Lygintuvas – namų pagalbininkas

Kiekvieną dieną buityje mus lydi daugybė įvairiausių prietaisų ir pagalbininkų. Visa tai ne kas kita, o buitinė technika. Skalbimo mašinos sutaupo laiką ir už mus skalbia nešvarius drabužius, indaplovės tausoja ne tik švelnias moterų rankas, jų brangų laiką, tačiau net ir vandens sunaudoja mažiau nei visą procesą atliktume rankomis. O ką jau kalbėti apie įvairius virtuvinius kombainus, kurie vien daržoves gali supjaustyti net keliais skirtingais būdais.

Ech ir kas gi sugalvojo tą daugelio taip nemėgstamą, tačiau be galo reikalingą prietaisą – lygintuvą? Įvairiuose istorijos ir buities muziejuose dar galime rasti tokį sunkų, metalinį, anglinį lygintuvą. O juo dar palyginus ne taip ir senai naudojosi mūsų močiutės ir prosenelės. Atrodo net keista, kaip jos išlygindavo tas baltas ir standžias linines paklodes, kurios dar džiūdamos plaikstėsi vėjyje ir puošė žaliuojančius laukus.

Be jokios abejonės gyvenimas šiame amžiuje yra daugybę kartų lengvesnis ir laisvesnis laiko prasme, nei prieš šimtmetį ar dar daugiau. Tačiau ar kada susimąstome kokį ilgą išradimų ir bandymų kelią šie daiktai nuėjo kol atsirado mūsų namuose? Ar žinome, kas išrado dulkių siurblį, be kurio šiandien neįsivaizduojame švarių ir tvarkingų kilimų? Nemanykite, kad buitinė technika ir jos istorija yra visai neįdomi. Atvirkščiai, juk jau vien ko vertas pats išradimo momentas ir ta pažanga, kuri šiandien padeda kiekvienuose namuose. Taigi, kaip jau numanote, šiame straipsnyje bus šiek tiek istorijos ir kitų labai įdomių dalykų apie prietaisus, kurie gyvena kiekvieno iš mūsų namuose.

Šiuolaikinio lygintuvo istoriją turbūt reikėtų pradėti pasakoti ne nuo ko kito, o nuo pačios paprasčiausios keptuvės. Dabartinę išvaizdą šis prietaisas įgavo ne taip ir seniai, nes iki tol lyginimui buvo naudojami stipriai įkaitinti ir į keptuvę sukrauti akmenys. Dar paprastesnį lyginimo būdą naudojo actekai. Jie šiam tikslui naudojo sunkius ir plokščius akmenis, po kuriais lyg po presais palikdavo suglamžytus audinius. Galutinis rezultatas turbūt nebuvo labai tobulas, tačiau mintis tikrai nebloga. Manoma, kad senovės romėnai audinius tiesiog stipriai plakdavo įkaitintais kūjais. Tais laikais dažniausiai buvo naudojami storesni ir ne tokie išdirbti audiniai kaip dabar, dėl to toks plakimo ir tuo pačiu lyginimo būdas audinius ir ne tik išlygindavo, bet ir suminkštindavo. Su plonais ir gležnesniais audiniais būdavo elgiamasi švelniau. Senovės graikų mados istorijoje galime pastebėti, kad buvo mėgtas klostuotas audinys. Taigi kaip lyginti tokiu atveju? Manoma, kad graikai norėdami suteikti audiniui tinkamas klostes, jį atitinkamai sulankstydavo ir mušdavo specialiais rimbais, pagamintais iš geležies. Tokiu metodu išlyginti – išmušti audiniai įgaudavo reikiamą formą.

Rusijoje lyginimui buvo naudojamas dar kitoks būdas. Audiniai būdavo užvyniojami ant volelio ir kočiojami tarsi tešla. Kadangi šiam tikslui nebuvo naudojamas karštis tai ir galutinis efektas nebuvo stulbinantis. Taigi tenka pripažinti, kad idėja su keptuve ir karštais akmenimis dabar jau nėra tokia juokinga ir nerimta palyginus su rimbais, kočėlais ir kūjais. Nors keptuvė su akmenimis ir buvo visai neblogas lyginimui skirtas prietaisas, tačiau jei iki raudonumo įkaitinta anglis netyčia iškrisdavo – iš karto pradegindavo ir sugadindavo audinį. Taigi norint išvengti sugadinimų, papildomai buvo naudojamas dangtis, kuris visus angliukus paslėpdavo saugiai keptuvėje. Štai ir priartėjome prie lygintuvo prosenelio – sunkaus, metalinio ir iš viršaus anglimis pakraunamo aparato. Tokių egzempliorių dar galima rasti antikvariatuose, tačiau šiuolaikinė moteris negaišdama laiko gali tiesiog pasinaudoti internetinės parduotuvės pagalba ir įsigyti tai, ko jai labiausiai reikia.

Senovinis prosas

Comments are closed.