Krikštynos seniau ir dabar

Šiais laikais visi taip skubame gyventi, kad tik retkarčiais susimąstome ką reiškia mūsų gyvenimui tradicijos ir papročiai? Ar jie vis dar turi savo reikšmę? Kaip pavyzdį galėtume paminėti krikštynų šventę. Ją švenčia tikrai daugelis, tačiau ar tai nėra tik proga didesniam vakarėliui? Juk tikroji krikštynų esmė yra naujo kataliko atvedimas į šį pasaulį. Taigi ar dar tikime, kad švento vardo išrinkimas lemia vaikelio likimą?

Šiandieniame pasaulyje dažniau visiems rūpi smagios dovanos, o ne pačios šventės simbolika ir reikšmė. O kadaise krikštynos buvo kone svarbiausia šeimos šventė. Pastaruoju metu tėveliai savo mažylį linkę krikštyti tuomet, kai jam sukanka metukai ir tam dažniausiai pasirenka šiltąjį vasaros laikotarpį. Anksčiau žmonės specialiai vasaros šiai šventei nelaukdavo. Derėtų prisiminti, kad nuo seno lietuviai buvo žemdirbiai, o vasaros metu – pats darbymetis. Tačiau ne tik žmonių būdas lėmė krikštynų laiką. Buvo taip priimta, kad vaikelius reikia krikštyti tik jiems gimus. Palaukdavo kelias dienas kol naujagimis sustiprės ir jau rengdavosi šventei. Jei mažylis būdavo labai silpnas, tai būdavo dar didesnė skuba. Buvo tikima, kad krikšto sakramentas sustiprina vaikučio sveikatą ir apsaugo jį nuo piktų dvasių. Senosiose metrikų knygose galima surasti tokių faktų, kurie liudija, jog naujagimiai daugiausiai po 7 dienų būdavo vežami bažnyčion krikšto priimti, dėl to kartais net gimimo datos būdavo sumaišomos. Įrašydavo krikšto, o ne gimimo.

Jei naujagimis būdavo labai silpnas, tuomet iš karto būdavo atliekamas krikštas. Šį procesą atlikdavo pati pribuvėja arba bobutė. Šiais laikais tokia institucija yra nunykusi. Dauguma moterų gimdo ligoninėse, kur joms ir jų mažyliams suteikiama kvalifikuota medicininė pagalba. Dėl šios priežasties ir kūdikių mirtingumas yra labai sumažėjęs, o seniau tai būdavo pakankamai dažnas atvejis. Daugelis ir dabar turbūt žino, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, tačiau svarbiausia sąlyga, kad jis pats būtų pakrikštytas. Visas procesas vykdavo pakankamai nesudėtingai. Pirmiausiai reikia ištarti vardą, kuriuo vaikelis krikštijamas, toliau sekdavo žodžiai “Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios “, tik „amen” sakyti nevalia. Krikštynos tai naujagimio įvedimas į žmonių bendruomenę, o šventės metu jam suteikiamas dangiškasis vardas reikalingas tam, kad toji dangaus globa turėtų aiškų adresatą.

Taigi, kokia būdavo svarbiausia krikštynų atributika? Šiais laikais krikštamotės pareiga yra krikšto rūbelius dovanoti, o krikštatėvio – visus saldainiais apdalinti, o krikštijamam vaikeliui pinigų dovanoti. Į šią šventę būdavo kviečiami tik artimiausia žmonės, taigi žmonių nebūdavo labai daug. Be to dalyvaudavo tik susituokę žmonės. Vaikai ir jaunimas prie stalo nebūdavo leidžiami. Iš aplinkinių rato į krikštynas kviesdavo tik artimiausius gimines ir kaimynus. Dar viena labai svarbi detalė, reikalingiausia krikštynų atributika – žvakė. Ją reikia visą gyvenimą saugoti, nes ši žvakė – tarsi amžinoji šviesa, visuose gyvenimo keliuose padėsianti. Krikštynų šventei maistas būdavo parenkamas nekasdienis. Dažniausiai patiekdavo sūrio, medaus, kiaušinienės ir bobutės košės.

Šiais laikais krikštynų šventė dažnai paverčiama tuštybių puota ir praranda savo tikrąją prasmę. Kad to neįvyktų, derėtų atsiminti mūsų senolių laikus ir ne tuščių madų, o tikrosios liaudies išminties prisilaikyti.

originalus vaišių stalas

Comments are closed.