorija gali būti kiek kitoks nei dabartinių geologinių ir antropologinių metų apibūdinant visa tai. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Pietų Afrikoje kalnakasiai buvo atkase paslaptingus metalo gaminius . Kilmė nežinoma , šios metalo konstrukcijos yra maždaug colio arba tiek didesnio skersmens dydžio, o kai kurie būna su išgraviruotais trijų lygiagrečių griovelių aplink pskersmenį . Buvo nustatyta dviejų tipų metaluose : viena sudaryta iš kieto metalo melsva su dėmelėmis baltos ;kitas tuščiaviduriai ir alsuojančia lipnios baltos medžiaga.Tai tvirtinama, kai kurie mokslininkai kur rasta prieš 2,8 mlrd metų ! Kas padarė juos ir kokiu tikslu yra nežinoma kolkas, mokslininkai vis nustatinėja, tačiau spėjama, kad daugiau ar mažiau skirta buvo karo arba medžioklės tikslais. Paimdavo išlydidavo ir pririšę ant lijanos arba specialios padarytos virvės, juos turėdavo nešiotis kiekvienas gerbiantis save vyras. Šie metalo gaminukai yra smulkūs , dažniausiai sferinės į disko formos , kurios buvo surinktos pagal kalnakasių apie 3 milijardų metų senumo taippat randama Pietų Afrikoje.Jie buvo minimi alternatyvių tyrėjų ir žurnalistų knygose , populiarių straipsnių , ir daugeliu tinklalapių, kaip nepaaiškinamų artefaktų , kurie gali tik buvo pagamintos protingų būtybių . Geologai , kurie mokėsi šių objektų teigia, kad objektai yra gaminami , tačiau yra gana natūralių procesų susiformavę. Manoma, kad jie susiformavo iš kažkadaise besiformavusių uolienų buvusių jūros ar vandenyno dugne, plaunant vandeniui ir limpant vienas su kitu.metalo gaminukai Daugiau apie metalo gaminius galima perskaityti toliau

 

Rodomas puslapis 1 iš 612345...Paskutinis »