Spintos ir kiti baldai lietuvių liaudyje

Lietuvių liaudies baldai, tokie kaip spintos ar kuparai, dažniausiai buvo statomi gyvenamosiose patalpose, tačiau gana dažnai jie puošdavo ir svirno patalpas, nes ten žmonės praleisdavo nemažai laiko vasaros ir švenčių metu. Svirnuose būdavo ilsimasi ir vaišinami svečiai. Reikėtų paminėti, kad tik turtingesnieji turėjo svirnus su keliomis patalpomis – vienose laikyti grūdai, kitos atliko gyvenamojo ploto vaidmenį. Dėl to svirnai, kaip ir gyvenamieji kambariai būdavo puošiami ir prižiūrimi.

Spintos ir skrynios gamintos kartais net iš kelerius metus džiovintos medienos. Dažniausiai medienos apdirbimui naudoti tokie įrankiai kaip pjūklas, obliai, grąžtai bei dildelės. Kad spintos dalys sujungimų vietose būtų tvirtesnės – buvo klijuojama specialiais, iš karvės ar arklio kanopos pagamintais klijais.

Baldo gamyba nesibaigdavo vien lentų sukalimu, svarbiausias etapas buvo puošimas ir marginimas raštais. Kiekvienas meitras turėjo savo raštų išdėstymo būdus bei mėgiamus ornamentų motyvus.

Baldai būdavo marginami iš pačių meistrų pasigamintų dažų. Tam dažnai pasitarnaudavo įvairūs augalų lapai, žiedai, sąmanos, akmenų kerpės ar net medžio žievės. Pasistūmėjus chemijos pramonei pradedami naudoti įvairūs milteliai ir aliejinio pagrindo dažai.

Teptukai baldų puošybai naudoti iš kiaulės šerių, arklio ašutų ar kumeliuko karčių. Norint ištapyti labai plonas linijas ar sudėtingus ornamentus naudoti minkšti teptukai, o stambesniems raštams prireikdavo net kelių pirštų storio teptukų.

Estetinę vertę lėmė ne tik liaudies meistrų talentas ar gebėjimas perteikti geriausias kūrybos tradicijas, bet ir įrankių tobulumas. Liaudies meistrai tapydavo iš atminties ir stengėsi nesinaudoti pavyzdžiais, nes svarbiausias mokytojas ir baldų raštų motyvas buvo pati gamta bei nepakartojamos augalų, gėlių formos ir spalvos. Kiekvienas liaudies meitras puošdamas ir margindamas baldus savaip perteikė ir stilizavo savo vidinį pasaulio suvokimą.

spintos

Retai kada spintos ar kiti baldai buvo dažomi balta ir juoda spalvomis. Vieningo atsakymo turbūt nesužinosime, tačiau vyrauja nuomonė, kad juoda spalva yra gedulinga, o balta labai tepli ir greit nusidėvinti.

Teigiama, jog polichrominių tapytinių baldų dekoravimo trukmė yra labai įvairi ir tai priklauso nuo meistro įgūdžių, jo talento ir tapomo rašto kompozicijos bei jo elementų sudėtingumo, tačiau mažiausiai pusmečio prireikdavo norint numarginti ir nutapyti vidutinio sudėtingumo kompozicijas. Kur kas greičiau buvo dekoruojami baldai naudojant štampuotinę techniką.

Šiuo metu nepaisant praeities tradicijų, daugelio tautų kūltūros formos vienodėja ir netenka nacionalinio savitumo ir originalumo. Liaudies meno tradicijos nėra plėtojamos mūsų dienų kūrybinėje praktikoje, o aklas tradicijų laikymasis varžo kūrėjo fantaziją ir skurdina jo kūrinį. Liaudies baldų polichrominio dekoro ir pagrindinių principų žinojimas gali praversti ne tik šių dienų baldų projektuotojams ir gamintojams, bet ir interjero, keramikos bei tekstilės specialistams. Geriausiai liaudies tradicijos gali būti palaikomos šiuolaikinio kaimo sodybose, kur plėtojamas turizmas ar tiesiog išlaikomas nacionalinis interjeras, nes čia jis natūraliai įaugęs ir psichologiškai suprantamas bei atitinka žmogaus pasaulėžiūrą. Tačiau neretai pirmiau keliami praktiškieji reikalavimai, tokie kaip patalpų išplanavimas ar funkcinis ryšys, o estetinės ar emocinės reikšmės nustumiamos į antraeilį planą.

Kiekvienas Lietuvos regionas išsiskiria tik tam kraštui būdingomis tradicijomis, todėl vertėtų puoselėti perkeliant jas ir transformuojant šiuolaikinėje erdvėje. Biuro baldai, spintos, vaikų darželių interjeras ar poilsio namų patalpos galėtų būti dekoruojami liaudies ornamentika, taip puoselėjant ir atgaivinant primirštas tradicijas, bei siekian išsaugoti jų testinumą ateities kartoms, nes nacionalinio meno įnašas į visuotinę kultūrą praplečia bendrosios kultūros panoramą, neleidžia suvienodėti jos formoms, suteikia galimybės pasireikšti savitoms tendencijoms.

Comments are closed.