Knygynai

Kokias asociacijas jums kelia knygynai?

Knygynai

Knygynai

Tiems, kurie save laiko knygos draugais, nenuostabu, kad ir knygynai yra kažkokia magiška erdvė. Ypatinga ji gali atrodyti ir tiems, kuriems knygynai yra ne itin dažnai lankoma vieta. Fenomenologai labai mėgsta tirti, kokias sąsajas žmogaus sąmonėje kuria vieni ar kiti empiriniai jutimai. Tad štai klausiame įvairių žmonių iš įvairių sričių, su kuo jiems susiję knygynai, ką jie primena, kokias asociacijas iššaukia.

Dalia, gydytoja

Ankstyvos vaikystės neprisimenu, bet turbūt dar tada buvau pirmiausiai nuvesta į gana sovietinį knygynėlį mūsų mieste. Tada knygynai buvo kiek kitokie, niekur dabar tiek nenusipirktum tiek daug Markso arba eilėraščių, garbinančių komunizmą. Nepaisant labai didelio ideologinio angažuotumo, čia būta ir labai meilų dalykų, kurių dabar nežinau, ar dar kur yra. Būdavo tokių mielų sovietinių atvirukų, rankų gamybos saldainių. Tiesa, pastarųjų, kai kur galima įsigyti ir dabar.

Akvilė, mokytoja

Visada labai mėgau knygas, todėl man knygynas Vilniuje, netoli mano senelės namų, buvo kažkokia magiška paslaptinga vieta. Prisimenu, eidavome kartu su močiute pasivaikščioti, o aš ten tiesiog prilipdavau prie lentynų. Daug knygų namuose turėdavo ir pati senelė, taip pat ir mano tėvai, tačiau tie visi lobiai, kuriuos atverdavo erdvus uzsienio kalbu knygynas, nustelbdavo visus iki šiol matytus vaizdus su knygomis.

Nelabai turtingai gyvenome, todėl prašymai nupirkti knygelių ne visada būdavo išgirsti, leidiniai būdavo gana brangūs. Štai dabar, kai yra knygynas internete,  galima greitai ir paprastai kompiuteriu susirasti pigius tave dominančius leidinius, tačiau tada tas nebuvo įmanoma. Tačiau senelė man visada nupirkdavo laiškų popieriaus, kuris iš tiesų buvo paprastas popierius, bet ji tą popierių vadindavo „laiškų popieriumi“. Gal todėl, kad ant jo ir rašydavo laiškus giminėms į kitus miestus ir kitas šalis. Su močiute kartu ir knygynai Kaune man pasidarė labiau pažįstami, nes ten taip pat lankėmės kiekvieną kartą, kai atvažiuodavome.

Egidijus, meno tyrinėtojas

Aš pats esu iš mažo miesto, kuriame nėra daug dalykų. Todėl prisimenu, kad vaikystėje, kai su šeima išsiruošdavome į kelionę, būdavo nepaprasta diena. Man knygynai, Vilnius, nuostabūs Neries vaizdai, Gedimino pilis, visa tai buvo kažkokia neaprėpiama vaikystės džiaugsmo šalis. Pačios knygos neviliojo, bet buvo kažkas nepaprasto bendroje atmosferoje, knygynai senamiestyje traukė kaip kokios bažnyčios. Dabar, gyvendamas Vilniuje, aišku, į tas pačias vietas jau galiu pažvelgti tiesiog visai kitu kampu. Nes dabar aktualiausi tie knygynai, nuolaidos kuriuose man svarbiausios. Taip pat patinka ir knygynai online –  atrodo, nebėra būtina ta erdvė. Kai noriu tiesiog prisiminti vaikystę, tada žinoma prie kompiuterio nesėdžiu, einu senais pramintais takais į Pilies gatvę, ir ten, atrodo, viskas atgyja.

Rosina, teisininkė

Buvau labai uoli studentė, ir tik studijų metais man prisireikė tiek literatūros, kad jos nebuvo kur pirkti Lietuvoje. Prisimenu, knygynasi UK padarė neišdildomą įspūdį, kai per praktiką Londone stažavausi. Vienoje vietoje, tiesiog vienoje prie sienos stovinčioje lentynoje pamačiau visas knygas, kurių ketinau ieškoti dar daugybėje Anglijos ir Amerikos duomenų bazių. Tas knygynas man ilgai išliks atmintyje.

Evaldas, etikos mokytojas

Pirmąjį knygyna Zirmunuose  aš aplankiau, kai atsikraustėme čia su mama iš Pakruojo. Nebūčiau apskritai pradėjęs skaityti, bet mama labai daug dirbdavo, ir man tekdavo daug prabūti vienam. Tačiau nepasakyčiau, kad nusivyliau skaitymu – knygos man ir dabar patinka. Kartais net bandau ateiti į knygyna, darbo laikas kai jau būna pasibaigęs. Tada galvoju – „Matai, Evaldai, matai, kaip tu išmokai mylėti knygas“.

Comments are closed.