Spintos lietuvių liaudies buityje

Lietuvių liaudyje spintos kaip ir skrynios, priskiriamos prie kraitinių baldų. Pačios seniausios spintos būdavo išskobiamos iš medžio kamieno, su lentynomis, nedažytos. Jose buvo laikomas maistas. Skobtinių spintų durys būdavo išgaubtos formos – iš to paties medžio arba tiesios, tam naudojant lentas. Ilgiausiai tokios spintos buvo naudojamos Aukštaitijos ir Dzūkijos regionuose. XVIII amžiuje jau plačiai buvo naudojamos lentinės spintos. Tokių baldų paskirtis dažnai buvo dvejopa. Jei spintoje buvo įtaisytos lentynos, tai jos skirtos maisto laikymui, o jei su kabyklomis, tai drabužiams. Pasitaikydavo ir tokių liaudies meistrų, kurie pagamindavo dvipuses spintas, kuriose iš vienos pusės buvo galima laikyti maistą, o kitoje pusėje drabužius.

Maistui laikyti skirtos spintos dažniausiai buvo viendurės, tačiau pasitaikydavo ir su dvejomis durimis. Jų viduje būdavo įrengtos lentynos, kurių skaičius svyravo nuo dviejų iki keturių. Spintos durys dažniausiai būdavo vientisos arba filinginės. Plačiai žinomos yra dviejų dalių spintos, kurių viršutinė ir apatinė dalys turi po atskiras dureles. Pasitaikydavo tokių spintų, kurių apatinė dalis būdavo gilesnė už viršutinę. Lietuvių liaudies meistrai spintas drožinėdavo retai. Toks darbas užtrukdavo žymiai ilgiau, todėl ir kainuodavo daugiau. Tačiau pasiturinčiųjų užsakymu pagamintos drožinėtos spintos pasižymėjo įvairiais vingeliais, dantukais, kaip ir kituose liaudies balduose mėgtas šešialapių žvaigždučių motyvas. Labiausiai buvo mėgstamos tapytos spintos. Jų puošyba panaši kaip ir skrynių. Spintų priekyje dominuodavo stilizuoti augalų, rečiau – gyvūnijos motyvai. Kadangi spintos priekinė plokštuma ištęsta, tai ornamentą lemdavo durų forma. Viendurėse spintose dažniausiai būdavo viena arba dvi grupės ornamentų, dvidurėse – dvi arba keturios, rečiau pasitaikydavo šešios. Priekinės dalies pakraščiai būdavo puošiami tais pačiais ištęstais arba smulkiais ornamentais, pasitaikydavo nudažytų vientisa spalva. Dažniausiai spintų viršuje arba duryse būdavo įrašomi pagaminimo metai. Kartais spintų apačią liaudies meistrai išnaudodavo ten įrengdami stalčius. Ornamentų ir fono spalvos menkai kuo skyrėsi nuo skrynių spalvų.

Be didelių spintų, maistui laikyti buvo naudojamos ir mažos pastatomos spintelės. Nuo didžiųjų spintų jos skyrėsi tiktai aukščiu. Tačiau tokios spintelės XIX amžiuje dar nebuvo plačiai naudojamos. Kitą grupę sudarė mažos spintelės, kurios buvo skirtos kabinti ant sienos. Vienos jų buvo trikampės, uždaromos iš visų pusių. Tokios spintelės buvo skirtos kabinti kampe, dažniausiai prie durų. Antrosios – keturkampės, be galinės dalies. Tokių spintelių galinę dalį atstodavo trobos siena. Nei spalvomis, nei puošyba šios spintelės nesiskyrė nuo didžiųjų spintų.

XIX amžiaus pabaigoje spintas buvo pradedama dažyti viena spalva ir tai dažniausiai būdavo įvairių atspalvių ruda. Jų durys būdavo filinginės, viršų kartais puošdavo kiaurapjūviu ornamentu, o apačioje dažnai įrengtas vienas ar du stalčiai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo spintos pradėtos daryti iš lentų ir faneros. Su laiku pasikeitė ir dažymo būdai, spintas imta poliruoti. Tradicinės tamsios spalvos pakeičiamos į šviesius atspalvius.

Antrasis pasaulinis karas sutapo su tapytų liaudies baldų vertės praradimu. Kraitinės skrynios išliko tik tuose namuose, kur buvo vyresnės kartos moterų. Kitur jos pradėtos naudoti įvairių daiktų pasidėjimui. Tapytos spintos taip pat išliko tik senosiose sodybose, tačiau dažnai būdavo pernešamos į vasaros virtuves ar daržines. Gaila, tačiau šiandien jau nebeliko senosios lietuvių liaudies baldžių kartos, o kartu su jais nyksta ir šio amato paslaptys. Šiuolaikinio kaimo žmonės menkai vertina dar išlikusius liaudies ornamentais puoštus baldus ir vis dažniau renkasi fabrikinės gamybos baldus. Dažniausiai baldai tenkindavo tik suaugusiųjų poreikius. Vaikų baldai dažniausiai būdavo tik vaikystėje naudojami supami lopšiai ir lovelės, todėl apie kitokius jiems skirtus baldus žinoma labai mažai.

spintos

Comments are closed.