Tag Archives: baldai - Page 4

XVIII amžius Europos mene

XVIII amžiaus antrojoje pusėje jauni architektai Jamesas Stewartas (1713-1788), Nicholas Revettas (1720-1804), remiami Londono archeologijos gerbėjų klubo, išvyko į Graikiją. Grįžę iš ekspedicijos išleido knygą Antiquities of Athens (1762), o iki 1812 metų pasirodė keturių tomų leidinys, kuriame nagrinėjamas antikinio pasaulio palikimas.

Kiek vėliau Vokietijoje išleistas vokiečių archeologo ir meno istoriko Johanno Winckelmanno (1717-1768) veikalas Geschichte der Kunst des Altertums (1764). Jo moksliniai darbai apie graikiškąją sienų tapybą, skulptūrą sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo pagrindu kitiems antikinio meno tyrėjams. Kūrėjų žvilgsniai nukrypsta į antikos kultūrą. Tikru perversmu Europos kultūroje laikytinas senųjų rašmenų perskaitymas. Vokiečių filologas Georgas Friedrichas Grotefendas (1775-1853) 1802 metais perskaitė dantiraštį. Egiptologijos pradininkas Jeanas Franęoiz Champollionas (1790-1832) sukūrė pagrindinius hieroglifų dešifravimo principus ir 1822 metais perskaitė hieroglifais parašytus tekstus.

1828 – 1830 metais jis vadovavo archeologinei ekspedicijai į Egiptą ir iš ten parvežė didžiulę dirbinių kolekciją. Prasidėjo senosios civilizacijos, istorijos, literatūros, meno palikimo tyrinėjimai, studijos. Sensacingi buvo žymaus vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno (1822-1890) kasinėjimai Tigro ir Eufrato slėnyje XIX amžiaus antrojoje pusėje, pažintis su Trojos ir Mikėnų kultūra. Galiausiai britų archeologas Arthuras Evansas (1851-1941), archeologo Johno Evanso (1823-1908) sūnus, atkasė Kretoje Knoso rūmus. Daug žymių vietovių buvo atkasta Egipto, Mažosios Azijos, Persijos teritorijose. Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje. Net to meto baldai atspindėjo pažintį su didingos praeities kultūra.

Vieno iškiliausių klasicizmo dailės atstovų Jacques’o Louis Davido (1748-1825) tapyboje atsispindi Romos imperijos didybė, o jos atmosfera — Prancūzijos imperatoriaus rūmų aplinkoje. Tapytojo drobėse kūrybiškai interpretuoti romėnų baldai turėjo nemažą poveikį to meto baldų gamintojams. Pradėti gaminti pailginti antikinės lovos pavidalo minkštasuoliai. Ant tokio minkštasuolio Davido paveiksle Ponia Rėcamier patogiai ilsisi dama. Iš jos pavardės ir kilo šio baldo pavadinimas — rekamjė. Klasikiniais ampyro pavyzdžiais yra tapę Malmaisono rūmų interjerai ir biuro baldai, tuometiniuose darbo kabinetuose. Pažvelgę į baldus pamatysime sulankstomų krėslų konstrukcijų, atėjusių iš Romos imperijos, viduramžių laikų.

Senųjų civilizacijų palikimas buvo visokeriopai eksploatuojamas, kopijuojamas nesusimąstant apie sąlygas ir poreikius tos visuomenės, kurioje jis buvo sukurtas ir egzistavo. Kartais atsirasdavo nieko bendra su krašto kultūra ir tradicijomis neturinčių statinių. Ryškiausias pavyzdys — Johno Nasho (1752-1835) Karališkasis paviljonas Braitone (1815-1818). Nashas be jokiu kompleksų, žaismingai interpretavo Indijos stilistiką pagal užsakovo pageidavimą. Tokią interpretaciją istorikas ir meno teoretikas Nicolous Pevsneris vadina indiškąja gotika. Be jokios logikos perdirbinėjami graikų šventovių, romėnų pirčių (termų), gotikinės architektūros pastatai, jų interjerai, kuriuos bandoma pritaikyti kitos paskirties pastatams — geležinkelių stočių, prekybos namų, bankų ir pan.

Įsivyrauja stilių mišinys — eklektika, istorizmas. Europos šalyse istorizmas išryškėjo skirtingai, nes skirtingos buvo ir kiekvieno krašto istoriškai susiklosčiusios tradicijos. Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje romantiškas dėmesys nukrypo į gotiką, ankstyvąjį renesansą, keltų kultūros paveldą. Į karalienės Viktorijos rūmų aplinką grižo Elžbietos I laikų dvasia su gyva viduramžių, renesanso kultūra, literatūra, muzika. Aukštuomenės salonuose skambėjo XVI amžiaus pabaigos dainų ir kompozicijų liutniai kūrėjo Johno Dowlando (1563-1626) muzika. Atgimė Elžbietos laikų sakralinės muzikos pradininko, psalmių, madrigalų kūrėjo Williamso Byrdo (1543-1623) muzika. Henry Purcellio (1659-1695) muzika jaunajai kūrėjų kartai asocijavosi ne tik su viduramžių krikščioniškosios civilizacijos idealais, bet padėjo atsigręžti į romėnų epą, Vergilijaus herojinę poemą Eneida. Purcellis Eneidos pagrindu parašė operą Didona ir Enejas.

Baldai praeityje

Dizaino tendencijos istorinių atradimų metu

XVIII amžiaus pabaigoje prasidėję Napoleono žygiai į Egiptą ir kitas Artimųjų Rytų šalis, iš jų atsivežtas karo gro­bis buvo savotiškas pirmasis impulsas domėtis praeities kul­tūromis. Imperatoriaus rūmuose atsirado baldai, primenan­tys senovės Egipto valdovų krėslus, Romos didikų gultus su įvairiomis puošniomis detalėmis, žvėrių letenomis, mitolo­ginių sparnuotų būtybių figūromis.

Tikrąsias praeities kultūrų paslaptis atskleidė mokslinin­kų ekspedicijos, archeologiniai kasinėjimai, perskaityti se­nųjų civilizacijų kūrėjų rašmenys. Architektūroje tiesiog kopijuoja­mi graikų statiniai, jie skatino domėtis dorėniškojo orderio proporcijomis.

Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, balduose, smul­kiojoje dekoratyvinėje dailėje.

XIX amžiaus pradžioje išsiskleidė gausybė stilių bei jų samplaikų, kurie prikėlė įvairius praeities meno istorinius klodus. Istorizmui pradžią davė ampyro stilius, kurio ištakos siekia Liudviko XVI laikus, o galutinai šis stilius įsitvirtina XIX amžiaus pradžioje. Formavęsis imperatoriaus rūmų aplinkoje, Napoleono imperijos laikais (1804-1815), jis dirbtinai stengėsi pabrėžti valdovo didybę, išskirtinumą.

biuro baldai

Ampyro stiliaus kūriniuose gausu Egipto valdžios simbolinių atributų, graikų ir romėnų ar­chitektūros detalių, dekoratyviojo meno pavienių elementų pakartojimų, ornamentikos. Interjerai pabrėžtinai iškil­mingi, puošnūs, lovos apgaubtos sunkiomis drapiruotomis užuolaidomis. Biuro baldai, o tiksliau tuo metu dar tik darbo kabinetų ir namų baldai buvo puošiami bronziniais laurų vainikais, simbolizuojančiais pergalę, sfinksų, sparnuotų liūtų figū­romis, kurios savo neproporcingu dydžiu kartais užgožia net patį baldą. Vietoj aiškių stalo konstrukcijų atsiranda antikinių šventovių kariatidės, kėdžių kojelės užbaigiamos bronzinėmis žvėrių letenomis. Galima teigti, kad ampyras žengė pirmą žingsnį eklektizmo linkme.

Stilius, išryškėjęs imperijos laikais, karališkai puošniai vai­nikuoja ir užbaigia šviečiamojo laikotarpio pabaigoje susi­formavusį klasicizmo stilių.

Pompastiškas puošybiškumas XIX amžiaus viduryje gauna įvairiausių formų, kuriose yra antikinio, gotikos, renesanso, baroko bei rokoko meno bruožų. Formuojasi romantizmo išprovokuoti neogotikos, neorenesanso, neobaroko ir panašūs stiliai. Ampyras paliko ryškų pėdsaką interjero įrangoje, balduose, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje, porceliano, stiklo dirbiniuose. Visam XIX amžiui bū­dinga istorizmo dvasia.

Iškilusiai naujai valdančiajai buržua­zijos klasei nerūpėjo estetikos, stiliaus vienovės problemos, neturėdama gilių savo kilmės šaknų, nesuprasdama stilių grožio esmės, buržuazija iš architektūros reikalavo įspū­dingai puošnių, nesvarbu kokio stiliaus, pastatų, tuo norėdama neatsilikti nuo aristokratijos gyvenamosios aplin­kos. Jau ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje pastebimas monumentaliųjų architektūrinių formų smukimas, meno formų susmulkėjimas. Architektūra praranda antikiniame pasaulyje egzistavusią loginę, funkcinę ir, žinoma, statinio konstrukcijos estetinę prasmę.

Ketvirtajame dešimtmetyje ryškiausias neogotikos idėjų propaguotojas, teoretikas ir architektas A. W. N. Puginas pabandė teoriškai krikščionybės idėjas susieti su gotika ir praktiškai jas įgyvendinti architektūroje. Grįžtant į XVIII amžiaus pabaigą, neogotikos pavyzdžių aptinkama nuo architektūros statinių, interjerų iki smulkiausių aplinkos objektų. Baldų pavyzdžiuose iš Strawberry Hill rūmų aki­vaizdžiai matyti gotikinės architektūros elementų. Karalienės Viktorijos psalmynas, apipavidalintas Oweno Joneso, tik patvirtina, kaip atidžiai buvo mokomasi iš vidur­amžių menininkų kurtų kompozicijų, puošybos, šrifto sub­tilybių.

Žymus prancūzų eklektikos, neobaroko atstovas architektas Charles’is Garnier (1825-1898) suprojektavo ne vieną puošnų pastatą Paryžiuje, Monte Karle. Pagal jo pro­jektą pastatyti neobaroko stiliaus Paryžiaus operos rūmai (1861-1874) su gausiai skulptūrinių lipdinių dekoruotu fasa­du ir puošniais, pompastiškais interjerais atspindi prancūzų karališkos istorinės praeities dvasią.

XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vidurio Europoje įsitvirtina demokratiškesnė ampyro forma – bydermejeris. Ši sąvoka dažniausiai vartojama apibūdinant baldų stilisti­ką. Bydermejerio stilius ypač paplito Vokietijoje ir Austrijoje buržuazijos, miestelėnų sluoksniuose, vėliau – Skandinavijos kraštuose. Ampyras asocijuojasi su Napoleono imperijos kles­tėjimo laikotarpiu, o bydermejeris galėtų būti aktyvių, prak­tiškų, pasiturinčių miestelėnų, biurgerių (vok. Burger- miestietis, buržua) skonio, gyvenimo būdo sinonimas.

Vaikų kambario interjeras

Kaip lengva, kai žinai ko nori, atsakytų kiekvienas dizaineris ar baldų projektuotojas. Ko nori dažnai žino ir patys sau interjerą kuriantys suaugusieji. Tačiau kaip žinoti, ko nori maži jų vaikai? Taigi šis straipsnis bus apie tai, kai tinkamai apstatyti vaikų kambarį ir kokie baldai tam labiausiai tinkami.

Kambarys mažajam šeimos nariui dažnai parenkamas nuo pat jo gimimo, nes dažna vietų kaita gali neigiamai veikti vaiko raidą. Dažnai tėvai padaro klaidą šiam tikslui paskirdami mažiausią namo ar buto erdvę. To daryti tikrai nederėtų, nes suaugusieji savo poreikiams turi visas patalpas, o mažasis gyventojas viename kambaryje turi turėti visą savo pasaulėlį, kuriame turi tilpti dėžės su naudojamais ir mėgiamais žaislais, miego zona ir poilsio kampelis. Taigi labai svarbu yra tinkamai išplanuoti pasirinktą kambarį, kad jame atsirastų atskiros ir kartu viena su kita derančios erdvės.

Miego zona, tai tokia kambario dalis, kur pastatyti vaikų baldai, skirti poilsiui. Kita erdvė skirta žaidimams. Dar vertėtų nepamiršti ir mokymuisi skirtos erdvės, kurios prireiks vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Drabužių laikymo problemą gali padėti išspręsti vidinės spintos, kurios tarsi pasislepia visoje vaikų kambario erdvėje ir vizualiai neužima ir taip labai reikalingos vietos.

O kaip tinkamai parenkami vaikų baldai? Svarbiausia, prieš perkant dėmesį atkreipti į baldų saugumą bei patikimumą. Nuo medžiagų kokybės priklauso ar baldai bus ilgaamžiai, ar nesulūš nuo intensyvaus naudojimosi jais. Nors vaikai ir auga greitai, tačiau daiktus ir baldus jie gali sudėvėti daug greičiau nei suaugusieji, nes dažnai lova gali tapti batutu, ant kurio taip norisi šokinėti, o kėdė naudojama apversta tampa daug įdomesne.

Nors šiandieninėje baldų rinkoje galima rasti tokių medžiagų kaip plastmasė, tačiau gaminiai iš medienos visuomet liks kokybės ir klasikos ženklu. Be to, vaikų baldai pagaminti iš tikro medžio lentos kambariui suteiks natūralumo ir šiltumo. Renkantis baldų dizainą svarbu atkreipti dėmesį, kad nebūtų smailų, stipriai atsikišusių kraštų, kurie gali sužeisti mažylį. Geriau rinktis tokius baldus, kurių kampai būtų užapvalinti.

Iki trejų ar ketverių metų amžiaus vaikai miega vaikiškose lovytėse, kurios jų saldų miegą saugo nuo pat gimimo. Atėjus metui rinktis didesnę lovelę reikėtų atkreipti dėmesį į tai ar ji nebus labai greitai „išaugta“. Pastebėta, kad dažniausiai baldai namuose atnaujinami ne dažniau kaip kartą per dešimtmetį, todėl visuomet geriau rinktis patikimą baldą, kuris ir atrodytų atitinkamai ir nesulūžtų po kelių metų naudojimo.

Interjero kūrėjai vaikų kambaryje pataria nevengti ryškių spalvų, nes šios labiau sužadina vaikų fantaziją. Tačiau vertėtų vengti tamsių atspalvių ar juolab juodos spalvos. Baldai taip dažnai nekeičiami, kaip dažnai gali būti perdažomos sienos ar grindys, todėl vaikų kambario interjeras gali būti tėvų bei vaikų bendro darbo ir sumanymų rezultatas.

Kiekviena kambario zona gali būti skirtingų atspalvių. Tačiau derėtų išlaikyti bendrą spalvos liniją. Erdves padės užpildyti lova skirta miegui, stalas mokymuisi, daiktų talpykla, o sienas papuoš lentynos žaislams ir knygoms. Dažnai teigiama, kad vaikų baldai ir pats kambarys tai lyg nuolat besikeičiantis organizmas. Vienu metu tai turi būti ir miegamasis, ir žaidimams skirtas kambarys, ir net tikras darbo kabinetas, skirtas rimtiems vaikiškiems užsiėmimams. Vaikų kambarys tai erdvė, visiškai kitokia nei suaugusiųjų ir kuri tarsi simboliškai išreikšta žaislais, žaidimais ir vaikiškais baldais.

vaikų baldai

Baldai

Norite atnaujinti savo būstą su naujais, patogiais ir skoningumo jūsų namams suteikiančiais baldais? Dabar galite rinktis naujus baldus pagal pavasario madas arba savo nuožiūra. Lietuvoje yra tikrai nemažai baldų namų, kurie siūlo pačius naujausius baldus iš Lietuvos, Italijos, Lenkijos ir kitų valstybių. Iš tikrųjų, lietuviški baldai yra labai kokybiški ir tikrai verti jūsų dėmesio.

Dabar galite rasti itin pigių lietuviškų komodų, kurios yra klasikinio stiliaus – tai labai gražus elementas jūsų namų interjerui, jeigu mėgstate klasikinį stilių – taip pat galėtumėte nusipirkti didelį laikrodį ar minkštą odinę sofą ir sukurti klasikinio stiliaus idealą savo namų interjerui.

Jeigu esate jauna šeima, ir dar niekada patys nepirkote baldų, tuomet turbūt norėtumėte, kad baldai jums sukurtų šviesią ateitį prognozuojančią atmosferą namuose. Šviesūs ir minkšti baldai dabar madoje, tad galite nusipirkti tikrai gražių ir minkštų sofų ar fotelių. Dabar į madą grįžo ir kurį laiką buvę užmiršti kampai – virtuvėje ir salone jie dabar itin populiarūs.

O jeigu rūpinatės vaikų baldais, tuomet turėtumėte pagalvoti apie sėdmaišius – šie naujos kartos minkšti baldai tikrai patiks jūsų vaikams, kadangi ant jų sėdėti labai minkšta ir patogu. Negana to, dabar sėdmaišiams dažnai siūlomos įvairios akcijos. Jau praėjo tie laikai, kai norint įsigyti naują baldą būtina būdavo važiuoti į baldų namus – dabar galite užsisakyti baldus internetu ir jie bus jums pristatyti tiesiai į namus. Žinoma, baldų pristatymo į namus paslauga kainuoja papildomas lėšas, tačiau jeigu užsisakote kelis baldus iš karto, galite ir nemokėti už prekių pristatymą – viskas priklauso nuo to, iš kokios įmonės pasirinksite baldus. Taigi, dabar baldai gali būti įvairaus stiliaus, todėl atnaujindami savo namus įjunkite savo fantaziją.

Lovytės vaikams

Be baldų namai būtų nykūs bei tušti. Jie formuoja ne tik aplinkos charakterį, bet suteikia jaukumo bei komforto jausmą, kartais net šilumos pojūtį. Baldai suaugusiems žmonėms yra neatsiejama jų kasdieninio gyvenimo dalis. Juk visi puikiai pamena televizijos serialą apie vedusį ir turintį vaikų vyrą, Elą Bandį, kurio mėgstamiausia namų vieta buvo sofa prieš televizorių. Patogūs, komfortabilūs baldai padeda atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos, jų spalvos ar medžiagos turi džiuginti akį. Vieni žmonės mėgsta odinius, kiti renkasi tekstile aptrauktus baldus, o kaip teisingai apstatyti vaiko kambarį? Kokie vaikų baldai yra svarbiausi ir saugiausi jiems?

Pradėjus belstis naujai gyvybei į pasaulį, tėvelių pečius užgula malonūs, tačiau kartais nelengvi rūpestėliai. Ačiū visagaliui internetui, kurio dėka galima sužinoti daug įdomių ir naudingų dalykų net neišėjus iš namų apie tai, ko prireiks jūsų mažajai atžalai. Visai kitaip gyveno dabar anūkus supančios kartos. Tuomet teko pasikliauti vos viena ar kita knyga, kurioje dalinti patarimai šiandienai gali būti daug mažiau aktualūs. Visais laikais gelbėjo ir gelbsti viena, be galo patikima ir visai nemokama reklama, tai draugių ir draugų, kurie pramynė daugybę informacinių ir praktinių takelių, belaukdami savojo džiaugsmo, patarimai. Jų rekomendacijomis galima pasikliauti renkantis patikimas gamintojų firmas ar tiesiog pasikonsultuoti rūpimais klausimais. Taigi, bendravimas prie puodelio arbatos ne tik suartina, bet ir suteikia naudingų žinių. Tačiau šį kartą ne apie plepesius tarp draugių, o apie labai malonius ir svarbius dalykus – baldus vaikams.

Buities muziejuose galime pamatyti, kokia aplinka supo įvairaus laikmečio ir socialinio statuso žmogų. Vienaip gyveno pasiturintys miestiečiai ir visai kitaip atrodė neturtingųjų aplinka. Kuomet vieni mažyliai buvo supami išpuoštose ir įmantriai pagamintose lovelėse, kiti miegodavo iš vytelių nupintuose lopšiuose. Taigi, kokią svarbą mažyliui turi jo lovelė?

Vaikų baldai, o ypač lovelė atrodo tarsi savaime suprantamas mažylio baldas. Tačiau būtent ta savaime suprantama priežastis ir verčia tėvelius būti itin atidžiais. Reikėtų nepamiršti, kad mažyliui lovelė bus reikalinga iki kol jam sukaks dveji ar net treji metukai, todėl pirkdami labai atidžiai apžiūrėkite ar gamybai naudotos kokybiškos, tvirtos medžiagos. Dar vienas dalykas, pagal kurį vaikų baldai pasirenkami pirmiausiai yra tenkinanti estetika, tačiau vertėtų nepamiršti ir saugumo klausimo.

Specialistai pataria prieš perkant patikrinti ar lengvai nusileidžia ir nestringa lovelės šonai. Be to, šis veiksmas turėtų būti labai tylus, kad gergždžiantys mechanizmai neprižadintų miegančio mažylio. Pati lovelės konstrukcija turi būti stabili ir neklibėti, todėl vertėtų parduotuvėje šį pirkinį pastumdyti ir pajudinti. Vaikų baldai ne lego kaladėlės ir jų dažnai surinkinėti iš naujo nereikia, tačiau prieš perkant vertėtų užmesti akį į instrukciją. Saugiais laikomi iki 6 centimetrų tarpai tarp virbų, nerizikuokite pirkdami galbūt gražesnio dizaino, tačiau nesaugius baldus. Jei lovelė medinė, atidžiai apžiūrėkite ar nėra atplaišų ir ar paviršius padengtas laku. Čiužinys lovelei turi tikti idealiai, kad netyčia neįstrigtų mažylio rankytė ar kojytė, todėl jei įdėjus čiužinuką lovelėje lieka vietos – rinkitės arba kitą čiužinį, arba kitą lovelę.

Lovelių kaina parduotuvėse dažnai svyruoja nuo 100 iki 500 litų. Rinkoje vyrauja iš pušinės ar beržinės medienos, balta ar tamsaus medžio spalva dažytos lovelės. Kai kurie šio tipo vaikų baldai turi stalčius, ratukus ar net linges. Iki šiol vyravo vieno tipo lovyčių modelis, tačiau dabar jau galima įsigyti labai patogias lovytes, kurios vaikučiui paaugus transformuojasi. Tereikia nuimti tik specialius apsauginius šonus ir lovelė tarnaus dar keletą metų. Taigi, saugių pirkinių ir saldaus miego!

vaikų baldai

Baldų apmušalai ir puošyba

Baldų gamyba nuo seno buvo labai vertinamas amatas. Kol į baldų pramonę neįžengė mechanizmų industrija – beveik viskas buvo gaminama rankomis. Šiandien su senoviniais baldais galime susidurti muziejuose, antikvariatuose, kolekcininkų namuose ir apsilankę pas restauratorius. Šio amato meistrai turi išmanyti begalę dalykų: pradedant puikiomis istorijos žiniomis, baigiant cheminėmis medžiagomis ir reakcijomis. Taigi vertėtų pasidomėti, kokios medžiagos buvo naudojamos baldų aptraukimui ir kaip vykdavo apdailos ir puošybos darbai?

Baldai gamybos metu yra aptraukiami medžiaga, tokiu būdu sutvirtinant minkštąsias baldo dalis, norint pagražinti kojų rėmus ar pridengti čiužinio apačioje esančias medžiagas. Tam dažniausiai naudojami techniniai, grubūs, labai tvirti audiniai. Tokiomis savybėmis pasižymi drobinio pynimo lininiai bei tankūs medvilniniai audiniai, tokie kaip mitkalis, tikas ir kiti. Prieš kelis amžius dar buvo naudojami namų darbo audiniai, taigi staklių darbas labai palengvino ir pagreitino baldų gamybą. Baldai būdavo tvirtinami specialiais diržais, daugiasukiais lininiais siūlais, kanapiniais ar džiuto špagatais bei virvelėmis. Kartais vietoj specialių diržų būdavo naudojami tankūs ir grubūs audiniai, ant kurių tvirtintos spyruoklės, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai tos pačios spyruoklės būdavo apdengiamos pramoninės gamybos maišais, naudotais cukraus pervežimui. Tokios medžiagos naudotos pirmiausiai dėl tvirtumo, nes grožis čia esmės nesudarė, kadangi užbaigtuose balduose minkštųjų dalių formavimo medžiagos nesimatydavo.

Senoviniai minkštieji baldai, o tiksliau jų karkasų konstrukcijos buvo gaminamos iš palyginti nebrangios, bet tvirtos medienos. Visai kiti kriterijai būdavo taikyti apdailos ir puošybos elementams. Jie gaminti iš itin brangios ir taurios medienos. Taigi minkštųjų dalių apmušimo medžiagos savo grožiu ir brangumu prilygo ir net lenkė karkaso konstrukcijų apdailos ir puošybos medžiagas. Atitinkamą išvaizdą baldai įgaudavo tinkamai parinkus ne tik spalvas, bet ir piešinio raštus bei faktūrą. Išpildžius visas sąlygas baldai namų interjerui suteikdavo šiltumo, jaukumo bei visų taip trokštamo iškilmingumo.

Dekoratyviam apmušimui naudoti medvilnės, šilko, drobiniai, kombinuoti ir žakardiniai audiniai. Specialiai tam būdavo audžiami lygūs ar reljefiniai paviršiai, naudoti blizgūs ir matiniai atspalviai, vienspalviai ir marginti raštai. Taigi audinių puošyba buvo laikoma tikra meno išraiška.

Šiais laikais baldai apmušami dažniausiai iš cheminio pluošto audinių, tokių kaip kapronas, nitronas, lavsanas ar chlorinas, taip pat naudojamos plėvelės iš polivinilchloridinės dervos. Kai kurie baldai vietoje tekstilinių audinių apmušami dirbtine ar natūralia oda.

Dar vienas labai svarbus puošybinis elementas yra dekoratyvios, užbaigiamosios minkštųjų dalių apdailos dalys. Tokie apvadai dūdavo gaminami iš medvilnės ar šilko pluoštų bei daugiasukių siūlų. Tam naudotos įvairaus pločio juostelės, lygiais pakraščiais, vienu dantytu pakraščiu su prijungta virvele ar pynute, su ilgesniais ar trumpesniais kutais, vienspalvės ir margos. Tokios virvelės būdavo vejamos iš medvilninių siūlų susukto pluošto ir specialiai apvyniotos šilko gijomis, kad suteiktų daugiau estetikos. Dar puošybai naudoti metalizuoti siūlai. Baldų apvadai būdavo prisiuvami, priklijuojami ar tiesiog prikalami ant dekoratyvių apmušalų pakraščių, prikaltų prie karkaso. Būtent jie yra tarpinė dalis, kuri sujungia audinį su mediena. Tuo pačiu metu tai yra ir apdailos užbaigiamasis elementas, kuris paslėpdavo apmušalų pakraščius ir tvirtinimo vinučių galvutes. Šiandieninėje rinkoje vyrauja sintetiniai audiniai ir pluoštai, o tokie dekoratyvūs apvadai naudojami tik retais atvejais ir dažniausiai tik sendintuose, klasikinio stiliaus balduose.

Kaip būdavo puošiami virtuvės baldai žinių daug mažiau. Tačiau ir puošybos ten būta labai nedaug. Gal dėl to, kad toji erdvė būdavo tarnų zona ir šeimininkai ten beveik nesilankydavo…

virtuvės baldai

Užuolaidos – tavo interjero veidas

Užuolaidos – tavo interjero veidas

austriškos užuolaidos

Daugiau nuotraukų spausk ant foto (Viso 7 Foto )

Užuolaidų reikšmė interjere visada buvo didelė, tik bėgant laikui kito jų forma, spalva, tekstūra ir deriniai. Šiandien vienas svarbiausių vaidmenų interjere tenka langų dekoravimui, tai yra užuolaidoms. Jos atlieka dvi funkcijas: nuo lauko izoliuoja vidų tiek dieną tiek naktį, taip suteikdamos saugumo jausmą; sujungia viską į harmoningą visumą ir puošia interjerą.

Užuolaidos – elementas, kuris suformuoja ne tik interjerą, bet taip pat turi įtakos ir eksterjero grožiui. Tai galima pavadinti trečiąja langų puošybos funkcija. Vieną po kito kylančius šiuolaikinius pastatus sieja bendras elementas – vitrininiai langai. O langai yra namų akys, kuriomis stebimas išorinis pasaulis, tačiau kartu ir aplinka mus stebi pro langus. Audiniais puoštos stiklo plokštumos atskleidžia gyventojų skonį, gyvenimo būdą, mėgstamą stilių ir finansines galimybes. Skaityk daugiau…

Praeities nuoskaudos dabarties veiduose

Trumpam nusikelkime keliais šimtmečiais į praeitį ir mintimis pasivaikščiokime po gražiausius ir ištaigingiausius Europos dvarus. Akyse mirga margaspalviai gėlynai, nosį vilioja įvairių rūšių rožių kvapai. Parkuose žaliuoja įvairių formų krūmai bei pilni paukščių dainos šlama medžiai. Vingiuoti ir tiesūs takai veda paslaptingomis alėjomis, kol akį patraukia šviesūs ir didingi dvarų rūmai. Tai ne kas kita, kaip žymiausių architektų bei meistrų minčių ir idėjų įamžinimas.

Be abejo, visoje šioje prabangoje yra puikybės ir dažnai tuštybės persmelktų kertelių, tačiau pamėginkime pažvelgti grožio ir harmonijos kampu. Juk ne be reikalo apie tokias įstabias vietas susitelkia gražiausios tautos pasakos, legendos ir padavimai. Juk žmogų visuomet traukia tai, kas kažkiek paslaptinga ir nesuprantama. Aukščiausios tvoros nuo paprastų akių slėpdavo preciziškai sutvarkytus ir dvaro paslaptis saugančius parkus, o rūmų mūrai sugerdavo visas intrigas, sąmokslus ir džiaugsmus.

Dvaras visuomet buvo aukštosios kultūros ir inovacijų centras, todėl jame būdavo didžiausios bibliotekos, naujausi išradimai bei gražiausi baldai. Baroko laikotarpiu ypač mėgtas vienas iš fortepijono prototipų – klavesinas. Jo ypatingi muzikos garsai puikiai derėjo su grakščiu it lakštingala moters balsu. Knygų skaitymai balsu prie parke neramiai čiurlenančio upelio ar raminantys gamtos peizažų tapymai – visa tai buvo turtingo gyvenimo pramogos. O kur dar gausios ir prašmatnios puotos, kuomet kiekviena dvaro dama stengdavosi pademonstruoti vis didesnę savo siuvėjo išmonę bei vyro atlapą jai piniginę.

Šiandien visa tai jau praeitis ir tokios vizijos tik romantiški pamastymai. Daug kas prarasta didžiųjų karų metu, daug kas sunaikinta pavydžios žmogaus rankos ir reformų metu. Tačiau tikri praeities saugotojai tebėra muziejai. Juose praeitimi kvepia senoviniai baldai ir rekonstruotos suknelės, damų papuošalai ir knygų kolekcijos.

Viskas buvo tikra, viskas – natūralu. Baldai iš tikros medienos, indai iš porceliano ir krištolo, o knygos išpuoštos dailiais odos viršeliais. Prašmatnūs dvarų darbo kabinetai alsavo politikos, mokslo bei žinių svarba. Visa tai atsispindi ir šiuolaikinėse kontorose, kur dažnai svečius pasitinka odiniai ir solidūs biuro baldai, tik knygos pakeistos vienu nedideliu, bet visą pasaulį talpinančiu daiktu – kompiuteriu.

biuro baldai

Žmonijos pažanga šiandien leidžia kiekvienam prisiliesti prie tuometės istorijos ir knyga jau nėra tokia reta prabangos prekė kaip anksčiau. Dabar kiekvienas gali būti sau ponas ir mėgautis tokia prabanga, kokią geba susikurti, tačiau niekur nepabėgome nuo vergijos pančių. Nors dabar mums nereikia lenkti nugarų dvarininkų laukuose, tačiau parsidavėme pinigo vergijai. Iš tos praeityje būtos stokos ar iš to staigaus ir didelio laisvės pojūčio pradėjome parduoti patys save.

Dažnai vyresni žmonės klausia, kur ritasi pasaulis. Atsakymas tam paprastas ir kartu labai sudėtingas. Mes keliaujame po svečias šalis bandydami uždirbti visus pasaulio pinigus, atsiduodame mados šaukliams norėdami pasipuikuoti brangiais automobiliais, nors namuose skaičiuojame pinigus pigesnei duonai. Investuojame į savo kūną įvilkdami jį į brangius skudurus, tačiau pamirštame gera knyga praturtinti savo sielą. Išsižadame savo namų, apleidžiame tautą, tačiau nuo savęs pabėgti taip ir nesugebame.

Visuomet kaltiname kitus, tačiau nematome savyje nešiojamo nepasitenkinimo akmens, kuris, kad ir kur bebūtum vis slėgs Tavo širdį ir kartins sielą. Visas pasaulis pastatytas ant didelių norų, tačiau kartais savo pasaulį pastatome ant vieno banknoto. Kiekvienas turime susikūręs savo vertybių sistemą, tačiau vieni žmonės laimingi, o kiti ne. Ir net jei atėjus pavasariui ir girdint kaip už lango pradeda čiulbėti paukščiai, nesinori šypsotis, nes gaunate per mažą algą, susimąstykite, ar dar turite kuo daugiau, o ne pinigu pasidžiaugti…

Kokią vietą dizainas užima šiuolaikinėje visuomenėje?

Dabartinė visuomenė intensyviai veikiama konkurencijos, globalizacijos ir kitų veiksnių vis labiau tampa komercializuota, sumaterialėjusi ir iškreipia pagrindinius estetiškumo ir funkcionalumo dizaino principus. Pats dizainas tampa dabartinės, vartotojiškosios visuomenės atspindžiu ir kai kuriais atvejais netgi reklama. Svarbu nepasiduoti masinės industrijos spaudimui ir dizaineriams išlaikyti tvirtą, pilietišką poziciją bei taip koreguoti dabartinę aplinką.

Iki XX amžiaus pradžios visuomenė buvo išlaikiusi natūralų ryšį su gamtine aplinka. Tačiau tas ryšys su laiku vis labiau silpo. Į kasdienį gyvenimą vis labiau skverbiasi įvairi technika palengvinanti gyvenimą ir pats žmogus pradėjo naikinti tai, ką gamta kūrė milijonus metų, pats to nesuprasdamas. Dėsnių ir logikos nepaisymas žmoniją privedė prie visiškai nutrūkusių prigimtinių žmogaus ir gamtos ryšių. Vakarietiškas pasaulis turėtų daugiau pasimokyti iš Rytų šalių, kuriose civilizacijos vis dar laikosi ant tradicinių, ryšių su gamta nenutraukusių pamatų. Japonų tradiciniais kultūros dizaino kriterijais išliko estetiškumas, minimalizmas bei funkcionalumas. Panašūs bruožai nuo seniausių laikų buvo ir Skandinavijos šalyse. Dėl to dizaino principai japonų ir skandinavų šalis iki šiol šiek tiek sugretina.

Šiuo metu architektai dažnai atlieka tik tarpininko vaidmenį ir padeda sujungti racionalaus mokslo, technikos, pramonės ir meno vaidmenis į naujas meno formas. Po Antrojo pasaulinio karo dizainas buvo suvokiamas ne vien kaip kūrybinis projektavimas, kurio metu gimdavo nauji baldai ar kitos idėjos, bet ir kaip ekonominių problemų sprendimas. Dizainerių kūryboje atsirado vietos naujoms meno formoms, atsiskleidė naujos darbo kryptys. Pramoninis dizainas glaudžiai siejosi su masine gamyba, o individualios kūrybinės išraiškos suteikė galimybę laisvai kurti ir nepriklausyti nuo gamintojo.

Daugelyje kitų šalių spaudimą daro amerikietiškoji pramonė ir vartotojiška kultūra. Dizaino sprendimai atspindi ne tik evoliucijos keitimosi tendencijas, bet ir sudaro bei formuoja materialiąją žmogaus aplinką. Idėjinės ir pirminės dizaino užuomazgos slypi meno ir technologijų sintezėje, todėl kūrėjų vaidmuo yra labai atsakingas ir svarbus. Pats žodis dizainas daugelyje kalbų yra suprantamas ir apibrėžiamas skirtingai, dėl to net jo vieta visuomenėje yra sunkiai suvokiama. Daugelis žymiausių XX amžiaus dizainerių buvo baigę architektūros studijas ir dėl to dažnai buvo paplitusi nuomonė, kad tik architektai gali gerai perteikti dizaino esmę. Pats žodis design anglų kalboje yra aiškinamas labai plačiai, tai reiškia ir piešti, ir braižyti, ir projektuoti, ir net pasiūlyti sumanymą. O XIX amžiuje, kai Didžiojoje Britanijoje buvo kuriamos pirmosios dizaino mokyklos, jose buvo mokoma tik piešti.

Šiandieniniame amžiuje dizainą suvokiame kaip reiškinį per moderniosios kultūros, meno bei socialinės visuomenės prizmę. Tačiau ne visuomet civilizacija reiškia nenutrūkstamą pažangą. Keičiasi tradicijos, ekonominiai santykiai, papročių ir net vertybių skalės, keičiasi žmonių supratimas ir tam tikrų dalykų vertinimas.

Gyvenimo tempas greitėja, keičiasi estetikos ir meno sampratos, tačiau būties reikmės iš esmės lieka tos pačios. Įvairūs baldai, bei kiti dizaino daiktai nuolatos kūrė žmogaus aplinką ir nuo tos aplinkos priklausė koks bus to žmogaus vidinis pasaulis. Kadaise amatininko kurtus daiktus, šiandien keičia mašinų industrijos daugkartinė estetika. Dėl to kūrėjas turi būti labai pastabus ir jausti savo darbo svarbą prieš dabartinę, vartotojišką visuomenę.

Dizaineris, tai žmogus turintis išskirtinę galimybę kūrybinę mintį paversti materialia išraiška. Projektuotojo kuriami baldai formuoja gyvenamąją žmogaus aplinką ir tuo pačiu tampa neatsiejama bei reikšminga dalimi. Toks pats formavimasis vyksta ir darbo vietoje. Projektuojami tokie biuro baldai, kurių apsuptyje jaučiamasi ir dirbama geriausiai. Kurdamas dizaineris visuomet tarsi balansuoja ant etikos ir estetikos lyno bei atlieka ateities strateginio planuotojo vaidmenį.

biuro baldai

Kūrėjo genialumas atsispindi tada, kai kasdienės paskirties daiktai keičia savo funkciją ir tampa meno kūriniais žmogaus aplinkoje.

Virtuvė viduramžiais

Virtuvės patalpa skirta maisto virimui, kepimui ar kitokiam paruošimui. Vakarų šalyse, dažniausiai yra įrengtos modernios, šiuolaikinės virtuvės, kuriose yra integruotos viryklės, šaldytuvas, kriauklės, įvairūs virtuvės baldai bei tiekiamas karštas vanduo. Daugelis šeimininkių neapsieina ir be mikrobangų krosnelės bei indaplovės, kurios dėka sutaupomi ne tik vandens kaštai, bet ir laikas. Kaip jau buvo minėta, virtuvė daugiausiai skirta maisto gamybai, tačiau šiuo metu dažnai sujungiama su valgomuoju ar poilsio kambariais. O kokia buvo dabartinės virtuvės priešistorė?

virtuvės baldai

Virtuvės evoliucija tampriai susijusi su viryklės išradimu bei vandens infrastruktūros plėtra, kai sudėtingų kranų pagalba jis atkeliavo į privačius namus. Net iki XVIII amžiaus maistas buvo gaminamas virš atviros ugnies. Techniniai išradimai maisto paruošimo srityje tik XVIII – XIX amžiuose pakeitė taip vadinamą virtuvės architektūrą. Prieš išrandant centralizuotus tiekimo vamzdžius, vanduo ant stalo patekdavo iš šulinių ar natūralių, gamtinių šaltinių.

Senovės Graikijoje gyvenamieji namai būdavo atriumo tipo, kai kambariai išdėstomi aplink centrinį kiemą. Būtent tas atviras kiemelis tarnaudavo kaip virtuvė. Turtingesniųjų namuose virtuvės būdavo įrengiamos atskiroje patalpoje ir dažnai šalia vonios kambario, kad abi patalpos šiltų nuo kūrenamos ugnies. Taip pat tokiuose namuose atsirasdavo ir dar vienas nedidelis kambarys, kuriame būdavo laikomos maisto atsargos bei įrankiai.

Neturtingi Romos imperijos miestų gyventojai dažniausiai savo nuosavų virtuvių neturėjo ir maistą gamino didelėse ir viešose miesto virtuvėse. Kai kurie turėjo mažas, mobilias krosneles, kurias naudojo maisto šildymui ir gaminimui. Tuo tarpu turtingieji romėnai gyvenamosiose savo erdvėse turėjo puikiai įruoštas virtuvės patalpas. Romėnų vilose virtuvė būdavo įruošta pagrindiniame pastate kaip atskiras kambarys ir joje dirbo tik vergai. Židinys dažniausiai būdavo įruoštas ant grindų prie sienos, kartais šiek tiek aukščiau ir dėl to virėjas turėdavo dirbti priklaupęs. Kaminų tuometinėse virtuvėse dar nebuvo. Kokie virtuvės baldai vyravo galime sužinoti tik iš įvairių išlikusių piešinių ir graviūrų.

Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje vyravo pailgo plano namai, kurių centre būdavo kūrenama atvira ugnis. Virtuvės plotas buvo tarp įėjimo ir židinio. Ankstyvieji pastatai neturėjo kamino, todėl stoge būdavo skylė, pro kurią dūmai pasišalindavo laukan. Diduomenės rūmuose dažnai būdavo net kelios atskiros virtuvės, kurios kartais būdavo išdėstytos po vieną visuose pastato aukštuose. Ugnis šiuo atveju tarnavo ne tik maisto paruošimui, bet ir gretimų kambarių šildymui.

Didesniuose Europos bajorų dvaruose, virtuvei kartais būdavo skirtas net atskiras pastatas. Krosnys dažniausiai būdavo gaminamos iš molio ir skiedinio, o mediena ar anglimis pakraunamos per viršų ir per šone esančias angas. Puodas būdavo įstatomas į specialius, apskritimo formos žiedus. Šis viryklės tipas naudotas šimtmečiais ir mūsų dienas pasiekė tik su nedideliais pakitimais.

Viduramžių laikotarpiu virtuvės iš esmės nepakito. Jos buvo tamsios, dūminės ir pilnos suodžių, dėl to ir įgavo „dūmų virtuvės“ vardą. X – XII amžiuose Europos miestų virtuvėse maistas dar buvo gaminamas virš atviros liepsnos, kambario viduryje. Virtuvės baldai buvo labai kuklūs ir elementarūs. Turtingųjų namuose virtuvė dažnai būdavo įkuriama ne pirmajame pastato aukšte, o ten kur miegamasis ar salė. Pilyse ir vienuolynuose, gyvenamosios ir darbo erdvės būdavo atskirtos, todėl virtuvė dažnai iškeliama į atskirą pastatą, dėl to atskirai reikėjo šildyti gyvenamąsias patalpas. Kai kuriose pilyse virtuvės patalpa būdavo tame pačiame pastate, tačiau tarnai turėjo vaikščioti visai kitais koridoriais ir laiptais, kad nesirodytų ir netrukdytų turtingiesiems.

Kamino atsiradimas krosnis ir židinius iš kambario centro nukėlė prie sienos ir tuo metu buvo pastatyti pirmieji iš išdegtų plytų ir skiedinio sukonstruoti židiniai.

Rodomas puslapis 4 iš 512345