Tag Archives: baldai - Page 2

Pažintis su Aivaru Aalto

Turbūt visi kas bent šiek tiek domisi pasaulio dizaino raida ir jo istorija jau yra girdėję daugybę puikių atsiliepimų apie Suomijos kūrėjus, kurie virtuoziškai gebėjo suderinti funkcionalumą, natūralumą ir estetiką. Vienas ryškiausių pasaulio ir Suomijos architektų ir dizainerių – Aivaras Aalto (1898-1976). Jo estetika ir projektavimo filosofija vadovaujasi šiuolaikiniai projektuotojai, kurių idėjas atspindi net naujausi virtuvės baldai. Aalto gamtos piešiniai, medžio struktūros studijos liudija, jog architekto kūryboje gilią prasmę turėjo aplinka, uolėtas ir vandenų išraižytas peizažas. Baldų forma, stiklo indai, net architektūriniai sprendimai, atrodo, buvo įkvėpti gamtos formų, kurios visada yra logiškai pagrįstos plastinės išraiškos. Istorinė aplinka, viduramžių skliautai, gamtos motyvai ar medžių šakos metafora materializuojasi vėduoklinės formos architekto pastatų planuose ir erdvėse.

Architektas ir dizaineris Aalto išmanė praeities kultūros istoriją, domėjosi funkcionalizmo ir ekspresionizmo kryptimis, abstrakčiuoju menu, tačiau savo kūryboje tiesiogiai nesinaudojo. Jis dažnai pabrėždavo, kad istorinius pavyzdžius reikia atmesti ir rasti savo šiuolaikinį sprendimą. Aalto sugebėjo rasti savitą stilių, naujas mašininio amžiaus tendencijas priartinti prie žmogaus per gamtos formas. Dažnai jis, kaip ir A. Gaudi, vadinamas bioninio dizaino pradininku.

Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje baldams pradėta naudoti vamzdinį metalą. Tai išsyk paveikė daugelio projektuotojų kūrybą. Aalto domėjosi naujomis tendencijomis, todėl taip pat neliko abejingas naujai medžiagai. Aivarui Aalto pažintis su Turku baldų fabriko savininku Otto Korhonenu, išaugusi į kūrybinį bendradarbiavimą, praktinė patirtis su gamybos technologijomis atvėrė platesnes kūrybos galimybes. Pirmieji sėkmingi dalyvavimai konkursuose ir parodose skatino toliau dirbti baldų dizaino srityje. Kelerius metus sėkmingai eksperimentavęs su lenktomis klijuotinėmis medžio lukšto juostomis Aalto pateikė net keletą kėdutės kojų variantų – L, Y ir X. Net virtuvės baldai atspindėjo naujausias to meto dizaino tendencijas ir galimybes.

Aalto baldais susidomėta Didžiojoje Britanijoje. Pirmą kartą parodoje Londone ir Milane buvo eks-ponuotos lenktų medinių konstrukcijų kėdės. Spaudoje pasirodė teigiamų straipsnių. Aalto medinius baldus pradėjo eksportuoti į Ciurichą, Bazelį. Tarptautinis pripažinimas paskatino jį kartu su žmona Aino Aalto ir artimiausiais bendraminčiais įkurti firmą-studiją Artek. Studija rengė parodas, rūpinosi Aalto baldų, šviestuvų, audinių eksportu, propagavo interjero kultūrą. Aalto buvo idealistas, jam rūpėjo skleisti estetišką buities kultūrą, gaminti pigius, patogius baldus. Artek iki šiol nenutolo nuo Aalto idealų. Firmoje dirba jaunas dizainerių kolektyvas, projektuoja naujus baldus ir tęsia jo tradicijas, gamina unikalius autoriaus baldus, rengia parodas.

Medinių lenktinio medžio, juostinių konstrukcijų gaminiai ir net vaikų baldai – tai išskirtinis Suomijos baldų dizaino bruožas. Ketvirtajame dešimtmetyje Aalto sėkmingų eksperimentų naujovės padarė perversmą ne tik Suomijos, Skandinavijos, bet ir pasaulio baldų dizaine.

XX amžius Suomijoje

Kalbant apie Suomijos dizaino istoriją reikia paminėti svarbiausius ir reikšmingiausius aspektus ir atspirties taškus. Taigi vienas reikšmingiausių įvykių buvo 1875 metais įkurta amatų ir dizaino asociacija, į kurią įėjo įvairių profesijų žmonės. Šios asociacijos, tapusios tautinio atgimimo centru, veiklą aktyviai rėmė Suomijos šviesuomenė. Suomijoje tuo metu daugiausia mokslininkų, profesionalių dailininkų buvo atvykę iš kitų šalių. Susidariusi padėtis dar labiau sustiprino poreikį rengti specialistus savo šalyje. Neatsitiktinai draugijos nariai – municipaliteto atstovai, gamtos, kitų mokslo sričių specialistai, universiteto profesoriai – skatino tautinių tradicijų pagrindu ugdyti profesionalius projektuotojus, dailininkus, kurie įsitrauktų į besiplėtojančią pramoninę gamybą, galėtų savo kraštą tinkamai pristatyti tarptautinėse parodose. O būtent parodų organizavimas buvo vienas iš svarbiausių uždavinių.

Parodose buvo eksponuojamos miško tiekiamos žaliavos, įvairūs medžio ir tekstilės dirbiniai, rištiniai ilgaplaukiai kilimai ir net odiniai baldai. Daugelio menininkų, net verslininkų, dėmesį patraukė Suomijoje atsiskleidžiančios kūrybinės ir verslo galimybės. Nemažai industrijos įmonių buvo įkurta iš užsienio atvykusių aktyvių pramonininkų.

1890-1910 metai Suomijai buvo tautinio atgimimo laikotarpis, nepriklausomos valstybės išvakarės. 1900 metais Skandinavijos šalys dalyvavo pramonės parodoje Paryžiuje, kur suomių ekspozicijai paviljoną suprojektavo architektai Elielis Saarinenas, Armas Lindgrenas, Hermannas Gesellius. Paviljono architektūroje dominavo art nouveau stilistika su ryškiais tautiniais bruožais. Tai Suomijoje dažniausiai įvardijama kaip nacionalinio romantizmo stilius. Trijų jaunų menininkų sukurtas parodos paviljonas nustebino Paryžiaus publiką savo skandinaviška egzotika, tiesioginiu nuoširdumu naudojant natūralų medį bei tautinius motyvus.

Amžių sandūroje, kaip ir visoje Europoje, Skandinavijos dailininkai pradėjo domėtis amatais, gimstančiu dizainu, buvo kuriami plakatai, odiniai ir net biuro baldai, tekstilė, dekoratyvūs objektai.

Paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje iš Belgijos atvykęs dailininkas Alfredas Williamas Finchas (1854-1930) kartu su keramiku ir baldų dizaineriu švedu Louisu Sparre (1866-1964) 1897 metais netoli Helsinkio, Porvo miestelyje, įkūrė IRIS keramikos dirbtuves, kuriose Anglijos pavyzdžiu bandė atkurti amatininkų gildijų dvasią. Sparre projektavo ir gamino baldus, kūrė juvelyrikos, dekoratyvinius dirbinius iš sidabro. Abu dailininkai, studijavę tapybą, susipažinę su Vakarų Europos meno tendencijomis, pastūmėjo Suomijos tapybą, taikomąją dailę, dizainą nauja kryptimi.

Atgavus nepriklausomybę 1917 metais, pasibaigus Suomijos pilietiniam karui, visi dailininkai, meno ir amatų bendrijos aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, toliau rūpinosi parodų rengimu, tautinio identiteto įtvirtinimu. Gallen-Kallela kūrė plakatus, dalyvavo projektuojant nepriklausomos Suomijos vėliavą, sukūrė pirmuosius valstybinius apdovanojimo ženklus, ordinus, medalius.

Pirmasis reikšmingas tarptautinis nepriklausomos valstybės suomių kūrėjų, dizainerių pasirodymas buvo dalyvavimas Milano trienalėje 1933 metais. Šioje trienalėje A. Aalto eksponavo savo baldus, kurie atkreipė specialistų dėmesį, susidomėta jo unikalia klijuotinės faneros technologija. Po kelerių metų Aalto parengė suomių ekspoziciją Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir 1939 metais Niujorke. Pokaris, penktasis ir šeštasis dešimtmetis, Suomijos dizainui buvo pokyčių ir pasaulinio pripažinimo laikotarpis, tačiau net modernūs odiniai baldai ar biuro kėdės leidžia pajusti medžio grožį, neslepia medienos rievių struktūros.

Subtilus skandinaviškas dizainas

Švedų dizaineriai dirbo ir kūrė remdamiesi pasauline praktika, veikiami meno krypčių, tačiau visos naujos tendencijos įgaudavo savitą švediškąjį minimalizmą. Demokratiškas, socialinius aspektus pabrėžiantis švedų dizainas išlaikė funkcionalaus bei humaniško dizaino principus. Švedų gyvenimo ir gamtos aplinkybių sukurtas minimalizmas natūraliai suklostė ekonomišką estetiką, į kurią neatsitiktinai buvo atkreiptas dėmesys jau 1939 metais Pasaulinėje parodoje Niujorke. Šioje parodoje, kur triumfavo amerikiečių dizaineriai, pademonstravę grandiozines rytojaus komunikacijų, ateities miestų projektų, tarpkontinentinio transporto idėjas, švedų dizaineriai, kaip ir kitos skandinavų šalys, išsiskyrė savitu dizainu. Ypatingai subtiliai skandinaviško dizaino principus atskleidžia dizainerių sukurti odiniai baldai, funkcionalumu pasižyminčios kėdės ar stalai.

Pokario laikotarpiu, kai viso pasaulio dizainerių kūryba turėjo amerikietiškojo dizaino stilistikos bruožų ir visi baldai buvo gaminami tarsi pagal vieną kurpalių, svarbų vaidmenį Švedijos šiuolaikinio dizaino raidoje suvaidino 1955 metais surengta įspūdinga architektūros, pramoninio dizaino, interjero įrangos ir taikomosios dailės paroda Helsingborge. Parodos svarbą ir nepaprastą domėjimąsi ja lėmė projektuotojų gyvenamosios aplinkos humanizavimas ir šūkis – kuo daugiau šviesos namų aplinkai. Ne be pagrindo daug dėmesio buvo skirta šviesai ir apšvietimui, kuris šiauriečiams ypač svarbus, nes tamsusis metų laikotarpis trunka ilgai. Paroda taip pat tęsė geriausias ketvirtojo dešimtmečio tradicijas ir teoretikų diskusijas tarp racionalaus funkcionalizmo ir humanistinio dizaino krypčių šalininkų. Helsingborge vykusi paroda sulaukė tarptautinio susidomėjimo ir švedų dizaino pripažinimo. Tai davė impulsą visoms Skandinavijos šalims spręsti pokario metais iškilusias socialines, kūrybines ir menines dizaino problemas.

Visuotinį dizainerių domėjimąsi ekologinėmis, socialinėmis visuomenės problemomis paskatino aktyvi Victoro Papaneko veikla. Švedijoje susikūrė ergonominio dizaino grupė, kuri ergonomikos klausimus glaudžiai siejo su socialinėmis problemomis – rūpinosi neįgaliųjų, vaikų saugumo, aptarnavimo įrangos ergonomiškais projektavimo sprendimais, kūrė specialią įrangą medicinos įstaigoms, dirbantiems pavojingą darbą jūroje ir pan. Dizaineriai užmezgė kontaktus su mokslininkais, sociologais, medicinos institucijomis – tai papildė dizainerių projektuotojų darbą moksliniais tyrimais pagrįstomis rekomendacijomis.

Švedų projektuotojai daug dėmesio skyrė platiesiems visuomenės sluoksniams – demokratinis idealizmas ir puiki kokybė, susijusi su šiuolaikine estetika, tampa pagrindiniu vertinimo kriterijumi. Šie bruožai būdingi ne tik Švedijos, bet ir kitų Skandinavijos šalių projektuotojams. Toks gamybos ir verslo principas dar kartą patvirtino skandinaviškojo dizaino demokratiškumą ir kultūrinę nuostatą – grožis visiems.

Tuo tarpu kultūrinis Suomijos gyvenimas klostėsi ilgus amžius veikiamas per Švediją ateinančios Vakarų Europos, vėliau – iš Rusijos plintančios slaviškos kultūros. Profesionaliam dizainui atsirasti svarbų vaidmenį suvaidino 1871 metais Helsinkyje įkurta amatų mokykla, kuri išaugo į gerai žinomą Helsinkio pramoninio meno universitetą. Jame studijuoja būsimieji dizaineriai ne tik iš Skandinavijos, bet ir kitų Europos šalių. Iki šiol skandinaviški baldai ar kiti dizainerių kurti daiktai yra puikiai vertinami visame pasaulyje. Apdovanojimai už kokybės ir ergonomikos santykį, puoselėjamas tradicijas ir ryšį su natūralia gamta, štai tokias nominacijas pasaulinėse parodose pelno skandinavų dizaineriai.

skirtingi dizainai

Baldai iš plastiko

Domėjimasis gamtos formomis, atsiradęs XIX am¬žiaus pabaigoje, suteikė impulsą naujam menui, kuris XX amžiaus viduryje įgavo naują pobūdį ir rėmėsi gamtos formų funkcionavimo moksline, technine analize. Naujausi išradimai ir moksliniai prietaisai leido pažvelgti į gamtą ne tik iš arti, bet suteikė galimybę prasiskverbti į mikro ir net makropasaulį. Kūrėjai, o ypač naujieji dizaineriai pasinaudojo gamtoje egzistuojančiomis struktūromis, formomis ir spalvomis, ko pasėkoje atsirado tokie apibūdinimai kaip bioninis dizainas ir bioninė architektūra. Pastarosios pradininku neabejotinai laikomas Antonio Gaudi ir nepamirštamoji Barselonos architektūra.

Bioniniam dizainui pradžia buvo pa¬daryta apie 1940 metus ir visai ne Europoje, o tolimojoje Amerikoje, kur tuo metu buvo paskelbtas dizaino konkursas. Ir taip kaip alternatyva racionaliam funkcionalizmui pokario metais atsirado gamtos formas primenantis organinis dizainas. Architektas F. L. Wrightas, pasinaudojęs sraigės spiraline struktūra, suprojektavo Guggenheimo muziejų Niujorke, kuris ir dabar laikomas tobulu bioninės architektūros objektu. Taigi kiek aptarus architektūrines tendencijas, pagalvokime kokie tuo metu turėjo būti kuriami odiniai baldai ar net automobiliai?

Svarbus įnašas į dizaino teoriją buvo austrų kil¬mės dizainerio ir teoretiko, filosofo F. Kieslerio. Amerikoje jis pasireiškė kaip dizaineris, architektas ir net dirbo teatre. Kiesleris na¬grinėjo XX amžiaus pradžios avangardistų idėjas, gilinosi į žmogaus, meno objekto, erdvės ir laiko santykį. Kieslerio penktajame dešimtmetyje suprojektuoti baldai padėjo pagrindus bioniniam dizainui ir bioninio dizaino teorijai.

Glaudus ryšys tarp gamtos ir žmonių meninės kūrybi¬nės veiklos tradiciškai išlieka Skandinavijos, Japonijos ša¬lyse, ir tai atsispindi dailininkų, dizainerių, architektų dar¬buose. Po Antrojo pasaulinio karo Skandinavijos dizainerių darbuose ryškiausiai atsi¬skleidęs naujas požiūris į projektuojamo daikto plastišką bioninę formą tapo savita dizaino kryptimi.

XX amžiaus antrojoje pusėje keitėsi požiūris ne tik į meno objektą, meninės raiškos priemones, bet ir į tradi¬cinių medžiagų naudojimą. Atsiradusios susintetintos me¬džiagos, įvairūs plastikai pakeitė dizaino kryptį. Keitėsi ir plastikų reikšmė. Įsitvirtinus jų technologijoms, pradėti gaminti plastikiniai baldai ir kiti įvairios paskirties apyvokos daiktai. Ilgą laiką plastikai, buvę tik kaip pakaitalas, tapo dizainerių ir gamybininkų ne¬ribotų kūrybinių idėjų realizavimo priemone. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, perėjus prie naujų medžiagų, buvo sugriauti iki tol egzistavę daiktiškosios aplinkos tipai, formavosi nauja interjero, baldų struktūra.

Šeštajame dešimtmetyje amerikiečių dizaineriai Ch. Eame¬sas, G. Nelsonas, suomių kilmės architektas dizaineris E. Saarinenas, naudodami plastikus, stiklo pluoštą, kūrė gam¬tos formų padiktuotus baldus. Neatsiliko nuo nau¬jovių ir Europos dizaineriai, net aplenkdami amerikiečius. Pradėta gaminti baldus, buitinės paskirties prekes, inter¬jero apdailos medžiagas. Plastinių medžiagų naudojimu gamyboje neabejotinai pirmauja italai. Po Antrojo pasau¬linio karo Milane įsikūrusi firma Karteli septintajame dešimtmetyje tapo plastikinių baldų gamybos lydere.
Pastaruoju metu plastiką originaliai naudoja Londone dir¬bantis dizaineris T. Dixonas. Jis iš plastiko vir¬vių sukūrė seriją indų, baldų. Naudodamas speci¬alią technologiją Dixonas panaikina materialų, apčiuopiamą baldų pavidalą, paverčia juos amorfiškais, dematerializuoja.

plastikiniai baldai

Pramonės revoliucija Amerikoje

Amerikos dizainą visų pirmiausia lėmė aktyvūs visuomeniniai, socialiniai procesai, vykę XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje. Europoje prasidėjusi revoliucijų banga pasiekė ir Ameriką. Pasibaigus nepriklausomybės karams, Amerikos kolonijos paskelbė nepriklausomybę ir tapo Jungtinėmis Šiaurės Amerikos Valstijomis. Prasidėjo masinis emigrantų antplūdis. XIX amžiaus viduryje, kai Didžiojoje Britanijoje dar tik kalbama apie dizaino pertvarkymą naujais pagrindais, Amerikoje sparčiai pertvarkoma masinė gamyba. Amžiaus pabaigoje sukuriama moksliškai pagrįsta gamybos sistema, padėti funkcionalizmo pagrindai architektūroje, kurie ateityje tapo reikšmingi Europos pramoninio dizaino ir architektūros raidai. Industrinės revoliucijos procesai Amerikos kontinente prasidėjo kiek vėliau negu Didžiojoje Britanijoje, tačiau vystėsi gerokai sparčiau. Pramonėje plačiai diegiama mechanizacija, standartizacija, naujos gamybos technologijos, rinką stengiamasi pripildyti masinės gamybos produkcijos.

Baldų gamintojai, dažniausiai imigrantai, į Ameriką perkėlė amžiaus viduryje prasidėjusį grįžimą į baroko, rokoko laikus. Daugiausia baldai gaminti Čikagoje, Niujorke. Vienas iškiliausių Amerikos baldų gamintojų dizaineris Gustavas Stickley išplėtojo baldų gamybą ir prekybą ir sukūrė savitą baldų stilių, kuris turėjo įtakos ir kitiems projektuotojams. Kūrėjo projektuotos biuro kėdės ir kiti baldai dvelkia išskirtine dvasia. G. Stickley baldų detalės buvo pinamos net iš nendrių.

Urbanizacija, intensyvi pramonės raida, gyventojų aktyvumas, natūraliai lėmė buitinės paskirties gaminių vartojimo poreikį, taip pat ir jų gamybą. Amerika buvo pirmoji šalis, kuri pradėjo gaminti ir vartoti dulkių siurblius, siuvamąsias, skalbimo mašinas, rašomąsias mašinėles. Didėjant buityje vartojamų prekių poreikiui, plečiantis jų gamybai, svarbi tampa informacija, reklama.

1929 metais per Ameriką nuvilnijo didžioji depresija, pirmiausia palietusi Niujorko rinką, kitus stambius pramonės centrus. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Amerika išgyveno ekonominę krizę – didžiąją depresiją: bankrutavo gamyklos, bankai. Sudėtingais ekonominės krizės metais pramonė nebegalėjo didinti gamybos tempų, rinka buvo perpildyta masinės produkcijos gaminių, gyventojų perkamoji galia sumažėjo. Įdiegus naujas technologijas sumažėjo darbo jėgos poreikis, iš gamyklų buvo atleidžiami darbininkai. Prasidėjo bedarbystė. Šiuo sudėtingu kraštui laikotarpiu pramonininkai ieškojo būdų išsilaikyti krizės sąlygomis, sukurti patrauklesnį gaminį, privilioti pirkėją. Pramonės įmonės ieškojo reklamos, parduotuvių, scenos apipavidalintojų dailininkų, kurie padėtų sukurti naują produkto įvaizdį. Tokiomis sąlygomis XX amžiaus antrajame dešimtmetyje formavosi pirmoji dizainerių karta, vadinamieji dizaineriai konsultantai. Pirmoji Amerikos dizainerių karta įprasmino komercinio pramoninio dizaino idėją, suformavo demokratišką – populiarų XX amžiaus pramonės masinės produkcijos stilių, vartotojiškos visuomenės estetinį skonį.

Amerikos pramoninio dizaino pradininkų gretose dirbo baldų ir interjero projektuotojas Donaldas Deskey. Po 1925 metų Pasaulinės dekoratyvinio meno parodos Paryžiuje ėmėsi baldų, interjero įrangos projektavimo. Jis buvo vienas iš dizainerių konsultantų, savo karjerą pradėjęs reklamos srityje Čikagoje kaip grafikas dizaineris. specializavosi apšvietimo, baldų projektavimo srityje. Sėkmę dizaineriui atnešė suprojektuoti baldai Johno D. Rockefellerio apartamentams Manhetene, baldai ir apipavidalinti Radio City Music Hall interjerai Niujorke. Deskey eksperimentavo su netradicinėmis medžiagomis – kamščiu, linoleumu, bakelitu ir aliuminiu, sukūrė specialią laminuoto paviršiaus technologiją. Penktajame dešimtmetyje dizaineris perėjo prie reklaminės grafikos, projektavo pakuotes firmai Procter and Gamble. Jo sukurti baldai, interjerai ketvirtajame dešimtmetyje tapo art deco stiliaus simboliu Amerikoje, o reklama, masinės gamybos prekių pakuotės yra ryškiausi dizaino pavyzdžiai.

autentiškas krėslas

Baldų namai „Skraja“ pristato du baldų gamintojus

Baldų namai „Skraja“ yra vienas didžiausių baldų prekybos centrų Vilniuje. Šio patalpose įsikūrę 26 įmonės prekiaujančios įvairios paskirties baldais. Nemažą dalį firmų sudaro ir gamintojai. Prekybos centro atstovai norėdami didinti Lietuviškų baldų gamintojų žinomumą, pristato dvi įmones, įsikūrusias Skrajoje: „Akai“ ir „UAB Balseta“.

„Per pastaruosius dešimt metų įmonių atstovai, sukaupę didelę patirtį baldų gamyboje, gali drąsiai teigti, jog rinkoje įvyko nemažai pokyčių. Vienas svarbiausių yra tas, kad žmonės vis labiau stengiasi sukurti ekologišką ir kokybišką savo namų aplinką. Jei anksčiau baldų gamyboje dominavo medžio drožlių plokštės, tai dabar žmonės vis drąsiau renkasi aplinkai draugiškesnius sprendimus – natūralų medį. Baldai, turintys mažą išliekamąją vertę, traukiasi į užribį“ – teigia „Skraja“ direktorė Ingrida Špakauskienė.

Lietuviška baldų gamintoja „Akai“ kuria miegamojo baldų kolekcijas. Įmonės atstovai įsitikinę, kad baldų gamyboje naudojant natūralų beržą, uosį, ąžuolą, raudonmedį kiekvienas pirkėjas džiaugsis galimybe išlaikyti natūralumą savo namuose. Gamybiniuose procesuose naudojama apdailos medžiagų įvairovė suteikia galimybę sukurti neribotą stilių, spalvų pasirinkimą. Norintieji palengvinti savo buitį, įmonės gaminių asortimente galės rasti baldus su patikimais stalčių, durelių ir specialaus apšvietimo mechanizmais.

Taip pat pastaruoju metu pastebimas išaugęs poreikis kompleksiniams baldų sprendimams. Labai stipriai populiarėja stumdomų durų sprendimas. Naudojant jas galima sukurti patogias, kintamo dydžio patalpas, atskirti erdves ir netgi sumažinti šilumos nuostolius dideliuose būstuose. „Akai“ įmonės darbuotojai sukaupę 20 metų darbo patirtį gali pasiūlyti individualius sprendimus pritaikytus kiekvieno užsakovo poreikiams.

Antrasis baldų namuose „Skraja“ įsikūręs gamintojas yra UAB „Balseta“. Įmonė gamina aukštos kokybės ir prabangaus dizaino miegamojo baldus iš ąžuolo, beržo, uosio ir spygliuočių medienos. Šis lietuviškų baldų gamintojas klientams taip pat gali pasiūlyti platų pasirinkimą ir galimybę užsakyti individualius komplektus. Įmonės konsultantė Ramunė Daunorienė teigia: „Mes džiaugiamės sulaukdami itin kūrybiškų pirkėjų užsakymų, kurie leidžia tobulėti ir mūsų specialistams, dažnai tenka pasukti galvą, kaip įgyvendinti visus klientų norus. Kaip pritaikyti tam tikrus baldus skirtingose erdvėse, mūsų kvalifikuoti specialistai visada padeda ir randa optimalius sprendimus.“ Pirkėjai mėgstantys natūralius sprendimus nenusivils UAB „Balseta“ gaminiais. Įmonė ne tik gamina baldus iš natūralios medienos, tačiau ir nuolatos tobulinasi ekologinių sprendimų srityje.

Baldų namuose „Skraja“ galima rasti platų prekių asortimentą: vaikų, miegamojo, virtuvės baldus. Čia įsikūrę 13 Lietuviškų baldų gamintojų. Taigi lankydamiesi prekybos centre ne tik patenkinsite savo norus, bet ir palaikysite Lietuvos gamintojus.

Pramoninė estetika

Lūžis, kuris įvyko XIX amžiuje visuomenės istorinėje kultūros raidoje, buvo nulemtas mašinos, mechanizacijos atsiradimo. Industrinė revoliucija išstūmė tradicinę visuomenę su jos socialine santvarka priešpriešindama naują mašininės civilizacijos kultūrą. Mašininės gamybos naujovės iškėlė daug nenumatytų kultūrinių, socialinių problemų, kurias teko spręsti ne tik visuomeninėms, bet ir kūrybinėms institucijoms. Naujas civilizacijos raidos etapas pripažinimą skynėsi susidurdamas su nepasitikėjimu, kartais atviru pasipriešinimu ne tik iš akademinio, meninio, bet ir įvairių socialinių visuomenės sluoksnių. Žavėjimosi mašina kaip stebuklu, taip pat gebančiu kurti, laikotarpis truko gana ilgai, iki XX amžiaus pradžios, kol pramoninis gaminys buvo pripažintas estetine vertybe. Dailėje, architektūroje, dizaine ryškėja mašinos amžiaus estetika. Išskirtinis dėmesys teikiamas mašinai, jos judėjimo grožiui. Vyksta esminiai žmogaus materialinių, kultūrinių, dvasinių gyvenimo formų pokyčiai.

Mašininės estetikos idėja persmelkė XX amžiaus pradžios menininkų kūrybą, mašiną dailininkai žvelgė kaip i naujos civilizacijos instrumentą, kuris suteikia laisvę kurti nesidairant į praeiti. Objekto struktūra, konstrukcija domino ne tik tapytojus bei skulptorius – tai buvo visuotinis susidomėjimas, atsispindėjęs daiktinėje aplinkoje, dizaine, architektūroje. Loginis mąstymas, mokslu grindžiama kūryba, industrinė masinė gamyba, standartizacija buvo klausimai, atsidūrę ne tik gamintojų, dizaino, architektūros specialistų, bet ir dailininkų dirbtuvėse diskusijų centre. Net tradiciniai baldai buvo kuriami laužant nusistovėjusius standartus.

XX amžiaus pirmieji du dešimtmečiai buvo paženklinti įvairiomis modernistinėmis programinėmis deklaracijomis, manifestais, kuriais siekiama pristatyti naujas idėjas, estetines nuostatas, burti bendraminčius. Visuose manifestuose pabrėžiama nauja meno funkcija, dailė žmogaus buityje, paremta mašinine gamyba. Keičiasi meno objektas, garbinama mašina, jos kuriamo produkto grožis. Visose meno srityse ryškėja mašinos amžiaus estetika, kūrėjai skelbia: viskas, kas sukurta mašinos, gražu. Nauji komunikacijos ryšiai, orlaiviai, transatlantiniai laivai, radijas, telegrafas, technikos revoliucija žavėjo menininkus, ir jie siekė sukurti naują gyvenimo stilių, kuris atskleistų modernios techninės visuomenės pažangą. Tai buvo agresyvus iššūkis praeities kultūrai, menui, estetinėms nuostatoms, kurį atspindėjo net naujai sukurtos spintos.

Rytojaus menas bus ne individualus, bet pagrįstas mokslu, – skelbė kūrėjai. Tai nebuvo nauja idėja. Pasaulio suvokimas racionaliu protu, mokslu pagrįstais eksperimentais, atsiradęs jau XIX amžiaus pradžioje, atvėręs kelią industrinei revoliucijai, amžių sandūroje tapo veiksminga varomąja jėga pokyčiams visose socialinio, kultūrinio bei politinio gyvenimo sferose. Kūryba tapo racionaliu, technišku naujovių ieškojimu, eksperimentu. Judėjimo, greičio, erdvės idėjos mokslo pasaulyje davė impulsą dailininkams, poetams, kompozitoriams ieškoti naujų išraiškos formų radikaliems pokyčiams atspindėti nesidairant į praeities vertybes. Formuojasi intelektualų avangardas literatūroje, dailėje, architektūroje. Filosofų suformuluotas naujas požiūris į žmogaus būties, sąmonės paslapčių pasaulį, laiko kaip nenutrūkstamo srauto samprata palietė rašytojų, dailininkų kūrybą. Dailininkai tapo savotiškais naujų filosofijos teorijų, mokslinių atradimų tarpininkais, siekdami jas įgyvendinti, materializuoti savo kūryboje. Naujas požiūris į formos susiklostymą labai pakeitė daiktiškąją aplinką, turėjo įtakos dizaino raidai. Visa tai atspindi net naujai kuriami baldai. Įvairių šalių teoretikai, vertindami pastarųjų dviejų šimtmečių pokyčius, prioritetą teikė mašinai. Amžiaus pradžia buvo agresyvus iššūkis praeities kultūrai, menui, estetinėms nuostatoms, formavosi mašinos amžiaus estetika.
šiuolaikiškas krėslas

Metalo ir stiklo amžius

Geležis padėjo žmogui peržengti akmens amžiaus slenkstį, o XVIII amžiaus pabaigoje metalinių konstrukcijų tiltai sujungė neperžengiamus kalnų tarpeklius ir upių krantus. Prie geležies konstrukcijų pritaikius skaidrias stiklo plokštes atsirado puošnieji oranžerijų paviljonai, kuriais pasipuošė kone kiekvienas dvaras visoje Europoje.

baldaiXIX amžiaus viduryje padidėjęs domėjimasis metalinėmis konstrukcijomis sudarė galimybes atsirasti garsiesiems J. Paxtono Krištolo rūmams, kurie tapo naujos statybos pirmąja kregžde, nors buvo tik parodos paviljonas. XIX amžiaus pabaigoje metalo ir stiklo harmonija tampa įspūdingais moderniais pastatais. Naujų metalo konstrukcijų, technologijos triumfas buvo Pasaulinės parodos proga 1889 metais Paryžiuje pastatytas Eifelio bokštas. Talentingas prancūzų inžinierius Gustave’as Alexandre’as Eiffelis (1832-1923) metalines konstrukcijas taikė ne tik statydamas tiltus, bet ir pastatuose. Nicoje pastatyta observatorija svarbi pažangiu konstrukcijų panaudojimu. Tačiau ne tik Eifelio bokštas Paryžiuje, bet ir tiltai prilygsta tikriems meno kūriniams. XIX amžiaus pabaigoje metalinės konstrukcijos sudarė prielaidas Amerikoje formuotis naujai architektūros krypčiai, pavadintai funkcionalizmu. Garsiausi to meto architektai buvo gerai susipažinęs su Amerikos, Čikagos mokyklos funkcionalizmo, bei kitų žymiausių architektų kūryba, jų pažangiais statiniais, kuriuose buvo panaudotos metalinės karkasinės konstrukcijos daugiaaukščiuose prekybos bei administraciniuose pastatuose. Išprususių architektų dėka Europoje pradėjo formuotis naujas žvilgsnis į architektūrą. Pažangias idėjas atspindėjo ir tuometiniai baldai.

Europoje šie procesai turėjo išskirtinių bruožų. Intensyvi pramoninės gamybos raida, prekybiniai ryšiai, užsimezgę tarp Europos valstybių ir tolimų egzotiškų Rytų šalių paskatino prabangių prekybos namų – salonų, naujų geležinkelių stočių statybą. Naujiesiems prekybos namams buvo būdingas daugiafunkciškumas. Statomų kelių aukštų pastatuose buvo naudojamos pažangios metalinių konstrukcijų technologijos, tačiau dideles erdves, perdengtas stiklinių skliautų, įrėmintų metalinėse konstrukcijose, laikė liedintos geležies atraminės kolonos, išpuoštos secesinės augalijos motyvais. Formavosi naujo tipo visuomeninės paskirties pastatas, atsirado net specifinis terminas visuomenės, liaudies namai, kuriuose įsikurdavo įvairūs klubai, koncertų salės, kavinės, restoranai. Prahoje Obecni dum municipaliteto namuose tebėra išsaugoti autentiški posėdžių, koncertų salių, kavinių interjerai ir net kai kurie baldai.

Briuselyje, viename iš reikšmingų šio laikotarpio centrų, buvo naujo tipo pastatų pradžia. Architektai į metalinių konstrukcijų ir stiklo jungti sutelkė visai naują plastinę stilistiką. Secesija dažnai įvardijama kaip buržuazijos miesčioniško skonio apraiška, jos stilistika neaplenkė nė vieno visuomenės sluoksnio, palietė viską – nuo paprasčiausių apyvokos daiktų iki architektūros ir jos interjerų. Naujuoju stiliumi persmelktos buvo gaminamos net spintos indams ar drabužiams. Tačiau secesija nėra vien tik kaip taikomojo dekoratyvinio meno kryptis. XIX amžiaus paskutinysis dešimtmetis padėjo kūrėjui išsilaisvinti iš griežtų akademinių normų, paskatino individualiai kūrybai, ištobulino kompoziciją dvimatėje plokštumoje, sustiprėjo dėmės, linijos reikšmė, dekoratyvinis jos vaidmuo. Amžių sandūroje vykusius procesus galima įvardyti kaip naują pasaulio suvokimo būdą. Nors secesija savo pamatines idėjas grindė išsilaisvinimo, atsiribojimo nuo praeities, istorizmo nuostatomis, tačiau iš esmės ji buvo susijusi su gotikos, rokoko atgimimu, naujomis formomis, meno ir amatų, naujausiomis estetinio sąjūdžio tendencijomis. Tai buvo virsmo ir metamorfozių metas, apėmęs visas žmogaus dvasinio ir kultūrinio gyvenimo sritis, itin palietęs literatūrą, dailę, architektūrą bei daiktiškąją aplinką.

Čekiškoji baldų revoliucija

Iki pat 19-to amžiaus, kol pasaulį pradėjo valdyti modernizmo apraiškos, baldai buvo kuriami mažiausiai tam, kad būtų funkcionalūs. Pirmiausiai buvo akcentuojamas grožis, o ne patogumas, įmantrumas ir sudėtingumas, o ne funkcionalumas. Modernizmo epocha išstūmė paauksuotos medienos baldus su masyviomis liūtų kojomis ir pristatė kitus, labiau pažengusius baldų gamybos metodus ir medžiagas. Taigi šį amžių galime vadinti ir baldų revoliucijos laikotarpiu. Pirmasis 20-tojo amžiaus dešimtmetis pakeitė visas iki tol vyravusias tendencijas ir atvėrė naujus laisvo mąstymo, savarankiškumo ir praktiškumo kelius. Moderno judėjimas paskatino naujų medžiagų panaudojimą ir atitolo nuo tradicinių ornamentų. Didelę įtaką baldų gamyboje ir interjero kūrime turėjo daugelis didžiųjų Europos miestų kūrėjų ir dizaino mokyklų. Viena lyderiaujančių šioje vietoje buvo ir Čekijos mokykla.

Čekijai, ilgus amžius buvusiai Habsburgų dinastijos priklausomybėje, Austrijos-Vengrijos imperijos zonoje paskelbus nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, iškilo būtinybė susigrąžinti moraliai pažeistas kultūrines vertybes, įtvirtinti tautos prestižą tarp Europos valstybių. Daugelis menininkų, gimusių istoriškoje Čekijos žemėje – Bohemijoje, Moravijoje, dėl susidariusios politinės situacijos bei galimybių plačiau atsiskleisti savo kūrybinę biografiją susiejo su Viena, Paryžiumi arba kitais Europos kultūros centrais. Ilga istorinė, kultūrinė Čekijos praeitis, susipynusi su Austrija iki XX amžiaus antrojo dešim­tmečio pabaigos, įsiliejo į bendrą Vidurio Europos meninį kontekstą.

Tačiau Čekijoje visą laiką buvo tvirtų ambicijų dėl tautinio identiteto išsaugojimo. Tai liudija net išlikę įrašai reprezentacinių pastatų fasaduose, kuriuose kalbama apie Tėvynę ir laisvę. Amžiaus pabaigoje sustiprėjus nacionaliniam sąjūdžiui visoje Europoje, Prahoje suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, kūrėsi rašytojų, muzikų, dailininkų susivienijimai, muziejai, meno moky­klos. Devyniolikto šimtmečio pabaigoje Prahos poetai paskelbė naujojo meno Manifestą, kuriame deklaravo kūrybos, te­orinės minties bei kritikos laisvę. Prie rašytojų prisijungė skulp­toriai, tapytojai, architektai. Praha buvo pagrindinis tauti­nės kultūros centras. Šiame mieste susiklostė artima banguojančiai neobaroko linijai secesijos kryptis.

biuro baldaiRyškiausiu tautinio pasididžiavimo Prahos secesijos simboliu tapo reprezentacinis miesto visuomeninės, kultūrinės paskirties pastatas Obecni dum, kuriame atsiskleidė platus Čekijos dekoratyvinis menas, tradiciniai amatai. Čekija nuo seno garsėjo pūstinio stiklo, puodininkystės, kalvystės, tekstilės amatais, į kuriuos buvo atsigręžta amžiaus pabaigoje ir bandoma integruoti į pra­moninę gamybą. Didžiuliam rūmų kompleksui įgyvendinti buvo sutelktos žymiausių čekų dailininkų, tapytojų, skulp­torių, stiklo, metalo meistrų pastangos. Net baldai buvo kuriami pagal kruopščiai paruoštus projektus, o pastatą papuošė alegorinės, tautos istoriją, kultūrą, mokslą, pramonę simbolizuojančios skulptūros. Vieną iš centrinių – miesto mero reprezentacinę salę dekoravo A. Mucha, sukūrė projektus langų vitražams, šviestuvus, metalines dekoratyvines gro­teles. Sienų tapyboje, plafonuose, triptike virš salės durų Mucha užfiksavo svarbiausius istorinius tautos momen­tus.

Čekijoje iki pat XX amžiaus antrojo dešimtmečio svarbią vietą užėmė amatų verslai ir nedidelės dirbtuvės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čekų architektų, dizai­nerių darbuose išryškėjo kubizmo, ekspresionizmo, konstruktyvizmo tendencijos. Susiformavo savita čekų kubistinės mokyklos kryptis, kurią akcentavo formos dinamika ir ekspresija pasižyminti architektūra, interjeras ir net baldai. Šiuo laikotarpiu sukurti biuro baldai puikiai dera ir šiuolaikinėse kontorose. Visa tai vertinama kaip gero skonio ženklas.

Kokia turi būti virtuvė?

Senų namų savininkai mėgsta kalbėti apie jų išsaugojimą ar restauravimą. Bet retai išgirsite juos kalbant apie senovinės virtuvės ir jos vintažinės įrangos išsaugojimo sprendimus. Istoriniai namai, kuriuos daug kas tiesiog dievina, storos sienos, prabangus parketas ir daugelis kitų vertingų laiko ir meniniu požiūriu elementų tiesiog savaime suvokiami kaip didelė vertybė. Tačiau kalbant apie virtuvės patalpas kalba pasisuktų šiek tiek kita linkme. Istoriniai virtuvės baldai dera ne tik antikvarinėje aplinkoje, tačiau sujungti šiuolaikinius poreikius tokioje patalpoje yra žymiai sudėtingiau. Senovinės virtuvės būdavo nefunkcionaliai išplanuotos, neatitiko šiandieninių reikalavimų ir paprastai sakant buvo tiesiog neveiksmingos. Tipiškas prieškario virtuvės modelis: viryklė, kriauklė, šaldytuvas, stalas, spinta ar spintelės indams ir įrankiams susidėti. Štai visi virtuvės baldai! Atrodytų ko šiame sąraše dar gali trūkti? Tačiau kalbant apie funkcionalumą ir erdvinį išplanavimą – vietos tobulumo paieškoms dar apstu.

virtuvės baldaiVirtuvės modernizacija prasidėjo palyginus labai neseniai. Bene prieš pusšimtį metų žmonės pagaliau atsigręžė į šią dvarų klestėjimo epochos metu visai užmirštą ir tik tarnų naudotą namų patalpą, kurioje užgimdavo gardžiausi šventinių vakarienių patiekalai ir įvairūs skanėstai. Nekalbėsime apie vargingojo visuomenės sluoksnio gyvenimo būdą ir kokybę. Užteks pasakyti tik tiek, kad socialinių būstų dėka ir užgimė tokių idėjų kaip funkcionalumas virtuvėje paieškos. Tačiau tai paskatino ir negatyvius procesus. Visų pirmiausia – medžiagų pakeitimas analogiškomis, pigesnėmis, dirbtinėmis. Medinis parketas pamažu prasiskverbė sintetinio linoleumo spalvose, tapytą ar lipdytą sienų puošybą pakeitė nykios gipskartonio plokštės, o medinius rankų darbo baldus išstūmė retai kokybiški faneros pusfabrikačiai. Žvelgiant iš finansinės pusės – patalpų įrengimas ženkliai atpigo ir leido paprastiems žmonėms bent šiek tiek priartėti prie turtingųjų luomo. Tačiau kokybės prasme mūsų karta vis dar gyvena kičo ir beskonybės standartuose. Priimtina norma tampa netikro parketo klojimas ar pigios plastikinės lentelės. Šiandieniniame pasaulyje natūralią medieną bando pakeisti plastikas ar metalas, tačiau gero skonio interjero kūrėjams tai nesugadins. Šios naujojo amžiaus medžiagos gali dar labiau praturtinti ir paįvairinti net ir senovinį ar klasikinį interjerą. Svarbiausia jausti saiką ir gebėti suderinti iš prigimties visiškai skirtingus elementus. Viena raudona plastikinė kėdė su metaline joja ir provokuojančiai blizgiu paviršiumi privers atsigręžti kiekvieną, kuris tik įžengs į klasikinio interjero virtuvę ar darbo kambarį.

Kalbant apie virtuvės funkcionalumą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kuria pasaulio kryptimi išdėstyti langai ir ar daug saulės pro juos patenka įvairiu dienos metu. Jei šviesą užstoja medžiai ar kiti pastatai, venkite tamsių, šaltų atspalvių. Tokiu atveju geriau rinktis šiltus ir pastelinius spalvų paletės tonus. Jei pritrūktų ryškios spalvos – teisingai parinkite ir išdėstykite ryškius akcentus. Juo gali būti šviestuvas, stalas ar kėdės. O gal net paveikslas. Tinkamai parinkti virtuvės baldai kuria ne tik pačios virtuvės stilistiką, bet net ir namų šeimininkų nuotaiką, nes būtent šioje erdvėje praleidžiama didžioji viso žmogaus gyvenimo laiko dalis.

Jei istoriniuose pastatuose stengiama išsaugoti ir atkurti autentiškumą, tai virtuvėje viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis. Ši unikali erdvė reikalauja bene pačių didžiausių finansinių investicijų ir tuo pačiu modernaus požiūrio. Patogūs paviršiai, funkcionalus išplanavimas, naujausios technologijos ir visapusiškas patogumas bei jaukumas – visa tai turi būti ten, kur praleidžiame nemažą laiko dalį sukurdami skaniausius kulinarinius šedevrus.

Rodomas puslapis 2 iš 512345