Duetas Dolce & Gabbana

D&G DUETAS
JIS SAKO – JUODA,
AŠ SAKAU – BALTA…

Dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana pora į mados pasaulį įlėkė stulbinančiu greičiu, nustūmė nuo podiumų vyryškėjačius moterų drabužius ir į dailiosios lyties atstovių drabužines gražino pirmapradį moteriškumą. Jų išskirtinumas – sugebėjimas padaryti moterį pribloškiančiai seksualia. “Mes nemanome, kad vien tik vyrai gali būti galingi ir stiprūs,” teigia Stefano. Šlovinti moteriškumą dizainerius įkvepia itališkas paveldas.
Dolce ir Gabbana debiutavo 1985 metais jaunųjų talentų kategorijoje Milano peržiūrose. Netrukus duetas, reprezentuojantis naująją kartą “pagaminta Italijoje”, tapo žinomas visame pasaulyje.
Dolce&Gabbana mada orientuota į “tikrą” moterį – jautrią ir rimtą. Įkvėpimo dizaineriai semiasi iš viduramžiškos kultūros ir spalvų gamos. Atiduodama pirmenybė nėriniams, vilnai, šilkui. Audiniai yra ryškiai spalvingi, mėgiami gyvunų tematikos raštai.
Patys dizaineriai pripažįsta, kad būtų nieko prieš, kad būtų pripažinta, jog vienintelis jų įnašas į mados istoriją yra juoda liemenėlė.
Dolce&Gabbana stilius: apatiniai drabužiai, dėvimi kaip viršutiniai (korsetai, liemenėlės tipo užsegimai), ruožuoti “gangsterių boso” kostiumai, ekstravagantiškai išpiešti arba išsiuvinėti paltai, juoda spalva.
Kurdami jie nevengia kraštutinumų. Dizaineriai vieni pirmųjų pradėjo naudoti prekės ženklą išorinėje drabužio pusėje ir sukėlė logotipų kūrimo bangą visame pasaulyje. Jų kolekcijos visada yra lydimos galingų reklaminių kampanijų. 1997 metais jų apyvarta pasiekė 400 milijonų dolerių.
Kaip priedas prie multimilijoninės moteriškos linijos 1996 metais buvo sukurtas Dolce&Gabbana džinsų stilius. Taip pat kuriami vyriški apatiniai, maudymosi darbužiai, batai, moteriški bei vyriški kvepalai.
2001 pasirodžiusi kolekcija paprastu pavadinimu “&” pasižymėjo “unisex” stiliumi.
Dolce&Gabbana sukurtiems drabužiams neabejingi daugybė muzikos irkino žvaigždžių.
DOMENICO DOLCE (g. 1958m.) ir STEFANO GABBANA (g. 1962m.) – tokie paprasti, kad net nuobodu. Kur jau jiems lygiuotis į garsiuosius kolegas dizainerius, kurie vis palepina paparacius: tai nuogybę pademonstruoja, tai išliuoksi ant podiumo asilo ausis prisisegę ar vėduokle panosėje plakdami, tai įsivelia į kokį nors skandaliuką.“D&G“ pora gyvena tyliai, viešose vietose nesiblaško, o fotografuojasi liūdnai parimę, vilkėdami neišvaizdžius megztinėlius ir džinsus. Pažvelgęs į juos niekada neįtarsi, kad metinė šių kuklių vyrukų apyvarta siekia beveik milijardą litų.
Netgi jų seksualinė orientacija niekam nekliūva. Mat, priešingai nei dauguma dizainerių, kurie geidžia, kad damos panašėtų į vyrus, Dolce ir Gabbana vertina moteriškumą. Jų fotoalbume „10 years of Dolce&Gabbana“ net kaulėta paauglė Kate Moss atrodo kaip seksualumo įsikūnijimas: ji (ir visos kitos) puikuojasi iškilia krūtine
bei apvaliu užpakaliuku, vešliomis garbanėlėmis, ilgesingai primerktomis akimis, putliomis lūpytėmis ir kitais tikrojo moteriškumo atributais.
Sakoma, kad tik vilkėdama „D&G“ drabužius žvaigždė pasijunta tikra žvaigžde. Kaip netikėsi, kai šia etikete paženklintus drabužius dėvi garsiausios pasaulio supermoterys. Ir,žinoma, Madonna, su kuria dizainerius sieja ypatingi ryšiai. Kartą (1993m.) šioji buvo taip sužavėta vyrų kūryba, kad užsakė 1500 kostiumų – visai koncertinio turo „Girlie Show“ komandai. Pusė jų buvo rankų darbo ir kainavo kosmines sumas, tačiau ponia užmiršo paklausti, kiek ji skolinga, o drabužių autoriai pasidrovėjo nurodyti. Anuomet jie neužsiminė apie atlygį, nes suprato tokios reklamos kainą. Dabar Dolce ir Gabbana labdara nebeužsiima ir reklamos nesivaiko. Penkioliktus metus gyvuojantys „D&G“ namai turi savo parduotuves Italijoje, Ispanijoje, JAV, Pravcūzijoje, Anglijoje, Honkonge: leidžia moterų, vyrų, jaunimo linijas, siuva džinsus, siūlo aksesuarus, kvepalus.
„D&G“ įkvėpimo šaltinis – tradiciniai, ikifeministiniai stiliai ir avandardas, Pietų Italija ir šeštasis dešimtmetis, seni italų filmai. Gina Lollobrigida ir Sophia Loren ( tuose filmuose ) su kvapą gniaužiančiais korsetais, besiplaikstančiais apatinukais ir iš po jų kyšančiomis juodomis liemenėlėmis, dirželių prilaikomomis kojinėmis. Jie madas kuria kaip filmą: sugalvoja istoriją ir ima spėlioti, kokie kostiumai tiktų.
„D&G“ įvaizdis – stipri , paslaptinga, juslinga moteris. Kartais dizaineriai neslepia kad šioji dama geidžia būti seksuali: ji ryžtasi padidinti krūtinę ir klubus, korsetu suveržti juosmenį, vilki ankštus drabužius, mėgsta didžiules iškirptes ir liemenėlės neslepiančias palaidines, skęsta nėrinių ir raukinių putose. Tačiau dažniau „D&G“ modelių erotizmas esti paradoksalus, atsirandantis ten, kur jo lyg ir neturetų būti. Jis įelektrina orą, kai podiumu eina moterys, apsigobusios juodomis našlių skaromis ar pridengusios veidus šydais: kai vilki paltus, panašius į sutanas, ryši  kaklaraiščius ar slepiasi po vyriškomis skrybelėmis: net kai užsimeta margas sportines striukes ir užsitempia dryžuotas vilnones kojines. Charakterių amplitudė plati – nuo fatališkos moters iki tyros piemenaitės.

DOLCE VITA – KAIP ITALIŠKAS PYRAGAS…

Leopardo kailio imitacijomis apmuštos biuro sienos, paauksuoti veidrodžiai, Keitho Haringo tapyta drobė „Anh Duong portretas“, impozantiški baldai, gausybė baroko epchos lempų, kurių fone – iš malonumo šėlstančių beždžionių vaizdas, raudono veliūro sofos apmušalai, kai kurie minkštasuoliai aptraukti zebro oda ir gausybė knygų apie popdeivę Madonną.
Elektriškos estetikos „Dolce&Gabbana“ biuras – pačiame Milano centre. Pusė dešimtos ryto. Kaip ir daugelis mados kūrėjų, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana tokiu laiku dar vartosi lovose. Jau per karšta, kad savo malonumui jie galėtų darbuotis egzotiškame sode, ypač Stefano, kuriam nieko gyvenime nėra smagiau kaip vaikščioti po jį basomis vilkint papraščiausius „T-shirt“ marškinėlius bei mūvint anglų gamybos boūer stiliaus šortus. Tačiau pats metas gerti espreso ir lįsti į studiją prie drabužiųdizaino darbų. Nors su jais dirba minia asistentų, tačiau kiekvieną eskizą bei esmines idėjas įgyvendina kartu. Tiesa, kai detales kuria atskirai, ištisą dieną nesimatydami – per aštuoniolika bendros kūrybos metų jiedu įgijo pasitikėimą vienas kitu „iš akių žvilgsnio“. Net rengiasi, atrodo, labai panašiai: niekada nesiskiria arba tik su baltais, arba tik su juodais marškiniais ir meniška apdraskytais džinsais, dažniausiai pažemintu liemeniu, ypač – Stefano, nepaisant apnuogintos bambos ir vos vos išlindusios baltos trumpikių juostelės…O mūvėdamas savo kompanijos kelnes neslepia, kad prie jų derina dėvėtų drabužių parduotuvėje įsigytus gėlėtus marškinius. Kai Stefano piešia eskizus moteriškiems aksesuarams, Domenico užbaigia vyrišką drabužių liniją. „Pradžių pradžia – sugalvoti drabužio istoriją, kaip filmo scenarijų, ir įsivaizduoti būsimus aktorius, kurie vaidins mūsų filme, t.y. vilkės sumodeliuotus darbus, – teigia Stefano. Idėjų semiamės ir iš fotografijos meno, ir iš kino, televizijos, kelionių, netgi stebėdami, kaip žmonės vakarieniauja, linksminasi klubuose, – mus įkvepia pats gyvenimas“. Kai abu milaniečiai 1993-aisiais koncertų turui po pasaulį „GirlieShow“ aprengė Madonną, ši viename interviu išsitarė, kad užgesusį italų kino aukso amžių, ypač po genialiojo Frederico Fellini mirties, šiandien populiarumu ir talentingumu pakeitė Dolce ir Gabanna. Stefano kiek santūrus tokiam komplimentui, sakydamas, kad „mes nesame Fellini talento paveldėtojai, nors iki šiol saugome reveransą italų kinui: Sophia Loren, Silvana Morgano, Claudia Cardinale – nepamainomos mūsų įkvėpėjos, tai, kad 2002-ųjų neorealistinęjuodų drabužių pavasario kolekciją dedikavome šioms moterims, taip pat ir Fellini, neatsitiktinumas, kurį vėliau pratęsėme „Guepard“ kolekcijoje.Jei kas nors pasikesintų sunaikinti visas italų dueto įgyvendintas idėjas ir leistų jiems pasilikti po vienintelį modelį, Domenico pasirinktų juodo gipiūro suknelę su raudona rože, kurią 1992-aisiais demonstravo Cindy Crawford. Stefano liktų ištikimas vienam kuriam nors taip mėgstamam kurti korsetui. Didžiausią perversmą ne tik Italijoje, bet ir visame krikščioniškame pasaulyje jie atliko praeitą dešimtmetį, kolekcijose sulydydami seksualų juslingumą su religiniais motyvais. Prie gilių suknelių bei palaidinių iškirpčių, trumpų sijonėlių, taliją itin išryškinančių korsetų jie derino kryželius su nukryžiuotuoju, rožinius, medalionus, šv.Mergelės Marijos atvaizdus bei kitus liturginius motyvus – taip į madą atėjo religinis glamour stilius, kurį vėliau gana ironiškai bei autoironiškai savo kolekcijose eksploatavo paryžietis Jeanas Paulis Gaultier. Iš pradžių italų publika tokiam iššūkiui buvo nusiteikusi labai prieštaringai ir negatyviai – kaip kadaise išvydę aktorę Isabellą Rossellini: jos pirmasis drabužis, kurį įsigijo iš šių dizainerių,- balto kašmyro įliemenuoti marškiniai, pro kurių iškirptę išsprūsdavo jos krūtinė. Tokio atvejo italų madoje dar nebuvo nutikę. „Nepasitenkinimo banga kilo todėl, kad katalikų religijoje daug kas suplakta į vieną kokteilį: jausmingumas su griežtais draudimais, nekaltybės priesaika su nuodėme, rimtis su ekstaze, minimalistinis paprastumas su barokine prabanga, – pastebi Domenico Dolce. – Tik pažvelkite į religinę Italijos tapybą, kuri buvo mano vaikystės dalis, ir suprasite, kad mūsų idėja ne taip jau nuodėminga. Ar ne vulgariau, kai madonas, Mergelę Mariją ant papraščiausių „T-shirt“ marškinėlių „gastronomiškai“ štampuoja amerikiečiai?“ „Aistrą, skausmą, religiją, – viską išgyvenau labai jausmingai, – sako Stefano. – Gal nuskambės kaip anekdotas, tačiau tiek Mergelės Marijos, tiek Jėzaus Kristaus kančios kupini veidai man atrodo labai seksualūs. Taip manydamas nesijaučiu nusidedantis. Be to, abu su Domenico esame praktikuojantys katalikai,kas sekmadienį dalyvaujame šv.mišiose šalia namų esančioje San Babila bažnyčioje.

DOLCE VITA – KAIP ITALIŠKAS VYNAS…

Domenico Dolce, nuo kurio veido, atrodo, niekada nedinsta atlaidi šypsena, gimė 1958 metais rugpjūčio 13 d. Sicilijoje, Polizzi Generosa miestelyje, netoli Palermo. Būdamas itin jaunas pradėjo dirbti savo tėvo drabužių ateljė. Ekscentriškasis Stefano Gabbana, gimęs 1962 metais lapkričio 14 d., – tikras venecijietis, studijavęs grafiką. Jųdviejų pažintis, prasidėjusi 1982-aisiais, kai abu įkūrė bendrą ateljė, bei kūryba ( pirmoji kolekcija parodyta 1985-aisiais) iki šiol ženklina dviejų polių sprogimą: šiaurės Italijos racionalumą bei pietų Italijos temperamentą, jausmingumą ir šaltą eleganciją, humorą ir klasikinį šarmą. „Jis sako – juoda, aš sakau – balta, – ir tai, ko gera, pati didžiausia buvimo kartu paslaptis, – tandemo tvirtumu įsitikinęs Stefano.- Jei esi stipraus charakterio,mėgsti „karščiuosius gyvenimo vaisius“, tavo darbai taip pat bus stiprūs. Kai tik aplankau Domenico gimtinę, kur „vienu laipsniu“ karščiau, grįžusį į Milaną mane reikia tramdyti, slopinti kūrybines emocijas, prigesinti ironiją, tačiau iš nuotaikų kaitos atsiranda aukso vidurys tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio“. Jie vieni pirmųjų dizainerių, kartu su Jeanu Pauliu Gaultier bei Kenzo, vyrams pasiūlė segėti sijonus. Keletą metų mados artistai, ieškodami idėjų, blaškėsi tarp elastinių audinių ir įmantrių kirpimų, gausybės detalių.Tačiau sykį, keliaudamas po Siciliją, vienoje Palermo aikščių, isvydo nuogos sicilietės, susisupusios juodu šaliu, atvaizdą. Iš masyvaus pano žvelgiančios orios akys, grakštus siluetas įkūnijo būsimų kolekcijų viziją ir tapo savotišku kuriamo stiliaus ženklu. Prieš išleisdami į podiumą pirmąją kolekciją jie teigė, kad madoje nieko nėra, išskyrus Georgio Armani „discipliną“, Azedine`o Alaia „beprotystę“, „Chanel“ mados namų tvirtą klasikos koncepciją bei Thierry Mugler ir Jeano Paulio Gaultier kūrybiškumą. Prilygę, o kai kuriais aspektais net aplenkętokių mados namų kaip „Prada“, „Gucci“, „Versace“ kūrėjus, Domenico ir Stefano, likę vieninteliai su Georgio Armani „ de luxe“ krypties puoselėtojai, šiandien labai sunerimę kalba apie mados pasaulyje atsiradusią tuštumą: „Baisu, kai talentingi žmonės bekompromisiškai parduoda savo vardus ir idėjas didžiausiems magnatams, nesistengdami net įsitvirtinti. Alexanderis McQueenas, Nicolas Ghesquiere`as, Hedi Slimane`as – ypatingo talento dizaineriai, tačiau taip ir neturintys savo vardų. Jaunoji karta nori visko iš karto ir labai greitai: šlovės , pinigų, negaišta laiko vynuogėms brandinti, kad sulauktų gero vyno, bijo tapti mados verge, kad taptų karaliene. Ypač dabar, kai esame pasiklydę stilių maišalynėje, kai perlų vėrinį deriname prie Mongolijos avies liemenėlės, kaspinais pintą tipišką italų folkloro diržą – prie vos vos regimo muslino, džinsus – prie brangakmeniais siuvinėtų audinių. Jau išsemti visi kūrybos šaltiniai: bohema, romantizmas, hipių bei pankų eros, urbanizacija bei globalizacija, Holivudo glamour, laukiniai Vakarai bei magiški Rytai, gotika, futurizmas, disco bei roko muzika, hi-tech“. Dolce ir Gabbana retai kada gyvai mato savo madų demonstravimus – kol užkulisiuose nesuderina net subtiliausio rankogalio palenkimo, neatsitraukia nė per žingsnį. Per manekenių atranką jie kiekvienai derina bent tris skirtingus modelių variantus. „Geriausias sufleris veidrodis: kai aprengta mergina prisiartina prie jo, stebime veido išraišką: jeigu akys nesišypso, drabužį iškart
keičiame“, – savitais metodais dalijasi Stefano. „Dolce&Gabbana“ moteris – tarsi „įjausminta“, seksuali, tačiau sykiu natūrali ir slepianti savo žavesį, kuris, regis, tuoj tuoj prasiskleis. Pavyzdžiui, supermodelis Gisele Bundchen: ji ne tik gražios išvaizdos, bet ir allure elgsenos, kalbėjimo, žvilgsnio… Tobulas kūnas ir pietietiškas Viduržemio jūros charakteris. O Linda Evangelista? Ne, ji ne nuo Viduržemio jūros, tačiau ji mums – kaip ikona. Kaip ir Karolina Kurkova, taip pat ne pietietė, žydrų akių blondinė, bet kokia jos asmenybė – kai ji pasirodo, vadinasi, pasirodo…“ – priduria Domenico. Pasitikdami naująjį tūkstantmetį italų dizaineriai sukūrė džiaugsmu trykštančią kolekciją, kritikų įvertintą kaip geriausią, ką jie yra sukūrę, ir parodytą Milane tarp dekoracijų, primenančių operą „Cavalleria Rusticana“, tarp gausybės rožių, apelsinmedžių, vynuogių, bažnytinių žvakių bei su kūdikiu vaikštančios popdainininkės Madonnos. Jie dar kartą priminė „tikrąjį moteriškumą“, grąžindami į madą 1986-ųjų /Sicilijos našlės“ įvaizdį: gilios iškirptės, klostėmis lengvai krintantys sijonai, tik juodus šalius pakeitė peršviečiamas šifonas bei nėriniai. Šeštąjį dešimtmetį primenantys masyvūs korsažai, seksualūs veidrodinėmis pakulnėmis bateliai ir gausybė gausybė spalvų – či tendencija, pasklidusi iš dizainerių mados namų Via san Damiano, kurių bendra apyvarta 2001-aisiais siekė daugiau nei pusę milijardo eurų, iš esmės nepasikeitė iki mūsų dienų.
„Dolce&Gabbana“ moteris

KAROLINA KURKOVA:
GISELE BUNDCHEN:
LINDA EVANGELISTA:
DOLCE VITA – KAIP ITALIŠKAS BAZILIKAS…

Du dešimtmečius drauge dalijasi ne tik šlovę, bet ir jausmus. Prieš trejus metus Italijos dienraščiui „Corriere della Serra“ pirmąkart atvirai atskleidė savo homoseksualumą, tiesa, kiek bijodami viešosios nuomonės, tačiau ji buvo labai palanki. O kai kurie šeimos specialistai juos vadina idealių santykių šeima – tokio ilgaamžio patvarumo galėtų pavydėti ne tik gėjų poros, bet ir heteroseksualūs sutuoktiniai. „Viešai prabilome tik dėl mus mylinčių žmonių ir tik dėl to, kad mes patys vienas kitą labai mylime. Šios temos neeskaluojame nei televizijoje, nei klounada tapusiuose gėjų paraduose, įsitikinę, jog seksualumas – labai individualus dalykas, siejantis viso labo tik du žmones. Mums net santuoka nėra būtina – tam papraščiausiai nejaučiame poreikio, kaip kolega Aleūanderis McQueenas, su draugu pasirašęs santuokos dokumentą“, – teigia abu dizaineriai. „Domenico – mano gyvenimo vyras, mano gyvenimo šansas, nors fiziškai – ne mano geidžiamo tipo.
Dvidešimt metų po dvidešimt keturias valandas kartu – ar įmanoma išsaugoti meilės adrenaliną? Kad neprarastume šviežumo jausmo, jau šešeri metai kaip gyvename atskirose erdvėse, pagaliau nesu vienuolė, kad nesidairyčiau į vaikinus. Tačiau iš prigimties būdamas labai nepasitikintis, neturiu kitų draugų, išskyrus Domenico, galiausiai seksą visada nusveria gilus meilės jausmas…“ – prisipažįsta Stefano. O apie gandus, jog Milano mados korifėjai norėtų įsivaikinti sūnų ar dukrą, jiedu turi skirtingas nuomones. „Dievinu vaikus! Niujorke pažįstu gausybę gėjų porų, kurios įsivaikino. Tai mano svajonė. Turėti dvylika vaikų – kaip Josephine Baker“, – tėviškų jausmų neslepia Domenico. Tuo tarpu Sefano mąsto kitaip: „Garbė, pinigai – viso labo vyšnios ant torto, tačiau apie vaikus negalime kalbėti kaip apie kažkokią rūšį. Taip, labai norėčiau įsivaikinti vieną mažylį, tiktai vieną, tačiau toks pasiryžimas man šiuo metu pati didžiausia dilema: kadangi esu giliai tikintis katalikas, todėl manau, kad vaikas – tai vyro ir moters meilės vaisius, kuris žūtbūt privalo turėti ir motiną, ir tėvą. Du tėvai? Tai būtų neteisinga, netgi žiauru – nė akimirką negaliu pagalvoti, kad mano vaikystė būtų prabėgusi be motinos, pas kurią ir šiandien kiekvieną sekmadienį po mišių einu pietauti, ji ir po šiai dienai manęs nepaleidžia iš glėbio, kuriame jaučiuosi tarsi mažas kūdikis…“ Domenico ir Stefano vieni pirmųjų ėmė atvirai deklaruoti, kad talentingai kurti drabužius moterims gali tik netradicinės seksualinės orientacijos vyrai, nes, anot milaniečių, „jie atsidūrę socialinių vaidmenų užribyje, o moterys dizainerės patiria kūrybinių nesėkmių vien dėl to,jog nesugeba nuo savo individualaus požiūrio į moteriškumą, anot Sonios Rykiel, moterys yra įkalinta savo kūne ir neturi žvilgsnio iš šalies. Coco Chanel? Taip, ji ne tik drabužiais sukūrė ištisą nepriklausomos, veržlios ledi ideologiją, bet vien todėl, jog pati buvo lesbietė. Mūsų akimis, netgi vyriško stiliaus ir kirpimo drabužius nešiojančios moterys nepraranda seksualumo, tuo tarpu reta moteris pritartų šiai minčiai“. Tikrasis Domenico ir Stefano rojus, kuriame pasikrauna energijos ir atgaivina jausmus, – tai vila Sicilijoje, Stramboli miestelyje, nuolat veikiančio vulkano papėdėje, kai nežinai, kada iš kalno viršūnės išsilies magma.
Vilą projektuoti dizaineriai patikėjo senam savo bičiuliui architektui Rodolfo Dordoni, kūrusiam ir jų boutiques bei showrooms. „Jis puikiai jaučia mūsų skonius, supranta reikalavimus, moka sulydyti senąjį Viduržemio jūros architektūros stilių su mūsų dievinama septintojo dešimtmečio estetika, nes vienam patinka antikvarinė dvasia, kitam – modernas, o kontrastų žaidimai – abiem“. Baltasis pastatas „išskirstytas“ keturiais aukščiais, tačiau aukščiausiame kalvoto reljefo taške – atviras turkio žydrumo baseinas. Magiškas egzotiškų augalų sodas primena Meksikos bei Arizonos valstijos gamtą. Daugelį interjero detalių vilos šeimininkai susikūrė patys: zebro kailio baldų apmušalus, šilkinius gobelenus, kilimus. Taip pat interjerą dekoravo pačių sukauptais antikvariniais kūriniais: romantizmo epochos Vienos liustra, baroko stiliaus veliūru apmušta paauksuoto medžio kėde, sicilietiška rankų tapybos vaza, porcelianinėmis šešių motyvų lėkštėmis, sidabriniais „Buccellati“ indais… Tačiau prabangos rojuje pats vertingiausias dizaineriams daiktas – tai modernus metalinis stalas terasoje, prie kurio mėnesiunoje milaniečiai vis tiek nepaliauja paišyti eskizų..

Comments are closed.