Secesijos laikotarpio įkvėpėjai

Secesija nuo pat savo ištakų turėjo simbolizmo atspalvį, kuris amžiaus pabaigoje išryškėjo literatūroje ir kartais buvo įvardijamas kaip trečioji simbolizmo fazė, meno pasaulyje įgavusi daug naujų prasmių. Pradžioje vyravęs romantinis simbolizmas, siekis susilieti su gamta, praeities idealizavimu, XIX amžiaus pabaigoje veikiamas gamtos, filosofijos mokslų, Č. Darvino evoliucijos teorijos, pradeda gilintis į būtį, egzistenciją, žmogaus pasąmonę. Šioje srityje ypač reikšmingu moksliniu autoritetu tapo austrų psichiatras Sigmundas Froidas (1856-1939), kuris nagrinėjo psichologines asmenybės problemas. Jo psichoanalitinis požiūris turėjo didelę įtaką visuomenės ir be abejo dailininkų požiūriui į daugelį žmogaus būties problemų. Froido moksliniai darbai sustiprino domėjimąsi žmogaus pasąmone ir mistinėmis vizijomis. Menininkai pasinėrė į nepažintą pasąmonės pasaulį, bandė suprasti neužčiuopiamas žmogaus sielos jėgas, kurios priverčia racionalų protą elgtis nepaaiškinamai. Kūrėjus patraukė virsmo, metamorfozės paslapties gelmės. Atsiranda noras parodyti žmogų kaip individualybę, gebančią reguliuoti savo vidaus pasaulį, būti savo būties šeimininku.

Mistinių sapnų vizijų pasitaiko literatūroje, dailėje, muzikoje, kompozitoriai mielai rėmėsi poetų literatūriniais siužetais, jų kuriamais simboliais. Mistinių būtybių, drakonų, slibinų yra viduramžių tapyboje, vėlesnių laikų dailininkų kūryboje, Europą pasiekusiame Rytų kraštų mene – tai kurstė kūrėjų fantaziją. Drakonai puošia net Antonio Gaudi Guelio parką Barselonoje, o fantastinių moters figūrų aptinkama ir kitų dailininkų kūriniuose. Slėpinių įvaizdis paliečia net architektūrą.

Konkrečiuose objektuose vizijos, simboliai įgauna realias plastines formas išsaugodami virsmo ir transformacijos iliuziją. Pabrėžiamos pailgintos proporcijos, asimetrija, banguojanti, kintanti, sąlygiškai ištirpstanti forma. Labiausiai mėgstami asimetriški augalai – iriso, orchidėjos, vandens lelijos, lotoso žiedai, pastarieji simbolizuoja tyrumą, šviesą, gyvybę. Iš gyvūnijos pasaulio buvo pasirenkami plastiškos dinamiškos formos, simbolinių prasmių paukščiai, vabzdžiai. Grožio, puošnumo simboliais tapo povas, fazanas, dažnai ir gaidys (jo puošni skiauterė), laumžirgis, drugelis, gulbė – tyrumo, gyvybės simbolis. Nuo seno daugelyje tautų daugybę prasmių turėjo gyvatė, o lietuvių tautosakoje – žaltys. Jie dažni ir šio laikotarpio dailininkų kūryboje – plastiškai vingrių judesių, nuostabiai kintančių spalvų, įvairių pavidalų, gundantys ir naikinantys, siejami su kosmosu ir žmogumi.

Dailės kūriniuose vyruoja aiški kompozicija, dinamiški potėpiai, spalvų kontrastai. Visa tai pastebima net buityje, kur net minšti baldai turi savo akivaizdžią simbolinę prasmę. Savo kūryboje menininkai bandė atskleisti gyvybės atsiradimo paslaptį, gyvenimo tėkmės prasmę. Visa tai atsispindėjo ir baldžių darbuose, kur net spintos buvo kuriamos per kitokią pasaulio suvokimo prizmę.

Po 1900 metų Paryžiaus parodos, kurioje buvo eksponuojami Lalique’o papuošalai, dėl išskirtinės kūrybos jo juvelyriniai dirbiniai, kaip ir kitų dailininkų kūriniai, eksponuoti parodose, tapo muziejų ir kolekcininkų dėmesio objektu. Keramikos gaminiai tuo metu pardėti glazūruoti vaivorykštinio spalvų spektro redukcinėmis glazūromis, naudojant Artimųjų ir Tolimųjų Rytų technologijas. Auksą pakeitė spalvotieji metalai, tokie kaip žalvaris, varis ir bronza. Stiklo darbuose nebeliko įprastinio stiklo skaidrumo, jis tapo drumstas, dūminis, tarytum paslaptingo, dumblių priaugusio vandens telkinio paviršius. Daugiasluoksnio spalvoto stiklo technologiją ypač ištobulino prancūzų dailininkas Ėmile’is Gallė. Įsivaizduojamos banguojančios jūros, vėjo sūkurio liniją siekiama išgauti net metale. Apdirbimo procese buvo stengiamasi išnaudoti įkaitintos geležies plastiškumo galimybes. Virsmo, metamorfozės iliuzija atsispindėjo netik smulkiausiuose dekoratyviniuose darbuose – šukose, smeigtukuose, šaukštų ar šakučių apdailoje, bet ir namų buities daiktuose, tokiuose kaip spintos.

Šiuo laikotarpiu taikomojoje, dekoratyvinėje dailėje, juvelyrikoje išpopuliarėjo pusbrangiai akmenys, įvairūs mineralai, kurie buvo kintamų spalvų. Dėl šios ypatybės mėgstamiausi buvo perlai, spalvoti emaliai, granatai.

Langai ir durys

Comments are closed.