Išvyka į tvorinį kaimą

Medinės tvorosNežinau ar tokį pavadinimą sugalvojo kažkas iš mano kompanijos, ar tokie etnografiniai kaimai taip tikrai vadinasi. Tačiau mes su kompanija šeštadienį nuvykome į etnografinį kaimą Dzūkijoje, kur medines tvoros buvo visur, kur pažiūrėsi. Ten buvo labai gražu ir labai keista, nes kai netikėtai randi tokią vietą, tai ji padaro patį didžiausią įspūdį.

Kaimo grožis

Jeigu kaimas tikrai vadinamas tvoriniu, tai akivaizdu kad medines tvoros tikrai yra ten svarbios. O gal kaimas vadinamas gatviniu? Nesvarbu. Bet vaikščioti po jį labai smagu. Šalia yra upė, kuria paprastai plaukia baidarėmis žmonės. Mes atvykome šiltą vasarą ir ten daug pasivaikščiojome, buvo nepaprasto grožio gamta. Pačiame kaime taip pat už kiekvienos medines tvoros buvo ir po medinę tvorą, kuri taip ir kvietė stabtelėti ir paspoksoti į ją ilgiau. Juk labai gražu. Smagu matyti, kaip žmonės rūpinasi tuo senoviniu paveldu, kaip viskas visur yra pilka ir juoda, ir tas gyvenimas, koks jis ten yra išlikęs, tiesiog yra perlas viduryje miškų. Vienos trobos, matosi, labiau prižiūrėtos, kitos mažiau, tačiau visos yra tikrai senoviškos. Taip pat ir pačios medinės tvoros kaina turbūt būtų nesuskaičiuojama, nes juk ji yra senovinė, kaip muziejinė retenybė.

Pamatėme ir daugiau visokių kaimiškų atributų, nors dar buvome susiginčiję dėl medinės tvoros. Kaina vienam draugui jos atrodė labai maža, nes jis galvojo, kad čia tokia paprasta tvorelė, kokia ir pas jo bobutę stovi. Gal ir tokia pati, bet dalykai turi vertę dėl simbolinių dalykų. Ir todėl čia tokios medines tvoros statymas yra visai kas kita, negu jo bobutės kaime. Taip pat pamatėme už vienos tvoros ir medinius kryžius. Jie nustebino, nes turėjo aprištas baltas prijuostėles. Tomis prijuostėmis pasipuošę kryžiai apskritai atrodė gana keistai. Sužinojome, kad tai vieta, kur visi nuolat fotografuojasi, nes tai yra tarsi kažkokia turistinė įžymybė – tie kryželiai.

Vietos savitumas

Be to, kad tokios medines tvoros Vilnius turbūt nė viename kieme, nė vienoje gatvėje neturi, dar buvo ir daugiau vietos kitoniškumo požymių. Pavyzdžiui, negalėjo praslysti pro akis tai, kad čia buvo neapsakomo grožio gamtos apsuptis. Kaip kokioje Šveicarijoje ar dar nuostabesnėje vietoje. Kai kur buvo išlikę medines tvoros segmentai, nors pačių tvorų ten jau ir nematėme. Visgi, kiekvienas pripažino, kad tokioje gražioje gamtoje taip pat jau senokai teko būti. Tekėjo pro šalį upė, viena močiutė net padainavo dainą apie tai, kaip baidare plaukiantis bernelis nuskęsta, o šalia sėdinti mergelė verkia ir jo nesulaukia. Taip pat puikų orą suteikė mums miškas, kuris visur matėsi, kiekviename krašte. Vieta tikrai savita ir labai graži. Bet didžiausią įspūdį turbūt daro tai, kad tu visiškai nesitiki tokią vietą rasiantis. Tarsi keliauji šiaip sau pro šalį, pamatai kažkokį ženklą, pagalvoji, na kad gal ir reikėtų nusukti, o ten atsidūrus pasijauti kaip pasakoje. Manau, žiemą ten būna liūdnesnis vaizdelis, bet vasarą tai ir turistų tarpe yra gana populiari vieta apsilankymams. Manau, ir užsieniečiai turėtų atkeliauti į tokią vietą, ją pamatyti, juk ne kasdien gali pasidžiaugti tokiu puikiu etnografiniu palikimu, sumaišytu su vietos gamta. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek ten yra medinių trobų, bet ypatingas išplanavimas tuo, kad atrodo, jog tos visos tvoros jungiasi kažkaip į vieną bendrą tvorą.

Comments are closed.