Japoniškos tradicijos

Japonijos geografinė padėtis, estetinės nuostatos, temperamentas istorijos būvyje pademonstravo išskirtinius gebėjimus mokytis iš kitų, perimti žinias neaukojant savo ilgaamžių tradicijų ir įsitikinimų. Japonai homogeniška tauta, giluminiai etniniai, kultūriniai, religiniai skirtumai neišryškėja taip, kaip kitose šalyse. Konfucijaus etika, Šinto festivaliai, budistinės ceremonijos ar krikščioniškos šventės, įsiterpusios į šiuolaikinį visuomenės gyvenimą, toleruojamos kaip papročiai.

Japonija šiandien mums asocijuojasi su modernia architektūra, kurią puošia tamsūs odiniai baldai, elektronine technika, preciziškiausia garso, vaizdo, fotografijos aparatūra, sudėtingiausiais robotais, atliekančiais gamybines operacijas. Aplankę didžiuosius Japonijos miestus ilgam atsiminsime ten dangų remiančius dangoraižius. Telieka tik įsivaizduoti kokie biuro baldai puošia kabinetus, įsikūrusius pačiame viršuje. Samurajai, sakuros žiedai, geišos jau tapo romantiškais šios senosios šalies įvaizdžiais. Šie simboliai, susipynę su naująja civilizacija, atsiskleidė įvairiose meno šakose. Japonijos gyvenimo būdą, kultūros savitumus formavo kontrastiška gamta, kelis amžius trukusios uždaros valstybės aplinkybės, gebėjimas savo sutelktomis jėgomis sukurti unikalią materialiąją ir estetinę kultūrą. Europa istorinėje praeityje net keletą kartų išgyveno šios kultūros poveikį. Šiuolaikinė moderni, į ateitį žvelgianti Japonijos civilizacija, kultūra, menas, dizainas tebėra Europos dėmesio centre.

Rafinuoto japonų dizaino kultūros fenomeną galima geriau suprasti tik susipažinus su tradicijų, religijos bei estetikos ypatumais. Japonijos kultūra, menas, religija formavosi perėmusi daugelį dalykų iš Kinijos Konfucijaus filosofijos, atėjusios su budizmo religija iš Korėjos. Per budistų vienuolius japonai perėmė raštą, mokymo, valdymo sistemą, šventyklų architektūrą, net miestų planavimą. Net odiniai baldai čia turi savitą reikšmę. Japonijoje susipynusios šintoizmo ir budizmo religijos sukūrė tolerantišką žmonių mentalitetą. Šintoizme nėra vieno dievo kulto, garbinami gamtos kūriniai – medžiai, paukščiai, gamtos reiškiniai. Jau VI amžiuje budizmas, atnešęs į Japoniją paprastumu, minimalizmu grindžiamą dvasinį pasaulį, susipynė su šintoizmu, neištrynė vietos papročių, bet paryškino japonų kultūrą, filosofiją, estetiką. Filosofai teigė, kad net peizažas turi reikšti filosofijos ir gamtos ryšį, jį simbolizuoti. Toks požiūris išreiškiamas sodo mene. Sodo peizažuose atsispindi dzen pasaulėjauta, kuri turi pradžią, bet neturi pabaigos. Sodus prie vienuolynų ir rūmų kūrė dailininkai. Ypač daug dėmesio japonai skiria kalnams – kalnai – tai gamtos griaučiai, upės – jos arterijos. Sodai – tai susikaupimo vieta, prisilytėjimas prie pirmapradžio natūralaus gamtos grožio, dėmesys sutelkiamas į žmogaus vidinį kontaktą su gamta, susiliejimą su ja. Rytų šalyse ir šiandien didžiuosiuose miestuose stengiamasi išsaugoti arba sukurti natūralios gamtos zonas, kurios leistų miestiečiui prisilytėti prie gamtos.

Japonų dizainas remiasi gamtos grožio, harmonijos, vienovės filosofija – viskam savo vieta, pasaulis yra ne chaosas, bet darni visuma. Glaudus ryšys su gamta religijoje, atsispindėjęs gamtos formų dievinimu, atsirado ne iš nusižeminimo ar baimės gamtos reiškiniams, o iš dėkingumo ir gėrėjimosi jos didybe, jėga, subtiliu grožiu. Japonų estetika, moralė, susipynusi su religija, grindžiama meilės grožiui samprata, per amžius išugdė išskirtinį žmogų. Japonai moka žavėtis, medituoti žvelgdami į vienintelį žiedą arba net į pušies spyglio galiuką, ir pajusti visos gamtos groži, jos darną.

Comments are closed.