Knygnešiai – žmonės išsaugoję lietuvišką žodį

Kiekviena pavasarį, kovo 16 dieną pagerbiami mūsų tautos didvyriai – knygnešiai. Tai žmonės, kurie lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu 1864 – 1904 metais į Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus gabeno lotynišku raidynu atspausdintus raštus. Tuo metu Rusijos imperijos valdžios nutarimu buvo leidžiama spausdinti tik kirilica atspausdintus lietuviškus leidinius.

Kovo 16 dieną gimė tuomet nelegalių knygų platinimo tinklą sukūręs knygnešys ir publicistas Jurgis Bielinis. Jis žinomas ir dėlto, kad prisidėjo prie „Varpo“ ir „Aušros“ leidybos. Tai du didžiausią įtaką turėję to meto lietuviški leidiniai.

spaustuvė, kalendoriai

Knygnešių, žmonių atsakingų už tai, kad dar ir šiandien turime savo tautinę kalbą ir naudojame lotynišką abėcėlę, kelias prasidėdavo Prūsijoje. Ten buvo ne viena spaustuvė, kurios negalėjo kontroliuoti Rusijos Imperija. XIX a. Prūsija buvo Vokietijos dalis. Nors ten galiojo liberalesnės gyvenimo taisyklės, Baltų palikuonys ten taip pat nesijautė, kaip šeimininkai. Didelė gyventojų dalis jau save laikė vokiečiais.

Iš Prūsijos Lietuvą pasiekdavo daugybė leidinių. Tai buvo laikraščiai, įvairūs kalendoriai, knygos ir labai daug apie krikščionybę skelbiančių knygų. Krikščionybė stipriau įleido šaknis būtent šiuo mūsų istorijos laikotarpiu.Tarp knygnešių buvo daug kunigų.

Tiesa, kunigais žmonės tapdavo ne visada dėl pašaukimo. Pasirinkimas būti kunigu Rusijos Imperijos sudėtyje gyvenantiems lietuviams buvo bene vienintelis kelias siekti mokslo. Daugelis pasirinkdavo šį kelią dėl meilės tėvynei, noro tobulėti ir tik tuomet dėl pasišventimo Dievui.

Vis dėlto knygnešystė buvo labai panaši į šiandien jokių dorų tikslų neturinčių kontrabandininkų veiklą. Tekdavo slapta kirsti sieną, bėgti nuo patrulių, slapstytis ir gudrauti. Nesėkmės kaina galėjo būti labai didelė, taigi, knygnešiai gabendavo ne tik knygas, bet ir kitas žmonėms reikalingas ir pelną nešančias prekes. Tarp jų buvo net alkoholiniai gėrimai.

Knygnešiai dirbo ne vieni. Rusijos Imperijos žandarai labai uoliai vykdė savo darbą, todėl knygnešiams taip pat prireikė suvienyti ir veikti kartu. Taigi, įsikūrė ne viena knygnešių draugija ar asociacija. Jos pasirūpindavo, kad spaustuvė laiku pateiktų reikiamas knygas, laikraščius, o knygnešiai kuo saugiau spaudą perduotų Lietuvoje esantiems tautiečiams.

Comments are closed.