Iš krikštynų istorijos

Dabartiniai laikai mums leidžia išvengti daug nemalonių situacijų gyvenime. Medicina taip sparčiai pažengė į priekį, kad įvairūs negalavimai kartais nustatomi iš vieno nedidelio ir visai neskausmingo tyrimo. Tačiau prieš gerą šimtmetį prisišaukti gerą gydytoją buvo ganėtinai sunku. Ir dėl to kaltas ne vien laikmetis, kuomet dar stipriai tikėta antgamtinėmis galiomis, įvairiais burtais bei netradicine medicina. Dažniausiai net menkiausios ligos pakirsdavo silpnesnės sveikatos žmones, o ką jau kalbėti apie ką tik gimusius vaikus. Tuo laikotarpiu buvo ypač didelis vaikų gimstamumas, tačiau neretai pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų gimdymo metu. Šiandieniniai laikai mus išmokė planuoti ne tik savo išlaidas, bet net ir šeimos dydį. O seniau pastaruoju klausimu svarstymų net nebuvo. Jei davė Dievas daug vaikų, tai tik į gerą, nes bus kam ūkyje dirbti, tėvams padėti.

Kaimo moterys dar XX a. pirmojoje pusėje, kuomet gydytojai buvo sunkiai prieinami, arba esant finansiniam nepritekliui, naudojosi pribuvėjų, kitaip vadinamųjų „bobučių“ paslaugomis. Pribuvėjomis vadinamos, dėl to, kad jau buvo pabuvusios, nejauno amžiaus ir pagyvenusios moterys. Daugiausia reikšmės pribuvėjai tekdavo gimdymo metu, kadangi ji buvo asmuo padedantis ateiti naujam žmonijos nariui į Pasaulį. Taip pat, pribuvėjos pozicija buvusi tokia tvirta, dėl tos priežasties, kad nuo jos sugebėjimų dažnai priklausė gimdyvės ir vaiko sveikata ir net gyvybė. Esant komplikuotam gimdymui ir pavojui, kad vaikas gali mirti jos kompetencija turėjo apimti ir ką tik gimusio, arba dar tik gimstančio kūdikio krikštą, tai buvusi jos pareiga. Pagrindinė krikštynų atributika tuo metu buvo šventintas vanduo.

Mūsų kraštuose gyvavusi nuomonė, kad tėvai, nepakrikštiję vaiko ir tokiu būdu pasmerkę jį kančioms pomirtiniame gyvenime, susilauks tokio paties atpildo. Iš daugelio pasakojimų ir net padavimų galime pastebėti, kaip rimtai žvelgiama į nekrikštytus kūdikius. Todėl nesant galimybės ir laiko suteikti krikšto sakramentą bažnyčioje vadovaujant kunigui, bet norint eliminuoti galimas pomirtinio vaiko gyvenimo kančias, buvo praktikuojamas naminis krikštas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje visoje Lietuvos teritorijoje gimusį silpną kūdikį pribuvėja pakrikštydavo „iš vandens“. Būdavo leistina krikštyti ir gimstantį kūdikį, kuomet dar nežinoma jo lytis, tuomet suteikiami du vardai – moteriškas ir vyriškas. Vardas būtinai turėjo būti katalikiškas – šventojo – kad vaikas turėtų globėją. Žemaitijoje, paprastai, berniukui būdavo suteikiamas Jono, o mergaitei – Onos vardas. Naminis krikštas, arba vadinamoji „krikšto imitacija“, buvo praktikuojama ir kaimyninėje Lenkijoje.

XX a. antrojoje pusėje, nunykus pribuvėjos institucijai, naminio krikšto, kritiniu atveju, pareiga užguldavo motinos pečius. Gyvavo nuostata, kad tėvai privalo patys mokėti pakrikštyti savo vaiką. Naujagimis būdavo krikštijamas tariant: „Aš tave krikštiju (ištariamas vardas), Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, būtina kūdikiui ant galvelės pilti šventintą vandenį.

krikštynų atributika mažyliamsReziumuodami pateiktą informaciją, galėtume prieiti prie išvados, kad naminis krikštas buvo visuotinai praktikuojamas, siekiant suteikti kūdikiui globėjus ir užtikrinti gerą jo pomirtinį gyvenimą, apsaugoti nuo galimų kančių po mirties. Iškeliamas tam tikras mistinis – antgamtinis tokių vaikų pomirtinio gyvenimo suvokimas – “buvimas tarp žemės ir dangaus”, vaidenimasis. Nunykus pribuvėjos institucijai atsakomybė už naminio krikšto apeigas tenka kūdikio tėvams, visų pirma jo motinai, kuri turi įgyti atitinkamų žinių, tam kad esant reikalui galėtų atlikti savo pareigą ir išvengti nuodėmės.

Dabartinis pasaulio suvokimas nuo anų laikų skiriasi tarsi diena nuo nakties, tačiau katalikiški papročiai išlikę ir gyvuojantys. Šiandieninė krikštynų atributika tai balti krikštijamo vaiko rūbeliai, deganti žvakė ir šventintas vanduo. O puikia dovana šiai progai gali būti puošnūs rėmeliai, kuriuose įamžinta svarbi mažosios asmenybės gyvenimo akimirka.

Šaltinis: www.dekodovanos.lt

Comments are closed.