Tag Archives: advokatai

Skyrybos. Kaip gali pasibaigti santuoka.

Santuokos pabaiga

 

Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka (skyrybos).

Santuoka gali būti nutraukta:

Santuokos pabaiga dėl vieno sutuoktinio mirties

 

Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį mirusiu.

Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos.

Jeigu sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, tai, panaikinus teismo sprendimą, abiejų sutuoktinių bendru prašymu, paduotu santuokos pabaigą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka gali būti atnaujinta.

 

Santuokos negaliojimas

 

Gali pasitaikyti atvejų, kai santuoka nenutraukiama, bet pripažįstama negaliojančia. Pripažinti santuoką negaliojančia gali tik teismas. Tam turi būti bent viena iš šių sąlygų:

  • Santuoka sudaryta tos pačios lyties asmenų
  • Santuoka sudaryta neišreiškus tikrosios valios (prievarta, apgaule, grasinant, šantažuojant ar pan.)
  • Santuoka sudaryta su nepilnamečiu negavus tam teismo leidimo
  • Santuoka sudaryta su neveiksniu asmeniu
  • Santuoka sudaryta nenutraukus ankstesnės santuokos ar įregistruotos partnerystės
  • Santuoka sudaryta tarp artimų giminaičių
  • Vienas iš sutuoktinių nepranešė kitam apie tai, kad jis serga venerine liga arba AIDS
  • Santuoka sudaryta tik dėl akių, t.y. fiktyvi santuoka

Dėl santuokos pripažinimo negaliojančia su ieškiniu į teismą gali kreiptis: sutuoktinis, nepilnametis sutuoktinis, jo tėvai, globėjai, rūpintojai, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos, prokuroras ar bet kuris kitas asmuo kurio teisės yra pažeistos.

Praktikoje santuokos pripažinimo negaliojančia bylos pasitaiko labai retai.

 

Advokatai | Advokatų kontora |

Atstovavimas teisme civilinėse bylose

Advokatų kontora

Advokatu kontora

Civilinio proceso kodekse nurodyta kas ir kokiais atvejais gali ar privalo atstovauti ginčo šalį ar kitą suinteresuotą asmenį. Atkreiptinas dėmesys, kad atstovavimas civiliniame procese nėra tapatus atstovavimui materialinės teisės prasme.

Bendros nuostatos

51 straipsnis. Atstovavimas teisme

1. Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą.

2. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas.

3. Šio Kodekso bei Civilinio kodekso nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą.

4. Valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – kita institucija. Valstybei civiliniame procese taip pat gali atstovauti atstovai pagal pavedimą.

5. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo pirmame teismui pateikiamame procesiniame dokumente nurodyti, ar byloje dalyvaus patys, ar ves bylą per atstovą.

6. Atstovas ir atstovaujamasis privalo nedelsdami pranešti teismui apie atstovavimo santykių pabaigą ar pasikeitimą. Jeigu dėl šios pareigos neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo prireikia atidėti bylos nagrinėjimą, teismas gali atstovui ir (arba) atstovaujamajam skirti baudą iki vieno tūkstančio litų.

52 straipsnis. Fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą teisių ir pareigų įforminimas

1. Fizinių asmenų atstovai pagal įstatymą privalo pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius jų teises ir pareigas.

2. Byloje turinčiam dalyvauti fiziniam asmeniui, nustatyta tvarka pripažintam nežinia kur esančiu, atstovauja jo turto administratorius (laikinasis administratorius), paskirtas nežinia kur esančio fizinio asmens turtui saugoti ir tvarkyti. Apie tai jis pateikia teismui atitinkamą dokumentą.

53 straipsnis. Įpėdinio, dar nepriėmusio palikimo, atstovas pagal įstatymą

Byloje turinčiam dalyvauti mirusio ar nustatyta tvarka paskelbto mirusiu fizinio asmens įpėdiniui, jeigu palikimo dar niekas nepriėmė, atstovauja paskirtasis palikimo turtui saugoti ir tvarkyti testamento vykdytojas arba palikimo administratorius. Jis pateikia teismui dokumentą apie jo paskyrimą testamento vykdytoju arba palikimo administratoriumi.

54 straipsnis. Atstovų pagal įstatymą teisės

1. Atstovai pagal įstatymą atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

2. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam jų pasirinktam atstovui.

55 straipsnis. Bylų vedimas juridinių asmenų vardu

Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo.

56 straipsnis. Asmenys, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą

1. Fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti:

1) advokatai;

2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje;

3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;

4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui);

5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);

6) asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose pagal šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus veiklos tikslus. Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai);

7) antstolių padėjėjai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir antstolio įgaliojimą atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų.

2. Be šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų asmenų, juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti jų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

3. Kartu su šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su šio straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis ir šio Kodekso 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys.

4. Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tada, kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu.

57 straipsnis. Atstovo pagal pavedimą teisių ir pareigų įforminimas

1. Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime.

2. Fizinių asmenų duodami įgaliojimai patvirtinami notarine tvarka, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus, kai įgaliojimo patvirtinimas yra prilyginamas notariniam jo patvirtinimui. Šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytais atvejais, kai bylą teisme veda atitinkamai profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, taip pat šio Kodekso 56 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju įgaliojimus Civilinio kodekso nustatyta tvarka gali išduoti atitinkamo juridinio asmens organas, o šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu atveju – atstovaujamas antstolis.

3. Advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu. Tuo atveju, kai yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokato teises ir pareigas bei jų mastą patvirtina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nurodyti dokumentai. Šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytais atvejais profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens teisės ir pareigos patvirtinamos atstovaujamo asmens (profesinės sąjungos nario ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyvio) ir atitinkamai profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens rašytine sutartimi.

4. Šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos atstovo teisės gali būti išreiškiamos teisme žodiniu įgaliotojo pareiškimu, kuris turi būti įrašytas į teismo posėdžio protokolą, jei posėdžio eiga fiksuojama. Kitais atvejais įgaliojimas turi būti patvirtintas šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

58 straipsnis. Įgaliojimas vesti bylas

Įgaliojimas gali būti duodamas tam tikrai įgaliotojo bylai, kelioms ar visoms jo byloms vesti arba atskiriems procesiniams veiksmams atlikti

59 straipsnis. Atstovo pagal pavedimą teisės

Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime.

60 straipsnis. Asmenys, kurie negali būti atstovais teisme

Atstovais teisme negali būti:

1) teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą;

2) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba byloje dalyvauja kaip prokuratūros įgaliotiniai;

3) asmenys, kuriems nustatyta globa ar rūpyba;

4) asmenys, kuriems tokią teisę riboja įstatymai.

Kasacinė instancija

354 straipsnis. Atstovavimas

Kasacinio teismo posėdžio metu šalims ir tretiesiems asmenims gali atstovauti atstovai pagal įstatymą, advokatai, juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys.

Vykdymo procesas

599 straipsnis. Atstovavimas vykdymo procese

1. Išieškotojo ar skolininko atstovais vykdymo procese gali būti advokatai, advokatų padėjėjai arba kiti asmenys, kurių įgaliojimai įforminti šio Kodekso 57 straipsnyje nustatyta tvarka. Vykdymo proceso dalyviams atstovauti teisme gali šio Kodekso 56 straipsnyje nurodyti asmenys.

2. Atstovavimo sutartyje ar jos išraše, be kitų duomenų, turi būti nurodytas atstovo darbo vietos adresas.

Parengta pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksą

Advokatu kontora | Teisinės paslaugos | Teisinė konsultacija

Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės

Santuokos nutraukimo momentas (Skyrybos)

Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo kopiją teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kuri įregistruoja santuokos nutraukimo faktą.

Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms

Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais

Sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu tas sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis asmuo buvo nesąžiningas.

Buvusių sutuoktinių pavardės

Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Bet jei santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.

Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisinės pasekmės

Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.

Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita.

Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas

Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės.

Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.

Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas ( alimentai )

Teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti.

Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės.

Sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas.

Sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą.

Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes.

Išlaikymo dydis mažinamas ar priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių:

1) santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai;

2) sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, yra padaręs nusikaltimą kitam sutuoktiniui ar jo artimiesiems giminaičiams;

3) sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, savo sunkią materialinę padėtį sukūrė pats savo kaltais veiksmais;

4) išlaikymo reikalaujantis sutuoktinis santuokos metu neprisidėjo prie bendro turto gausinimo ar tyčia kenkė kito sutuoktinio ar šeimos interesams.

7. Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

8. Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas.

9. Kai santuoka nutraukta pagal vieno sutuoktinio prašymą dėl kito sutuoktinio neveiksnumo, sutuoktinis, kurio iniciatyva buvo nutraukta santuoka, privalo atlyginti neveiksnaus buvusio sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidas, jeigu jos nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų.

10. Teismo sprendimas priteisti išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu buvęs sutuoktinis nemoka priteisto išlaikymo, išieškoma iš jo turto įstatymų nustatyta tvarka.

11. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, tai, iš esmės pasikeitus šio straipsnio 5 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodinės išmokos mokamos iki kreditoriaus gyvos galvos ir kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

12. Kai buvęs sutuoktinis, iš kurio priteistas išlaikymas, miršta, pareiga mokėti išlaikymą pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą.

13. Kai buvęs sutuoktinis, kuriam priteistas išlaikymas, miršta arba sudaroma nauja santuoka, išlaikymo mokėjimas nutraukiamas. Mirties atveju teisė reikalauti įsiskolinimo ar dar nesumokėto išlaikymo pereina mirusiojo įpėdiniams. Nutraukus naują santuoką, įgyjama teisė reikalauti atnaujinti išlaikymo mokėjimą, jeigu išlaikymo reikalingas sutuoktinis augina vaiką iš ankstesnės santuokos arba prižiūri invalidą vaiką iš ankstesnės santuokos. Visais kitais atvejais sutuoktinio iš vėlesnės santuokos pareiga išlaikyti kitą sutuoktinį atsiranda pirmiau nei tokia sutuoktinio iš ankstesnės santuokos pareiga.

Pagal LR Civilinį kodeksą

Teisinės paslaugos dėl skyrybų teisinių pasekmių. | Advokatu kontora

Vedybų sutartis

Vedybų sutartis

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija).

Vedybų sutarties sudarymas

Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).

Vedybų sutartis, sudaryta iki santuokos įregistravimo, įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos. Povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

Nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos įregistravimo.

Sutuoktinis, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti vedybų sutartį tik tada, kai yra rašytinis jo rūpintojo sutikimas. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, sutuoktinio prašymu leidimą sudaryti vedybų sutartį gali duoti teismas.

Vedybų sutarties forma

Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma.

Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos, šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Keisti vedybų sutartį galima tik teismo leidimu. Vedybų sutarties pakeitimai neturi grįžtamosios galios.

Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos pakeitimus.

Vedybų sutarties turinys

Sutuoktiniai turi teisę vedybų sutartyje numatyti, kad:

1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė;

2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe;

3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė.

Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti, kad viena iš išvardintų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams.

Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą.

Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais.

Vedybų sutartyje numatytas sutuoktinių teises ir pareigas gali riboti tam tikras terminas, arba pareigų ir teisių atsiradimas ar pabaiga gali būti siejami su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu.

Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos

Negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios:

1) prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai;

2) keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą;

3) pažeidžia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą;

4) riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą;

5) reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius;

6) nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams;

7) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę į išlaikymą;

8.) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę kreiptis į teismą;

9) keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas.

Vedybų sutarties pakeitimas ir nutraukimas

Vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu tokia pačia forma, kokia yra nustatyta jai sudaryti.

Vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas tik tada, jeigu vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas yra įregistruotas vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą.

Vieno sutuoktinio reikalavimu vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta teismo sprendimu, kai yra šio kodekso šeštojoje knygoje numatyti sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindai.

Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai, kurių teises pažeidė vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas, turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą, ginčyti tokį pakeitimą ar nutraukimą teismo tvarka ir reikalauti pažeistų teisių atkūrimo.

Vedybų sutarties pabaiga

Vedybų sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium, išskyrus tas prievoles, kurios pagal vedybų sutartį išlieka ir po santuokos nutraukimo ar sutuoktiniams gyvenant skyrium. Vedybų sutarties pabaiga registruojama vedybų sutarčių registre.

Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia

Vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

Sutuoktinio reikalavimu teismas vedybų sutartį gali pripažinti visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu sutartis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki.

Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę reikalauti pripažinti vedybų sutartį negaliojančia dėl jos fiktyvumo.

 

Vedybų sutarties parengimas | Teisines paslaugos | Teisines konsultacijos

Advokatai. Advokatų veikla

Advokatų teikiamos teisinės paslaugos

Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą.

Teisines paslaugas gali teikti advokatai (advokato padėjėjai) ar advokatų profesinė bendrija. Kai paslaugas teikia ar veikia advokatų profesinė bendrija, jai mutatis mutandis taikomos tos pačios nuostatos kaip ir advokatui.

Advokato veikla

Advokato teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai.

Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus.

Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė.

Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti šioje dalyje išvardytas paslaugas advokatas įgyja ir šių paslaugų teikimas kontroliuojamas teisės aktų, reglamentuojančių šių paslaugų teikimą, nustatyta tvarka.

Advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą.

 

Reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui

Fizinis asmuo (toliau – pareiškėjas) pripažįstamas advokatu, jeigu jis:

1) yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos  valstybės narės pilietis;

2) turi teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);

3) turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą arba atliko ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą;

4) yra nepriekaištingos reputacijos;

5) moka valstybinę kalbą;

6) išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą;

7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Pareiškėjų ir advokatų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

 


Ar sunku tvarkytis skyrybų dokumentus?

Skyrybos nėra pats maloniausias procesas, dažnu atveju kainuojantis nemažai nervų, o kartais ir pinigų. Nusprendę skirtis, žmonės dažnai tarsi pamiršta viską ir puola vienas kitam grąsinti advokatais ir teismais, ko pasekoje ir taip subyrėję santykiai tampa dar prastesni. Žinoma, norint nutraukti santuoką, prireiks kreiptis ir į advokatų kontorą, kurioje teikiamos tokio pobūdžio teisinės paslaugos, kadangi remiantis LR teisės aktais, santuoka gali būti nutraukta tik teismo sprendimu. Tačiau kuo lengviau įvyksta skyrybų procesas, tuo mažiau tai kainuoja ir Jūsų piniginei.
 
Tam, kad būtų paprasčiau susigaudyti skyrybų procese, šiame straipsnyje sudarysime sąrašėlį dokumentų, reikalingų norint nutraukti santuoką.
 
Siekiant skyrybų, pirmiausia reikalingas yra pareiškimas dėl santuokos nutraukimo. Šis pareiškimas turi būti pasirašytas abiejų sutuoktinių tuo atveju jei skyrybų nori abi pusės. Jei skyrybų nori tik vienas iš sutuoktinių, tuomet reikalingas vienas iš sutuoktinių prašymo dėl santuokos nutraukimo. Šį dokumentą surašo advokatai. Kitas dokumetas : sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (jei santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių susitarimu, dokumentas turi būti pasirašytas abiejų sutuoktinių).  Taip pat reikia pateikti ir santuokos liudijimą bei šeimos sudėties pažymėjimas, kurį išduoda Gyventojų registro tarnyba. Jei sutuoktiniai turėjo vaikų, reikalingi ir vaikų gimimo liudijmai.
 
Prie visų dokumentų taip pat reikia gauti pažymą iš Registrų Centro apie įregistruotą nekilnojamą turtą. Net ir tuo atveju, jei sutuoktiniai tokio turto neturi, pažyma visvien yra reikalinga. Tokia pati situacija yra ir su VĮ „Regitra“ , iš kurios reikia gauti pažymą apie įregistruotas transporto priemones, net ir tuo atveju, jei transporto priemonių nebuvo įsigyta.
 
Taigi, tai yra pagrindiniai dokumentai reikalingi santuokos nutraukimui.
 

Kaip sudaroma UAB akcijų pirkimo – pardavimo sutartis?

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau dar – bendrovė) yra viena iš populiariausių verslo organizavimo formų Lietuvoje. Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento 2011 m. birželio mėnesį skalbtais duomenimis, 2010-2011 m. Lietuvos Respublikoje buvo įregistruotos atitinkamai 45 541 ir 48 919 veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių. Tuo tarpu kitų verslo organizavimo teisinių formų ūkio subjektų, esančių antroje vietoje pagal populiarumą – individualių įmonių, skaičius 2010 ir 2011 m. siekė atitinkamai 16 742 ir 16 411. Pažymėtina, kad akcinių bendrovių skaičius yra žymiai mažesnis ir 2010 m. bei 2011 m. sudarė vos 358 ir 343. Taigi akivaizdu, kad uždarosios akcinės bendrovės yra absoliučios lyderės pasirenkant verslo organizavimo formą. Neišvengiama aukščiau nurodytos situacijos pasekmė yra ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijų perleidimo sandorių gausa. Akcijų pirkimas-pardavimas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių sandorių, sudaromų tarp bendrovės akcininkų arba tarp akcininkų ir trečiųjų asmenų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimas taip pat yra ir viena iš dažniausiai pasitaikančių verslo perleidimo formų. Dėl šių priežasčių uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ypatumų išmanymas yra aktualus civilinės apyvartos dalyviams ir leidžia išvengti bereikalingų teisminių ginčų bei apsaugoti tiek akcijų pirkėjo, tiek pardavėjo interesus.
Šio straipsnio tikslas – aptarti uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ribojimus, pasitelkiant aktualią teisinę bazę bei apžvelgiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką uždarųjų akcinių bendrovių akcijų perleidimo srityje.
 
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Panašų akcijų apibrėžimą pateikia ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.102 straipsnis. Akcijos yra pirminiai nuosavybės vertybiniai popieriai (CK 1.101 straipsnis). Akcijos priskiriamos nuosavybės vertybiniams popieriams, kadangi, be kitų teisių, suteikia jų turėtojui teisę dalyvauti valdant įmonę, o valdymo teisė yra viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių. Vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartys, vadovaujantis CK 6.428 straipsniu, sudaro atskirą pirkimo-pardavimo sutarčių rūšį, kurių sudarymo ypatumus nustato specialūs įstatymai. Visų bendrovių akcijoms yra taikomas jau minėtas ABĮ, kuris reglamentuoja akcijų perleidimą ir numato uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo ypatumus.
Viena pagrindinių akcininko teisių, susijusių su akcininko nuosavybės teisių įgyvendinimu, yra teisė perleisti akcijas. Šios teisės įgyvendinimas leidžia bendrovei nepertraukiamai vykdyti verslą nepriklausomai nuo jos savininkų pasikeitimo, padidina akcininkų dalių likvidumą bei atskiria bendrovę nuo personalinės (individualios) įmonės. Nepaisant akcijų perleidžiamumo savybės, uždarųjų akcinių bendrovių akcijų perleidimui yra nustatomi ribojimai. Tokia situacija yra nulemta uždarosios akcinės bendrovės, kaip specifinės verslo organizavimo formos ypatumų: 1) mažo ar riboto uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičiaus; 2) dažno bendrumo tarp akcininkų ir uždarosios akcinės bendrovės vadovų; 3) uždarosios akcinės bendrovės akcijų neplatinimo viešojoje vertybinių popierių rinkoje. Taigi akcijų perleidimo ribojimas turi teisiškai pagrįstą tikslą, kuris naudingas pačiam akcininkui ir kartu atitinka nuosavybės neliečiamumo principą.
Pažymėtina, kad nepaisant uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo ribojimų egzistavimo, vis dėlto draudžiama varžyti akcininkų teisę perleisti akcijas kito asmens nuosavybėn labiau, nei nustatyta teisės aktuose, o įstatuose detalizuota tokio perleidimo tvarka negali pakeisti įstatyminių ribojimų. Tokia praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje.
 
Uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo sąlygos, nurodytos ABĮ
 
Pirmiausia aptarkime uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo sąlygas, nurodytas ABĮ. Bendrovių, tarp jų ir uždarosios akcinės bendrovės, akcijų perleidimo ypatumus reglamentuoja ABĮ 46 ir 47 straipsniai. ABĮ 46 straipsnio 6 dalis numato, kad akcijas pasirašęs asmuo turi teisę perleisti akcijas kitiems asmenims tik po bendrovės įsteigimo arba dėl įstatinio kapitalo padidinimo pakeistų įstatų įregistravimo juridinių asmenų registre. To paties straipsnio 7 dalis numato, kad akcininkas turi teisę parduoti tik visiškai apmokėtas akcijas.  Tai yra pagrindinės akcijų perleidimo sąlygos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vadovaujantis ABĮ 2 straipsnio 4 dalimi uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti mažiau nei 250 akcininkų, taigi maksimalus akcininkų skaičius uždarojoje akcinėje bendrovėje yra 249. Perleidus akcijas, bendrovės akcininkų skaičius negali viršyti šio skaičiaus.
Tam tikra akcijų perleidimo specifika numatyta darbuotojų akcijoms – vadovaujantis ABĮ 43 straipsnio 3 dalimi, akcijų pasirašymo sutartyje turi būti nustatytas ne ilgesnis kaip 3 metų terminas, per kurį darbuotojų akcijų savininkas gali perleisti akcijas tik kito bendrovės darbuotojo nuosavybėn.
 
          Akcininkų pirmumo teisė įsigyti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas
 
          Be draudimo platinti uždarosios akcinės bendrovės akcijas viešojoje vertybinių popierių rinkoje, Lietuvoje taikoma „pirmumo sąlygos“ apribojimų uždarosios bendrovės akcijų perleidimui sistema. Ši sistema reiškia, kad akcininkas turi pirmumo teisę įsigyti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas. Pažymėtina, kad pirmumo teisė pirkti akcijas taikoma tiek parduodant akcijas savanoriškai, tiek kai kuriais atvejais ir priverstinai. Pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, akcijos, kurias turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, turi būti parduodamos vertybinių popierių prekybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcijos yra parduodamos, akcininkai turi teisę akcijas įsigyti pirmumo tvarka. Pirmenybės teisė pirkti uždarosios akcinės bendrovės akcijas jos akcininkams išsaugoma ir priverstinio akcijų pardavimo atveju (CK 2.121 straipsnio 1 dalis) bei taikoma skolininkui, kuris siekia įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 704 straipsnyje jam suteiktą teisę vykdymo procese parduoti turtą jo pasiūlytam pirkėjui.
          Taigi pirmumo teisė įsigyti uždarosios bendrovės akcijas yra įstatyminė akcininko teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pirmenybės teisės pirkti akcijas instituto tikslai yra keli. Pirma, akcininko pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendrovės dalyvių skaičių ir taip sukoncentruoti kapitalą vienose rankose. Kai vienas iš akcininkų parduoda savo akcijas kitam akcininkui, bendrovės strateginis valdymas, kurį įgyvendina bendrovės akcininkai, tampa efektyvesnis ir patogesnis. Atitinkamai mažėja akcininkų tarpusavio nesutarimų tikimybė. Antra, pirmenybės teisė pirkti akcijas leidžia uždarosios akcinės bendrovės akcininkų atliekamą strateginį bendrovės valdymą išlaikyti tarp jau bendrovės kapitale dalyvaujančių ir bendrovės verslą gerai išmanančių asmenų. Toks kapitalo uždarumas nuo išorinių subjektų ypač svarbus uždarojo tipo akcinėse bendrovėse. Siekiant šių tikslų įstatyme nustatyta parduodančio akcininko pareiga pranešti kitiems akcininkams apie parduodamas akcijas. Ši pareigaesamų akcininkų naudai sukuria derybinį išimtinumą, kuriuo pasinaudodami jie gali įgyti bendrovės akcijų.
          Akcininko teisė įsigyti parduodamas bendrovės akcijas yra įtvirtinta ABĮ 47 straipsnyje. Šis ABĮ straipsnis nustato, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkas apie ketinimą parduoti visas ar dalį bendrovės akcijų privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą. Jei vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai per nustatytą terminą pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam ar keliems), o pageidavimą pareiškę akcininkai visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime, privalo nupirkti. Tuo atveju, kai siūlomų parduoti akcijų paklausa viršija jų pasiūlą, pageidaujantiems įsigyti naujų akcijų akcininkams akcijos skirstomos proporcingai jiems priklausančių akcijų skaičiui. Jei per ABĮ nustatytus terminus uždarosios akcinės bendrovės vadovas akcininkui praneša, kad kiti akcininkai nepageidauja įsigyti visų ketinamų parduoti akcijų, arba pranešimo nepateikia, akcininkas įgyja teisę savo nuožiūra akcijas parduoti už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime apie ketinimą jas parduoti. Svarbu pažymėti, kad kiti bendrovės akcininkai gali įgyvendinti pirmumo teisę visų parduodamų akcijų atžvilgiu ir neturi pirmumo teisės įsigyti tik dalies parduodamų akcijų.
          Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis ABĮ 47 straipsnio 10 dalimi, akcininkų pirmumo teisė pirkti akcijas galioja tik akcijų pardavimo atveju, todėl perleidžiant akcijas kitokiu būdu, pvz., mainant, dovanojant ir pan., arba vykdant teismo sprendimą, pareigos pranešti apie akcijų perleidimą nėra.
Pagal galiojančią Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 1 dalies formuluotę įstatymo leidėjas nenustatė, kad akcininko pirmumo teisė įsigyti parduodamas akcijas būtų taikoma tik parduodant akcijas tretiesiems asmenims. Ji turi būti taikoma ir tuo atveju, kai akcijos yra parduodamos kitiems tos pačios bendrovės akcininkams. ABĮ 47 straipsnyje nustatytas reguliavimas reiškia, kad pirmumo teisė taikoma ir santykiuose su kitais akcininkais, t.y. apie ketinimą parduoti akcijas bendrovės vadovas turi pranešti visiems asmenims, kurie pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo metu yra bendrovės akcininkai. ABĮ 47 straipsnio8 dalis numato, kad 47 straipsnyje nustatytos akcijų pardavimo tvarkos akcininkai turi teisę nesilaikyti, jeigu uždarojoje akcinėje bendrovėje yra du akcininkai ir vienas iš jų visas ar dalį akcijų parduoda kitam tos uždarosios akcinės bendrovės akcininkui. Pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas pateikimas ir net kitų akcininkų pareiškimas apie pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas neatima iš akcijas ketinančio parduoti akcininko teisės nesudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir akcijų neparduoti nei uždarosios akcinės bendrovės akcininkams, nei tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra paaiškinęs, kad savo teisine prigimtimi ABĮ 47 straipsnyje nustatyta akcininkų pirmenybės teisė pirkti ir pasitraukiančio iš bendrovės kapitalo akcininko pareiga pasiūlyti ir parduoti bendrovės akcijas pageidaujančiam jas pirkti bendrovės akcininkui yra įstatyminė prievolė, kurios viena šalis yra pasitraukiantis iš bendrovės kapitalo akcininkas, kita – visi likę akcininkai. Šios įstatyminės prievolės vykdymas savaime nėra oferta CK 6.167 straipsnio prasme, o tik siūlymas pasinaudoti pirmenybės teise pirkti ir derėtis. Jis reiškia informaciją bendraturčiui apie ketinimą parduoti akcijas trečiajam asmeniui ar kitam bendrovės akcininkui. ABĮ 47 straipsnio5 dalis numato, jog tuo atveju, jei vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai per nustatytą terminą pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam ar keliems), o pageidavimą pareiškę akcininkai visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime, privalo nupirkti. Ši nuostatavertinama tik kaip siūlymas pasinaudoti pirmumo teise pirkti akcijas ir pradėti derybas dėl jų pirkimo-pardavimo, o apsikeitimas joje nurodytais pasiūlymais anaiptol nereiškia pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
Kaip minėta,ABĮ 47 straipsnyje nustatyto reikalavimo raštu pranešti apie ketinimą parduoti akcijas negalima tapatinti su oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Toks pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, tik jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas (akcininkas) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti akcijas kitam asmeniui ir iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta akcininkui.
Taigi, remiantis nurodytu išaiškinimu, akcininko, ketinančio parduoti akcijas pranešimas apie akcijų pardavimą paprastai nėra laikomas oferta – tai tik kvietimas derėtis. Tokiu atveju oferta laikytina jau akcininkų, sutikusių pirkti parduodamas akcijas pareiškimas apie pageidavimą jas pirkti, kurį akcijas ketinantis perleisti akcininkas gali akceptuoti arba neakceptuoti.
ABĮ 47 straipsnis nuo 2010 m. kovo 1 d. buvo papildytas naująja 9 d., numatančia, kad uždarosios akcinės bendrovės įstatuose gali būti nustatyta kitokia nei 47 straipsnio 1–8 dalyse nustatyta akcijų pardavimo tvarka. Gaila, kad atsakymas į klausimą, ar akcininkai gali įstatuose susitarti dėl pirmumo teisės pirkti akcijas netaikymo visiems uždarosios akcinės bendrovės akcininkams, netapo aiškus. Įstatymų leidėjas aiškiai neapibrėžė, ar sąvoka „akcijų pardavimo tvarka“, kurią akcininkai gali keisti įstatuose, apima ir galimybę atsisakyti taikyti pirmumo teisę pirkti akcijas visiems akcininkams, ar numato galimybę keisti tik pačios pirmumo teisės įgyvendinimo procedūrą, pvz., pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas adresatą, nustatant, kad pranešimą apie ketinimą parduoti akcijas reikia pateikti ne bendrovei, o kiekvienam akcininkui asmeniškai; bendrovės vadovo pranešimo akcininkui apie kitų akcininkų pageidavimą pirkti visas jo parduodamas akcijas pateikimo terminą ir pan.
Aiškinant, jog akcijų pardavimo tvarka apima ir akcininkų teisę įstatuose panaikinti visiems bendrovės akcininkams pirmumo teisę pirkti parduodamas akcijas (tuo labiau, kad įstatai iš esmės yra akcininkų sudaromas sandoris, kuriame jie susitaria dėl esminių bendrovės valdymo klausimų, jos organų tarpusavio santykių ir pan.), gali būti padaryta išvada, kad šiuo metu galiojanti ABĮ redakcija tokią praktiką leidžia. Kita vertus, atsižvelgiant į jau aptartus uždarosios akcinės bendrovės, kaip vienos iš verslo organizavimo formų, ypatumus ir tokios bendrovės prigimtį bei pirmumo teisės pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas tikslus, manytina, kad ABĮ 47 straipsnio 9 dalyje vartojama sąvoka „akcijų pardavimo tvarka“ vis dėlto neturėtų būti aiškinama kaip suteikianti teisę įstatuose panaikinti visiems bendrovės akcininkams pirmumo teisę pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas.
 
Koncentracijų kontrolė
 
Kaip minėta, akcijų pirkimo-pardavimo sandoris yra vienas iš populiariausių verslo perleidimo būdų. Tokiu atveju šio sandorio šalys gali susidurti su privalomu pranešimu konkurencijos institucijai apie vykdomą koncentracijąir būtinybe gauti jos leidimą koncentracijai (koncentracijų kontrolė). Koncentracijų kontrole siekiama palaikyti konkurenciją rinkoje ir taip apsaugoti vartotoją. Nurodytu tikslu konkurencijos institucijoms suteikiami įgaliojimai spręsti, ar dvi ar daugiau įmonių gali susijungti, susivienyti arba konsoliduoti savo verslus į vieną ir reguliuoti pasikeitimus rinkos struktūroje.
Išskiriami du koncentracijų kontrolės lygiai – nacionalinis (šią kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba) bei Europos Bendrijos (vykdo Europos Komisija). Europos Komisija turi išimtinę jurisdikciją koncentracijoms, kurios atitinka 2004 m. sausio 20 d. Europos Tarybos Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnio2-3 dalyse nurodytus kriterijus, t.y. kai: 1) visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 5000 milijonų eurų; 2) kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta Bendrijos mastu viršija 250 milijonų eurų; taip pat ir tuo atveju, kai įmonės, nors ir neatitinka minėtų kriterijų, bet: 3) visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 2500 milijonų eurų; 4) kiekvienoje iš bent trijų valstybių narių bendra visų konkrečių įmonių apyvarta viršija 100 milijonų eurų; 5) kiekvienoje iš bent trijų 4 punkte minėtų valstybių narių, kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta viršija 25 milijonus eurų; ir 6) kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta Bendrijos mastu viršija 100 milijonų eurų.
Visais atvejais nėra laikoma, kad koncentracija veikia Bendrijos mastu, kai kiekvienos įmonės apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios apyvartos Bendrijos mastu. Taigi koncentracijų kontrolė Bendrijos mastu vykdoma tik tada, kai perleidžiant akcijas visos Europos Bendrijos mastu yra perleidžiamas labai stambus verslas ar akcijų pirkėjas yra itin didelę apyvartą bendrijoje turinti bendrovė.
          Tais atvejais, kai įmonių susijungimams nėra taikoma Bendrijos kontrolė, valstybės narės taiko nacionalines taisykles, skirtas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę toje valstybėje narėje. Kaip minėta, Lietuvos Respublikoje koncentracijų kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. To paties įstatymo 3 straipsnio 14 dalis pateikia koncentracijos apibrėžimą, pagal kurį koncentracija tai: 1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 14 (1) straipsniu, Konkurencijos taryba ne vėliau kaip praėjus 12 mėnesių nuo koncentracijos įgyvendinimo, gali įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją ir taikyti koncentracijos kontrolės procedūrą, nors ir nėra viršijami aukščiau paminėti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.
 
Akcijų, priklausančių sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, perleidimas
 
CK 3.87 straipsnio1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši nuostata numato sutuoktinių turto teisinį režimą. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, kurioje įtvirtinamas kitoks sutuoktinių turto teisinis režimas, visas turtas įgytas po santuokos sudarymo yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. ABĮ nenumato išimčių iš CK 3.87 straipsnio1 dalyje nustatytos prezumpcijos, todėl akcininkai, kurių turtui taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, akcijas įgiję po santuokos sudarymo, valdo jas bendrosios jungtinės nuosavybės teise – tą pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.CK 3.92 straipsnio4 dalis numato, jog sandorius dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti, todėl sandorius dėl uždarosios akcinės bendrovės akcijų, įgytų santuokos metu, perleidimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių, turėdamas kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą.
Kalbant apie šalių santykius iki pagrindinės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, pagal kurią preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bet galima ir situacija, kad preliminariąją sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo. Tai gali būti padaroma ne tik gaunant įstatymo reikalaujamos formos sutuoktinio patvirtinimą parduoti atitinkamą daiktą ar vertybinius popierius preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis (sutuoktiniui sudarant pagrindinę sutartį ar išduodant įgaliojimą sutuoktiniui tokį sandorį sudaryti – CK 3.92 straipsnio 4 dalis), bet ir pasiekiant, kad parduodamas daiktas ar vertybiniai popieriai jų pardavimo metu nebeturėtų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statuso. Tokį aiškinimą patvirtina ir Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Komercinių sutarčių principų 3.3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad vien faktas, jog sutarties sudarymo metu prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo neįmanomas ar šalis negalėjo disponuoti turtu, dėl kurio sudaryta sutartis, neturi įtakos sutarties galiojimui bei panašią nuostatą numatantis DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) II knygos 7:102 straipsnis. Taigi svarbu turėti omenyje, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimai yra taikomi tik pagrindinių sutarčių sudarymui ir neriboja sutuoktinio teisės sudaryti preliminarią sutartį dėl akcijų pirkimo-pardavimo be kito sutuoktinio dalyvavimo ar įgaliojimo.
CK 3.96 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės objektų perleidimo sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio žinios, yra nuginčijami sandoriai. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyti ypatingi reikalavimai sandoriams, kuriais perleidžiami vertybiniai popieriai, priklausantys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, suponuoja papildomas pareigas vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiami vertybiniai popieriai priklauso pardavėjui; pardavėjui – pareigą atskleisti šią informaciją (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Todėl prieš sudarant kiekvieną akcijų pirkimo-pardavimo sandorį būtina išsiaiškinti, kokia nuosavybės forma pardavėjas valdo parduodamas akcijas.
 
Kiti leidimai, reikalingi akcijų pirkimo-pardavimo atveju
 
Tuo atveju, jeigu viena iš akcijų pirkimo-pardavimo sandorio šalių yra juridinis asmuo, tokio sandorio sudarymui gali būti reikalingas juridinio asmens organo (valdybos arba visuotinio akcininkų susirinkimo) pritarimas. Todėl, siekiant išvengti neigiamų pasekmių, būtina išsianalizuoti sandorio šalių įstatus. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 2. 83 straipsnio1 ir 3 dalimis, akcijų pirkimo-pardavimo sandorio, sudaryto be atitinkamo organo pritarimo, sudarymo pasekmės priklauso nuo kitos sandorio šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti, tokiu atveju šis sandoris nesukels prievolės juridiniam asmeniui ir gali būti pripažintas negaliojančiu pagal juridinio asmens ar jo dalyvio (-ių) ieškinį (vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 ir 3 dalimis). Jeigu kita sandorio šalis buvo sąžininga, sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, prievoles juridiniam asmeniui sukelia ir asmuo, sudaręs tokį sandorį, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo iki galo nepatenkina.
 
Tam tikrais atvejais būtinumą gauti pritarimą akcijų perleidimui gali numatyti bendrovės, kurios akcijos perleidžiamos, sudarytos sutartys – ypatingai sutartys su bankais, lizingo bendrovėmis ir pan., kuriems paprastai yra svarbi bendrovės akcininkų sudėtis. Reikalavimo pranešti apie akcijų pardavimą ir gauti sutikimą sandoriui nesilaikymo pasekmės (pvz., kitos šalies vienašalis sutarties nutraukimas) paprastai numatomos toje pačioje sutartyje ir yra taikomos tik sutarties šaliai, t.y. bendrovei. Nepaisant to, pirkėjas, prieš įsigydamas bendrovės akcijas, turėtų itin atidžiai išanalizuoti svarbiausiais bendrovės veiklos sutartis, kadangi jose numatytų sąlygų dėl bendrovės akcijų pardavimo tvarkos nesilaikymas gali sumažinti pirkėjo įsigytų akcijų vertę (pvz., po akcijų įsigijimo bendrovės verslo partneriai, bankai ir kt. gali vienašališkai nutraukti su bendrove sudarytas sutartis ir tokiu būdu sutrikdyti bendrovės veiklą).
Taigi uždarosios akcinės bendrovėsakcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas, nepaisant to, jog yra dažnas ir įprastas verslo praktikoje, nėra tiek elementarus, kiek galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dėl nurodytos priežasties, siekiant, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis būtų naudinga abiem šalims ir nesukeltų joms nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių, patartina jau ikisutartinių santykių stadijoje kruopščiai (galbūt čia praverstų ir profesionalūs advokatai bei jų teikiamos teisinės paslaugos) išanalizuoti ir įvertinti visus tokios sutarties sudarymo ribojimus ir įsitikinti, ar nėra kliūčių jai sudaryti.

Akcijų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo teisinė apžvalga

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau dar – bendrovė) yra viena iš populiariausių verslo organizavimo formų Lietuvoje. Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento 2011 m. birželio mėnesį skalbtais duomenimis, 2010-2011 m. Lietuvos Respublikoje buvo įregistruotos atitinkamai 45 541 ir 48 919 veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių. Tuo tarpu kitų verslo organizavimo teisinių formų ūkio subjektų, esančių antroje vietoje pagal populiarumą – individualių įmonių, skaičius 2010 ir 2011 m. siekė atitinkamai 16 742 ir 16 411. Pažymėtina, kad akcinių bendrovių skaičius yra žymiai mažesnis ir 2010 m. bei 2011 m. sudarė vos 358 ir 343. Taigi akivaizdu, kad uždarosios akcinės bendrovės yra absoliučios lyderės pasirenkant verslo organizavimo formą. Neišvengiama aukščiau nurodytos situacijos pasekmė yra ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijų perleidimo sandorių gausa. Akcijų pirkimas-pardavimas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių sandorių, sudaromų tarp bendrovės akcininkų arba tarp akcininkų ir trečiųjų asmenų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimas taip pat yra ir viena iš dažniausiai pasitaikančių verslo perleidimo formų. Dėl šių priežasčių uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ypatumų išmanymas yra aktualus civilinės apyvartos dalyviams ir leidžia išvengti bereikalingų teisminių ginčų bei apsaugoti tiek akcijų pirkėjo, tiek pardavėjo interesus.
Šio straipsnio tikslas – aptarti uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ribojimus, pasitelkiant aktualią teisinę bazę bei apžvelgiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką uždarųjų akcinių bendrovių akcijų perleidimo srityje.
 
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Panašų akcijų apibrėžimą pateikia ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.102 straipsnis. Akcijos yra pirminiai nuosavybės vertybiniai popieriai (CK 1.101 straipsnis). Akcijos priskiriamos nuosavybės vertybiniams popieriams, kadangi, be kitų teisių, suteikia jų turėtojui teisę dalyvauti valdant įmonę, o valdymo teisė yra viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių. Vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartys, vadovaujantis CK 6.428 straipsniu, sudaro atskirą pirkimo-pardavimo sutarčių rūšį, kurių sudarymo ypatumus nustato specialūs įstatymai. Visų bendrovių akcijoms yra taikomas jau minėtas ABĮ, kuris reglamentuoja akcijų perleidimą ir numato uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo ypatumus.
Viena pagrindinių akcininko teisių, susijusių su akcininko nuosavybės teisių įgyvendinimu, yra teisė perleisti akcijas. Šios teisės įgyvendinimas leidžia bendrovei nepertraukiamai vykdyti verslą nepriklausomai nuo jos savininkų pasikeitimo, padidina akcininkų dalių likvidumą bei atskiria bendrovę nuo personalinės (individualios) įmonės. Nepaisant akcijų perleidžiamumo savybės, uždarųjų akcinių bendrovių akcijų perleidimui yra nustatomi ribojimai. Tokia situacija yra nulemta uždarosios akcinės bendrovės, kaip specifinės verslo organizavimo formos ypatumų: 1) mažo ar riboto uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičiaus; 2) dažno bendrumo tarp akcininkų ir uždarosios akcinės bendrovės vadovų; 3) uždarosios akcinės bendrovės akcijų neplatinimo viešojoje vertybinių popierių rinkoje. Taigi akcijų perleidimo ribojimas turi teisiškai pagrįstą tikslą, kuris naudingas pačiam akcininkui ir kartu atitinka nuosavybės neliečiamumo principą.
Pažymėtina, kad nepaisant uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo ribojimų egzistavimo, vis dėlto draudžiama varžyti akcininkų teisę perleisti akcijas kito asmens nuosavybėn labiau, nei nustatyta teisės aktuose, o įstatuose detalizuota tokio perleidimo tvarka negali pakeisti įstatyminių ribojimų. Tokia praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje.
 
Uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo sąlygos, nurodytos ABĮ
 
Pirmiausia aptarkime uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo sąlygas, nurodytas ABĮ. Bendrovių, tarp jų ir uždarosios akcinės bendrovės, akcijų perleidimo ypatumus reglamentuoja ABĮ 46 ir 47 straipsniai. ABĮ 46 straipsnio 6 dalis numato, kad akcijas pasirašęs asmuo turi teisę perleisti akcijas kitiems asmenims tik po bendrovės įsteigimo arba dėl įstatinio kapitalo padidinimo pakeistų įstatų įregistravimo juridinių asmenų registre. To paties straipsnio 7 dalis numato, kad akcininkas turi teisę parduoti tik visiškai apmokėtas akcijas.  Tai yra pagrindinės akcijų perleidimo sąlygos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vadovaujantis ABĮ 2 straipsnio 4 dalimi uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti mažiau nei 250 akcininkų, taigi maksimalus akcininkų skaičius uždarojoje akcinėje bendrovėje yra 249. Perleidus akcijas, bendrovės akcininkų skaičius negali viršyti šio skaičiaus.
Tam tikra akcijų perleidimo specifika numatyta darbuotojų akcijoms – vadovaujantis ABĮ 43 straipsnio 3 dalimi, akcijų pasirašymo sutartyje turi būti nustatytas ne ilgesnis kaip 3 metų terminas, per kurį darbuotojų akcijų savininkas gali perleisti akcijas tik kito bendrovės darbuotojo nuosavybėn.
 
          Akcininkų pirmumo teisė įsigyti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas
 
          Be draudimo platinti uždarosios akcinės bendrovės akcijas viešojoje vertybinių popierių rinkoje, Lietuvoje taikoma „pirmumo sąlygos“ apribojimų uždarosios bendrovės akcijų perleidimui sistema. Ši sistema reiškia, kad akcininkas turi pirmumo teisę įsigyti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas. Pažymėtina, kad pirmumo teisė pirkti akcijas taikoma tiek parduodant akcijas savanoriškai, tiek kai kuriais atvejais ir priverstinai. Pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, akcijos, kurias turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, turi būti parduodamos vertybinių popierių prekybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcijos yra parduodamos, akcininkai turi teisę akcijas įsigyti pirmumo tvarka. Pirmenybės teisė pirkti uždarosios akcinės bendrovės akcijas jos akcininkams išsaugoma ir priverstinio akcijų pardavimo atveju (CK 2.121 straipsnio 1 dalis) bei taikoma skolininkui, kuris siekia įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 704 straipsnyje jam suteiktą teisę vykdymo procese parduoti turtą jo pasiūlytam pirkėjui.
          Taigi pirmumo teisė įsigyti uždarosios bendrovės akcijas yra įstatyminė akcininko teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pirmenybės teisės pirkti akcijas instituto tikslai yra keli. Pirma, akcininko pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendrovės dalyvių skaičių ir taip sukoncentruoti kapitalą vienose rankose. Kai vienas iš akcininkų parduoda savo akcijas kitam akcininkui, bendrovės strateginis valdymas, kurį įgyvendina bendrovės akcininkai, tampa efektyvesnis ir patogesnis. Atitinkamai mažėja akcininkų tarpusavio nesutarimų tikimybė. Antra, pirmenybės teisė pirkti akcijas leidžia uždarosios akcinės bendrovės akcininkų atliekamą strateginį bendrovės valdymą išlaikyti tarp jau bendrovės kapitale dalyvaujančių ir bendrovės verslą gerai išmanančių asmenų. Toks kapitalo uždarumas nuo išorinių subjektų ypač svarbus uždarojo tipo akcinėse bendrovėse. Siekiant šių tikslų įstatyme nustatyta parduodančio akcininko pareiga pranešti kitiems akcininkams apie parduodamas akcijas. Ši pareigaesamų akcininkų naudai sukuria derybinį išimtinumą, kuriuo pasinaudodami jie gali įgyti bendrovės akcijų.
          Akcininko teisė įsigyti parduodamas bendrovės akcijas yra įtvirtinta ABĮ 47 straipsnyje. Šis ABĮ straipsnis nustato, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkas apie ketinimą parduoti visas ar dalį bendrovės akcijų privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą. Jei vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai per nustatytą terminą pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam ar keliems), o pageidavimą pareiškę akcininkai visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime, privalo nupirkti. Tuo atveju, kai siūlomų parduoti akcijų paklausa viršija jų pasiūlą, pageidaujantiems įsigyti naujų akcijų akcininkams akcijos skirstomos proporcingai jiems priklausančių akcijų skaičiui. Jei per ABĮ nustatytus terminus uždarosios akcinės bendrovės vadovas akcininkui praneša, kad kiti akcininkai nepageidauja įsigyti visų ketinamų parduoti akcijų, arba pranešimo nepateikia, akcininkas įgyja teisę savo nuožiūra akcijas parduoti už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime apie ketinimą jas parduoti. Svarbu pažymėti, kad kiti bendrovės akcininkai gali įgyvendinti pirmumo teisę visų parduodamų akcijų atžvilgiu ir neturi pirmumo teisės įsigyti tik dalies parduodamų akcijų.
          Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis ABĮ 47 straipsnio 10 dalimi, akcininkų pirmumo teisė pirkti akcijas galioja tik akcijų pardavimo atveju, todėl perleidžiant akcijas kitokiu būdu, pvz., mainant, dovanojant ir pan., arba vykdant teismo sprendimą, pareigos pranešti apie akcijų perleidimą nėra.
Pagal galiojančią Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 1 dalies formuluotę įstatymo leidėjas nenustatė, kad akcininko pirmumo teisė įsigyti parduodamas akcijas būtų taikoma tik parduodant akcijas tretiesiems asmenims. Ji turi būti taikoma ir tuo atveju, kai akcijos yra parduodamos kitiems tos pačios bendrovės akcininkams. ABĮ 47 straipsnyje nustatytas reguliavimas reiškia, kad pirmumo teisė taikoma ir santykiuose su kitais akcininkais, t.y. apie ketinimą parduoti akcijas bendrovės vadovas turi pranešti visiems asmenims, kurie pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo metu yra bendrovės akcininkai. ABĮ 47 straipsnio8 dalis numato, kad 47 straipsnyje nustatytos akcijų pardavimo tvarkos akcininkai turi teisę nesilaikyti, jeigu uždarojoje akcinėje bendrovėje yra du akcininkai ir vienas iš jų visas ar dalį akcijų parduoda kitam tos uždarosios akcinės bendrovės akcininkui. Pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas pateikimas ir net kitų akcininkų pareiškimas apie pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas neatima iš akcijas ketinančio parduoti akcininko teisės nesudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir akcijų neparduoti nei uždarosios akcinės bendrovės akcininkams, nei tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra paaiškinęs, kad savo teisine prigimtimi ABĮ 47 straipsnyje nustatyta akcininkų pirmenybės teisė pirkti ir pasitraukiančio iš bendrovės kapitalo akcininko pareiga pasiūlyti ir parduoti bendrovės akcijas pageidaujančiam jas pirkti bendrovės akcininkui yra įstatyminė prievolė, kurios viena šalis yra pasitraukiantis iš bendrovės kapitalo akcininkas, kita – visi likę akcininkai. Šios įstatyminės prievolės vykdymas savaime nėra oferta CK 6.167 straipsnio prasme, o tik siūlymas pasinaudoti pirmenybės teise pirkti ir derėtis. Jis reiškia informaciją bendraturčiui apie ketinimą parduoti akcijas trečiajam asmeniui ar kitam bendrovės akcininkui. ABĮ 47 straipsnio5 dalis numato, jog tuo atveju, jei vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai per nustatytą terminą pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam ar keliems), o pageidavimą pareiškę akcininkai visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime, privalo nupirkti. Ši nuostatavertinama tik kaip siūlymas pasinaudoti pirmumo teise pirkti akcijas ir pradėti derybas dėl jų pirkimo-pardavimo, o apsikeitimas joje nurodytais pasiūlymais anaiptol nereiškia pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
Kaip minėta,ABĮ 47 straipsnyje nustatyto reikalavimo raštu pranešti apie ketinimą parduoti akcijas negalima tapatinti su oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Toks pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, tik jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas (akcininkas) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti akcijas kitam asmeniui ir iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta akcininkui.
Taigi, remiantis nurodytu išaiškinimu, akcininko, ketinančio parduoti akcijas pranešimas apie akcijų pardavimą paprastai nėra laikomas oferta – tai tik kvietimas derėtis. Tokiu atveju oferta laikytina jau akcininkų, sutikusių pirkti parduodamas akcijas pareiškimas apie pageidavimą jas pirkti, kurį akcijas ketinantis perleisti akcininkas gali akceptuoti arba neakceptuoti.
ABĮ 47 straipsnis nuo 2010 m. kovo 1 d. buvo papildytas naująja 9 d., numatančia, kad uždarosios akcinės bendrovės įstatuose gali būti nustatyta kitokia nei 47 straipsnio 1–8 dalyse nustatyta akcijų pardavimo tvarka. Gaila, kad atsakymas į klausimą, ar akcininkai gali įstatuose susitarti dėl pirmumo teisės pirkti akcijas netaikymo visiems uždarosios akcinės bendrovės akcininkams, netapo aiškus. Įstatymų leidėjas aiškiai neapibrėžė, ar sąvoka „akcijų pardavimo tvarka“, kurią akcininkai gali keisti įstatuose, apima ir galimybę atsisakyti taikyti pirmumo teisę pirkti akcijas visiems akcininkams, ar numato galimybę keisti tik pačios pirmumo teisės įgyvendinimo procedūrą, pvz., pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas adresatą, nustatant, kad pranešimą apie ketinimą parduoti akcijas reikia pateikti ne bendrovei, o kiekvienam akcininkui asmeniškai; bendrovės vadovo pranešimo akcininkui apie kitų akcininkų pageidavimą pirkti visas jo parduodamas akcijas pateikimo terminą ir pan.
Aiškinant, jog akcijų pardavimo tvarka apima ir akcininkų teisę įstatuose panaikinti visiems bendrovės akcininkams pirmumo teisę pirkti parduodamas akcijas (tuo labiau, kad įstatai iš esmės yra akcininkų sudaromas sandoris, kuriame jie susitaria dėl esminių bendrovės valdymo klausimų, jos organų tarpusavio santykių ir pan.), gali būti padaryta išvada, kad šiuo metu galiojanti ABĮ redakcija tokią praktiką leidžia. Kita vertus, atsižvelgiant į jau aptartus uždarosios akcinės bendrovės, kaip vienos iš verslo organizavimo formų, ypatumus ir tokios bendrovės prigimtį bei pirmumo teisės pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas tikslus, manytina, kad ABĮ 47 straipsnio 9 dalyje vartojama sąvoka „akcijų pardavimo tvarka“ vis dėlto neturėtų būti aiškinama kaip suteikianti teisę įstatuose panaikinti visiems bendrovės akcininkams pirmumo teisę pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas.
 
Koncentracijų kontrolė
 
Kaip minėta, akcijų pirkimo-pardavimo sandoris yra vienas iš populiariausių verslo perleidimo būdų. Tokiu atveju šio sandorio šalys gali susidurti su privalomu pranešimu konkurencijos institucijai apie vykdomą koncentracijąir būtinybe gauti jos leidimą koncentracijai (koncentracijų kontrolė). Koncentracijų kontrole siekiama palaikyti konkurenciją rinkoje ir taip apsaugoti vartotoją. Nurodytu tikslu konkurencijos institucijoms suteikiami įgaliojimai spręsti, ar dvi ar daugiau įmonių gali susijungti, susivienyti arba konsoliduoti savo verslus į vieną ir reguliuoti pasikeitimus rinkos struktūroje.
Išskiriami du koncentracijų kontrolės lygiai – nacionalinis (šią kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba) bei Europos Bendrijos (vykdo Europos Komisija). Europos Komisija turi išimtinę jurisdikciją koncentracijoms, kurios atitinka 2004 m. sausio 20 d. Europos Tarybos Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnio2-3 dalyse nurodytus kriterijus, t.y. kai: 1) visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 5000 milijonų eurų; 2) kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta Bendrijos mastu viršija 250 milijonų eurų; taip pat ir tuo atveju, kai įmonės, nors ir neatitinka minėtų kriterijų, bet: 3) visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 2500 milijonų eurų; 4) kiekvienoje iš bent trijų valstybių narių bendra visų konkrečių įmonių apyvarta viršija 100 milijonų eurų; 5) kiekvienoje iš bent trijų 4 punkte minėtų valstybių narių, kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta viršija 25 milijonus eurų; ir 6) kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta Bendrijos mastu viršija 100 milijonų eurų.
Visais atvejais nėra laikoma, kad koncentracija veikia Bendrijos mastu, kai kiekvienos įmonės apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios apyvartos Bendrijos mastu. Taigi koncentracijų kontrolė Bendrijos mastu vykdoma tik tada, kai perleidžiant akcijas visos Europos Bendrijos mastu yra perleidžiamas labai stambus verslas ar akcijų pirkėjas yra itin didelę apyvartą bendrijoje turinti bendrovė.
          Tais atvejais, kai įmonių susijungimams nėra taikoma Bendrijos kontrolė, valstybės narės taiko nacionalines taisykles, skirtas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę toje valstybėje narėje. Kaip minėta, Lietuvos Respublikoje koncentracijų kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. To paties įstatymo 3 straipsnio 14 dalis pateikia koncentracijos apibrėžimą, pagal kurį koncentracija tai: 1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 14 (1) straipsniu, Konkurencijos taryba ne vėliau kaip praėjus 12 mėnesių nuo koncentracijos įgyvendinimo, gali įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją ir taikyti koncentracijos kontrolės procedūrą, nors ir nėra viršijami aukščiau paminėti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.
 
Akcijų, priklausančių sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, perleidimas
 
CK 3.87 straipsnio1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši nuostata numato sutuoktinių turto teisinį režimą. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, kurioje įtvirtinamas kitoks sutuoktinių turto teisinis režimas, visas turtas įgytas po santuokos sudarymo yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. ABĮ nenumato išimčių iš CK 3.87 straipsnio1 dalyje nustatytos prezumpcijos, todėl akcininkai, kurių turtui taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, akcijas įgiję po santuokos sudarymo, valdo jas bendrosios jungtinės nuosavybės teise – tą pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.CK 3.92 straipsnio4 dalis numato, jog sandorius dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti, todėl sandorius dėl uždarosios akcinės bendrovės akcijų, įgytų santuokos metu, perleidimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių, turėdamas kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą.
Kalbant apie šalių santykius iki pagrindinės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, pagal kurią preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bet galima ir situacija, kad preliminariąją sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo. Tai gali būti padaroma ne tik gaunant įstatymo reikalaujamos formos sutuoktinio patvirtinimą parduoti atitinkamą daiktą ar vertybinius popierius preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis (sutuoktiniui sudarant pagrindinę sutartį ar išduodant įgaliojimą sutuoktiniui tokį sandorį sudaryti – CK 3.92 straipsnio 4 dalis), bet ir pasiekiant, kad parduodamas daiktas ar vertybiniai popieriai jų pardavimo metu nebeturėtų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statuso. Tokį aiškinimą patvirtina ir Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Komercinių sutarčių principų 3.3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad vien faktas, jog sutarties sudarymo metu prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo neįmanomas ar šalis negalėjo disponuoti turtu, dėl kurio sudaryta sutartis, neturi įtakos sutarties galiojimui bei panašią nuostatą numatantis DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) II knygos 7:102 straipsnis. Taigi svarbu turėti omenyje, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimai yra taikomi tik pagrindinių sutarčių sudarymui ir neriboja sutuoktinio teisės sudaryti preliminarią sutartį dėl akcijų pirkimo-pardavimo be kito sutuoktinio dalyvavimo ar įgaliojimo.
CK 3.96 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės objektų perleidimo sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio žinios, yra nuginčijami sandoriai. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyti ypatingi reikalavimai sandoriams, kuriais perleidžiami vertybiniai popieriai, priklausantys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, suponuoja papildomas pareigas vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiami vertybiniai popieriai priklauso pardavėjui; pardavėjui – pareigą atskleisti šią informaciją (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Todėl prieš sudarant kiekvieną akcijų pirkimo-pardavimo sandorį būtina išsiaiškinti, kokia nuosavybės forma pardavėjas valdo parduodamas akcijas.
 
Kiti leidimai, reikalingi akcijų pirkimo-pardavimo atveju
 
Tuo atveju, jeigu viena iš akcijų pirkimo-pardavimo sandorio šalių yra juridinis asmuo, tokio sandorio sudarymui gali būti reikalingas juridinio asmens organo (valdybos arba visuotinio akcininkų susirinkimo) pritarimas. Todėl, siekiant išvengti neigiamų pasekmių, būtina išsianalizuoti sandorio šalių įstatus. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 2. 83 straipsnio1 ir 3 dalimis, akcijų pirkimo-pardavimo sandorio, sudaryto be atitinkamo organo pritarimo, sudarymo pasekmės priklauso nuo kitos sandorio šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti, tokiu atveju šis sandoris nesukels prievolės juridiniam asmeniui ir gali būti pripažintas negaliojančiu pagal juridinio asmens ar jo dalyvio (-ių) ieškinį (vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 ir 3 dalimis). Jeigu kita sandorio šalis buvo sąžininga, sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, prievoles juridiniam asmeniui sukelia ir asmuo, sudaręs tokį sandorį, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo iki galo nepatenkina.
 
Tam tikrais atvejais būtinumą gauti pritarimą akcijų perleidimui gali numatyti bendrovės, kurios akcijos perleidžiamos, sudarytos sutartys – ypatingai sutartys su bankais, lizingo bendrovėmis ir pan., kuriems paprastai yra svarbi bendrovės akcininkų sudėtis. Reikalavimo pranešti apie akcijų pardavimą ir gauti sutikimą sandoriui nesilaikymo pasekmės (pvz., kitos šalies vienašalis sutarties nutraukimas) paprastai numatomos toje pačioje sutartyje ir yra taikomos tik sutarties šaliai, t.y. bendrovei. Nepaisant to, pirkėjas, prieš įsigydamas bendrovės akcijas, turėtų itin atidžiai išanalizuoti svarbiausiais bendrovės veiklos sutartis, kadangi jose numatytų sąlygų dėl bendrovės akcijų pardavimo tvarkos nesilaikymas gali sumažinti pirkėjo įsigytų akcijų vertę (pvz., po akcijų įsigijimo bendrovės verslo partneriai, bankai ir kt. gali vienašališkai nutraukti su bendrove sudarytas sutartis ir tokiu būdu sutrikdyti bendrovės veiklą).
Taigi uždarosios akcinės bendrovėsakcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas, nepaisant to, jog yra dažnas ir įprastas verslo praktikoje, nėra tiek elementarus, kiek galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dėl nurodytos priežasties, siekiant, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis būtų naudinga abiem šalims ir nesukeltų joms nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių, patartina jau ikisutartinių santykių stadijoje kruopščiai (galbūt čia praverstų ir profesionalūs advokatai bei jų teikiamos teisinės paslaugos) išanalizuoti ir įvertinti visus tokios sutarties sudarymo ribojimus ir įsitikinti, ar nėra kliūčių jai sudaryti.

Bankrotas. Ar įmanoma to išvengti?

Pastaruosius kelerius metus netyla kalbos apie krizę, bankrotus bei skolas. Finansinė padėtis Lietuvoje, praėjus keliems metams nuo ekonominio nuosmukio pradžios vis dar nėra stabili. Kartu tai lemią ir keblią verslo padėtį. Bankrotų skaičius per pastaruosius metus šiek tiek sumažėjo, tačiau naujai reigstruotų įmonių skaičius vis dar nesiekia tokio, koks buvo prieškriziniu periodu.  
Visų pirma, prieš pradėdami kalbėti apie tai, kaip apsisaugoti nuo bankroto, apsibrėžkime, kas yra pats bankrotas. Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, bankrotas yra nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla (teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių) arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.
Bankrotas įmonei gali būti iškeliamas keliais būdais-pačios įmonės iniciatyva bei kreditoriaus iniciatyva. Tikriausiai savaime suprantama, jog pačios įmonės iniciatyva vykdoma bankroto procedūra yra žymiai palankesnis variantas.  Vėlg remiantis LR įmonių bankroto įstatymu,  įmonės vadovas, matydamas bankrotinę situaciją, privalo inicijuoti bankroto procedūrą.  Tuo tarpu, antruoju atveju , kai Antrasis bankroto procedūra yra inicijuojama kreditorių,  yra labai rizikinga. Taip yra vien dėl to, jog  įmonė, kuriai iškeliamas bankroto byla, neturi jokios įtakos ir galių bankroto procedūrose- pagrindinis vaidmuo atitenka čia kreditoriams.
Bankrotas tikrai nėra malonus procesas, todėl turėtume žinoti ką daryti jeigu vis dėlto turime skolų. Visų pirma, šioje situacijoje reikėtų kreiptis į teisininkus – teisinės konsultacijos bei kitos teisinės paslaugosšiuo atveju pravers labiau nei bet kas kitas.
Kiekvienas advokatas pasakys, jog siekiant išvengti sudėtingos bankroto procedūros, pirmiausia reikėtų laiku atsiskaityti su kreditoriais, reaguoti į kreditorių pranešimus, taip pat pasistengti kuo greičiau atgauti skolas už suteiktas paslaugas.
Advokatai, dirbantys su bankroto bylomis, patars kokias priemones geriausia yra taikyti, atsižvelgiant į konkrečios įmonės situaciją.

Kaip įveikti bankrotą?

Pastaruosius kelerius metus netyla kalbos apie krizę, bankrotus bei skolas. Finansinė padėtis Lietuvoje, praėjus keliems metams nuo ekonominio nuosmukio pradžios vis dar nėra stabili. Kartu tai lemią ir keblią verslo padėtį. Bankrotų skaičius per pastaruosius metus šiek tiek sumažėjo, tačiau naujai reigstruotų įmonių skaičius vis dar nesiekia tokio, koks buvo prieškriziniu periodu.  
Visų pirma, prieš pradėdami kalbėti apie tai, kaip apsisaugoti nuo bankroto, apsibrėžkime, kas yra pats bankrotas. Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, bankrotas yra nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla (teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių) arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.
Bankrotas įmonei gali būti iškeliamas keliais būdais-pačios įmonės iniciatyva bei kreditoriaus iniciatyva. Tikriausiai savaime suprantama, jog pačios įmonės iniciatyva vykdoma bankroto procedūra yra žymiai palankesnis variantas.  Vėlg remiantis LR įmonių bankroto įstatymu,  įmonės vadovas, matydamas bankrotinę situaciją, privalo inicijuoti bankroto procedūrą.  Tuo tarpu, antruoju atveju , kai Antrasis bankroto procedūra yra inicijuojama kreditorių,  yra labai rizikinga. Taip yra vien dėl to, jog  įmonė, kuriai iškeliamas bankroto byla, neturi jokios įtakos ir galių bankroto procedūrose- pagrindinis vaidmuo atitenka čia kreditoriams.
Bankrotas tikrai nėra malonus procesas, todėl turėtume žinoti ką daryti jeigu vis dėlto turime skolų. Visų pirma, šioje situacijoje reikėtų kreiptis į teisininkus – teisinės konsultacijos bei kitos teisinės paslaugosšiuo atveju pravers labiau nei bet kas kitas.
Kiekvienas advokatas pasakys, jog siekiant išvengti sudėtingos bankroto procedūros, pirmiausia reikėtų laiku atsiskaityti su kreditoriais, reaguoti į kreditorių pranešimus, taip pat pasistengti kuo greičiau atgauti skolas už suteiktas paslaugas.
Advokatai, dirbantys su bankroto bylomis, patars kokias priemones geriausia yra taikyti, atsižvelgiant į konkrečios įmonės situaciją.

Rodomas puslapis 1 iš 3123