Tag Archives: biuro baldai

Kaip pasirenkami biuro baldai?

sviesus biuro baldai

Verslo pradžia – tai tikras iššūkių metas, kai reikia sutvarkyti visus naujos įmonės dokumentus, rasti klientų ir partnerių, susikurti el. svetainę, atlikti begalę kitų darbų. Tarp jų – ir pasirinkti patalas biurui, jas išsinuomoti ir įsigyti biuro baldus. Juk biuro baldai padeda suformuoti įmonės įvaizdį, gali pritraukti arba, atvirkščiai, atbaidyti įmonės klientus.

Biuro baldų spalvos

Dažnai verslininkai neapsisprendžia, kokių spalvų biuro baldus pasirinkti. Tai skonio reikalas, tačiau geriausia rinktis natūralios medienos spalvos baldus. Tiks ąžuolo, buko, vyšnios, klevo atspalviai. Jei svarstote, ar pirkti tamsius, ar šviesius baldus, atsižvelkite į tai, ar patalpa erdvi ir šviesi, ar joje tamsoka. Tamsesnėse patalpose labiau tiks šviesūs biuro baldai. Šviesūs baldai atrodo ir lengvesni, elegantiškesni, o tamsūs baldai priduoda solidumo. Dažnai žmonės renkasi ir ryškesnių, netradicinių spalvų baldus, derina dvi spalvas, pavyzdžiui, juodą ir ryškiai žalią, rudą ir oranžinę spalvas. Kai kurios įmonės turi ir logotipus bei savo spalvą, tad galima rinktis ir biuro baldus, atkartojančius šias spalvas. Jei visgi pasirenkami įprastų, neutralių medienos atspalvių biuro baldai, prie jų galima parinkti ryškiaspalves biuro kėdes. Jei atsisakoma ir šios idėjos, tuomet biuro sienas galima nudažyti kiek ryškesnėmis spalvomis, pagyvinančiomis visą darbinę aplinką.

Baldai – kokius pasirinkti?

Biuras tiesiog neįsivaizduojamas be darbinio stalo. Apgalvokite, ar prie šio stalo sėdės vienas, ar keli žmonės, ar jei naudos stacionarius, ar nešiojamuosius kompiuterius, ar reikės pastatyti papildomą įrangą, pavyzdžiui, spausdintuvus, kopijuoklius, fakso aparatus ir panašiai. Pagal tai ir reikia rinktis stalą: arba didelį, arba mažesnį, L, U raidžių formos ar net apvalų, su dalimis kompiuterio procesoriui, klaviatūrai pasidėti ir panašiai. Parinkite ir patogias kėdes, nes ant jų sėdima 8 ir daugiau darbo valandų kasdien. Kiti pasirenkami biuro baldai – tai spinta, komoda, spintelė, didelė lentyna segtuvams, galbūt ir sofutė bei mini virtuvėlė. Viskas priklauso nuo to, ar biuras didelis ir erdvus, ar mažas, taip pat nuo kolektyvo skaičiaus. Jei biure beveik nesilankys svečių, baldai turi būti tiesiog tvarkingi, o jei nuolat priiminėsite klientus, baldams galioja jau kiek kiti standartai.

XX amžiaus civilizacijos procesai

Dizaino istorijoje galime pastebėti ne vieną idėjinį ir net revoliucinį suvokimo lūžį. Tačiau vieną stipriausių impulsų meninkų darbui davė Antrasis Pasaulinis karas. Vyravusias griežtas formas ir militaristines spalvas ėmė keisti drąsūs ir inovatyvūs sprendimai. Net tuometiniai namų ar biuro baldai buvo tarsi persmelkti vidinio griežtumo ir susikaustymo.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į dizainą atėjo nauja dizainerių karta, kurios darbai užima garbingą vietą moderniame klasikiniame dizaine. Tokie dizaineriai, kaip Suomijoje – Wirkkala, Sarpaneva, Danijoje – Koppelis ir Jorgenas Wegneris, Italijoje – Mollino, Sottsassas, Amerikoje – Eamesas ir Saarinenas, radikaliai pakeitė dizaino kryptį. Paryžiuje madų dizaine kylanti žvaigždė Dioras pristatė pavasario drabužių kolekciją, kurią pradėta vadinti New Look. Dizaineris iš esmės pakeitė karo metais atsiradusį griežtų linijų moters-karės drabužio siluetą, sugrąžino jos moteriškumą, išryškino kūno formas. Visa tai iš pradžių atrodė labai futuristiškai ir net destruktyviai. Tačiau dizaino perversmas ne tik namų interjero, bet net ir drabužių madų srityje tapo nauju atspirties tašku visoje dizaino raidos istorijoje.

Dailininkai, pasinaudodami kai kuriomis modernizmo meno formomis, jas transformuoja, kuria platesnei auditorijai priimtinesnius kūrinius. Tai buvo pirmieji žingsniai populiariosios kultūros ir meno linkme. Dizaine pakito griežta, funkcionali daikto forma, pasitelkiamos organinės gamtos formos, akcentuojama idėja, kuri dizaineriui leidžia laisvai improvizuoti. Naujos laisvės proveržio bangos buvo įkvėpti net minkšti, odiniai baldai.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje meno pasaulis grįžta prie pradinių formų – apskritimo, rutulio, kvadrato, kubo, kurios dizaineriams yra svarbūs kompozicijos elementai. Jas pasitelkus kuriami aplinkos daiktai, ornamentai, projektuojama interjerų erdvė ir net biuro baldai. Drabužių dizaineriai taip pat neatsispyrė pagundai sukurti kosminį mados stilių. Pierre’as Cardinas ant moterų galvų užmovė kosmonautų šalmus, vyrus ir moteris aprengė glaustinukėmis. Paco Rabanne septintajame dešimtmetyje parodė sensacingą drabužių kolekciją, panaudojęs neaustines medžiagas – plastiką, sidabru švytintį metalą.

Didžiausią perversmą socialinėje aplinkoje, kultūroje, mene padarė naujų komunikacijų – televizijos, atėjimas į kasdienį žmonių gyvenimą. Televizija virtualiai suartino pasaulį, svarbiausi įvykiai tapo prieinami namų aplinkoje. Atsiradusi televizorių paklausa ir gamyba įtraukė dizainerius į naują perspektyvią projektavimo sritį. Palengva televizorių, radijo aparatūros formos keitėsi, tapo aptakesnės, medį išstūmė plastikai, kurie leido sumažinti gaminio svorį, panaudoti įvairesnes spalvas.

Spartūs XX amžiaus civilizacijos procesai ir praūžęs karas daugelyje pramoninių, techniškai išsivysčiusių šalių ištrynė natūralų gyvybinį ryšį su etninėmis amatų šaknimis. Septintajame dešimtmetyje Europoje šalia masinės kultūros, populiaraus meno padidėjo dėmesys savo kultūros ištakoms, liaudies tradicijoms, natūralioms medžiagoms, jų ypatybėms. Tai atsispindi amatininkų sukurtuose darbuose. Amerikoje, kur gyventojų sudėtis įvairi, taip pat imta domėtis savo etninėmis šaknimis. Tuo tarpu Lietuvoje viskas šiek tiek vėluoja. Nors čia taip pat jaučiamas padidėjęs dėmesys savosios kultūros ištakoms ir senosioms tradicijoms bei papročiams.

interjero detalės

Trumpai apie skandinavišką dizainą

Skandinavijos šalių dizaino istorija yra atskira tema, norint ją aptarti reikia susipažinti su šių šalių tautų istorija, kultūra ir mentalitetu. Gamtos ir žmogaus būties egzistavimo dėsniai Skandinavijos šalyse suvokiami kaip harmoninga visuma. Nusidriekusiuose toli į šiaurę, retai apgyventuose rūsčios gamtos kraštuose, jau nuo žilos senovės ypač svarbūs buvo harmoningi žmogaus ir gamtos santykiai. Klimatinės sąlygos, netolygus gyventojų išsidėstymas šiaurės ir pietų regionuose lėmė verslų, specifinės pramonės, taip pat dizaino plėtrą. Tradiciškai susiklostęs pragmatiškas požiūris į atšiaurią, asketišką žmogaus aplinką nulėmė daiktų formų paprastumą, funkcionalumą. Skandinavijos dizaino minimalizmui, prisirišimui prie vietos žaliavų įtakos turėjo geografinė situacija. Vien tik suomiai sudaro 35 procentus pasaulio gyventojų, gyvenančių už 60-osios paralelės. Šiaurinėje teritorijoje žmonių gyvena rečiausiai, kartais artimiausias kaimynas gyvena už 100 kilometrų.

Skandinavijos amatų tradicijos klostėsi gyvenant miškingoje, uolėtoje, ežerų, upelių išraižytoje žemėje, jūros apsuptyje. Šiaurinėse platumose žiema trunka pusę metų, ir sugrįžtančios saulės tenka laukti žibintų, žvakių šviesoje.

Atšiauri gamta genetiškai užkodavo darbštų, atkaklų, racionalų žmonių charakterį. Uolėtoje miškų, vandens aplinkoje nuolatos reikėjo kovoti už būvį. Kiekvienas darbo įrankis, apyvokos daiktas ar net biuro baldai turėjo būti patogūs, maksimaliai funkcionalūs. Riboti gamtos turtai, atšiauri gamta išmokė paprastą amatininką ir šiuolaikinį kūrėją būti reiklų savo amatui, projektuojamam objektui. Nepaisant naujausių technologijų bei mokslo naujovių, Skandinavijos dizainas vis dar išlaiko demokratiškus, humanistinius projektavimo pagrindus ir šiandien.

Dizaino formų paprastumą, funkcionalumą lėmė tradiciškai susiklostęs pragmatiškas žmogaus požiūris į aplinką, taip pat ir subtilus gamtos, jos dėsnių supratimas. Apie visai kitą supratimą ir požiūrį byloja net odiniai baldai. Skandinavijos šalyse modernios meno kryptys, palietusios architektūrą, interjerą, dizainą, įgavo savitą – skandinaviškąjį braižą.

Geografinės sąlygos suformavo ne tik išskirtinius šių šalių gyventojų bruožus, bet ir lėmė tradicijų, savitos kultūros raidą. Gyvenimo ritmas čia glaudžiai susijęs su gamtos, metų ciklų kaita. Skandinavijos, ypač suomių, gyvenimo patirtis, kūrybiniai impulsai turi daug bendrų bruožų su japonų kultūra, minimalistine estetika. Abiejų tautų tradicijoms bei kultūrai turėjo įtakos atšiauri gamta, skirtingos, bet turinčios panašių bruožų, religijos.

Vienas ryškiausių, išskirtinių Skandinavijos kultūros, šiuolaikinio dizaino bruožų – glaudus ryšys su tautinėmis tradicijomis, amatais, tautosaka, siekiančia vikingų laikus. Praėjusių šimtmečių industrinės revoliucijos procesai, vykę Europoje, kur kas lėčiau plėtojosi šiame regione dėl įvairiausių, istoriškai susiklosčiusių, aplinkybių. Nepaisant didelių panašumų, kiekvienoje šalyje buvo ir išskirtinių bruožų. Daugumoje Skandinavijos šalių iki pat XIX amžiaus pabaigos vyravo tradiciniai medžio apdirbimo, tekstilės verslai, medžių sakinimas, smalos gamyba, miško plukdymas sieliais, medžioklė. Tai sudarė ekonomikos pagrindą. Nedidelės besikuriančios vietos žaliavų perdirbimo įmonės buvo labiau panašios į amatininkų dirbtuves nei į pramonės gamyklas. Glaudžiausi dizainerių kūrybos ryšiai su tradiciniais verslais išliko Suomijoje, kur industrializacijos procesai vyko gerokai lėčiau, kadangi savarankiškos valstybės statusą suomiai atgavo tik XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Daugiau nei 600 metų Suomija priklausė Švedijai, po to ištisą šimtmetį buvo administruojama carinės Rusijos. Danijoje ir Norvegijoje industrializacija taip pat nepadarė didelių pokyčių iki XIX amžiaus pabaigos. Kiek kitokia situacija susiklostė Švedijoje, kuri nuo seno buvo stipri valstybė, dominuojanti Šiaurės Europoje. Nepaisant istorinių praeities skirtumų, visose šalyse amatams, dizainui rodoma ypač daug dėmesio kaip vienai iš svarbių valstybinės ekonominės politikos strategijos dalių.

Skandinavijos šalyse geras dizainas suvokiamas, kaip kasdienė būtinybė ir net paprastučiai biuro baldai savyje talpina visai kitokį supratimą ne tik apie dizainą, bet ir apie žmogaus ryšį su gamta.

svetaines interjeras

XX amžiaus civilizacijos procesai

Dizaino istorijoje galime pastebėti ne vieną idėjinį ir net revoliucinį suvokimo lūžį. Tačiau vieną stipriausių impulsų meninkų darbui davė Antrasis Pasaulinis karas. Vyravusias griežtas formas ir militaristines spalvas ėmė keisti drąsūs ir inovatyvūs sprendimai. Net tuometiniai namų ar biuro baldai buvo tarsi persmelkti vidinio griežtumo ir susikaustymo.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į dizainą atėjo nauja dizainerių karta, kurios darbai užima garbingą vietą moderniame klasikiniame dizaine. Tokie dizaineriai, kaip Suomijoje – Wirkkala, Sarpaneva, Danijoje – Koppelis ir Jorgenas Wegneris, Italijoje – Mollino, Sottsassas, Amerikoje – Eamesas ir Saarinenas, radikaliai pakeitė dizaino kryptį. Paryžiuje madų dizaine kylanti žvaigždė Dioras pristatė pavasario drabužių kolekciją, kurią pradėta vadinti New Look. Dizaineris iš esmės pakeitė karo metais atsiradusį griežtų linijų moters-karės drabužio siluetą, sugrąžino jos moteriškumą, išryškino kūno formas. Visa tai iš pradžių atrodė labai futuristiškai ir net destruktyviai. Tačiau dizaino perversmas ne tik namų interjero, bet net ir drabužių madų srityje tapo nauju atspirties tašku visoje dizaino raidos istorijoje.

Dailininkai, pasinaudodami kai kuriomis modernizmo meno formomis, jas transformuoja, kuria platesnei auditorijai priimtinesnius kūrinius. Tai buvo pirmieji žingsniai populiariosios kultūros ir meno linkme. Dizaine pakito griežta, funkcionali daikto forma, pasitelkiamos organinės gamtos formos, akcentuojama idėja, kuri dizaineriui leidžia laisvai improvizuoti. Naujos laisvės proveržio bangos buvo įkvėpti net minkšti, odiniai baldai.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje meno pasaulis grįžta prie pradinių formų – apskritimo, rutulio, kvadrato, kubo, kurios dizaineriams yra svarbūs kompozicijos elementai. Jas pasitelkus kuriami aplinkos daiktai, ornamentai, projektuojama interjerų erdvė ir net biuro baldai. Drabužių dizaineriai taip pat neatsispyrė pagundai sukurti kosminį mados stilių. Pierre’as Cardinas ant moterų galvų užmovė kosmonautų šalmus, vyrus ir moteris aprengė glaustinukėmis. Paco Rabanne septintajame dešimtmetyje parodė sensacingą drabužių kolekciją, panaudojęs neaustines medžiagas – plastiką, sidabru švytintį metalą.

Didžiausią perversmą socialinėje aplinkoje, kultūroje, mene padarė naujų komunikacijų – televizijos, atėjimas į kasdienį žmonių gyvenimą. Televizija virtualiai suartino pasaulį, svarbiausi įvykiai tapo prieinami namų aplinkoje. Atsiradusi televizorių paklausa ir gamyba įtraukė dizainerius į naują perspektyvią projektavimo sritį. Palengva televizorių, radijo aparatūros formos keitėsi, tapo aptakesnės, medį išstūmė plastikai, kurie leido sumažinti gaminio svorį, panaudoti įvairesnes spalvas.

Spartūs XX amžiaus civilizacijos procesai ir praūžęs karas daugelyje pramoninių, techniškai išsivysčiusių šalių ištrynė natūralų gyvybinį ryšį su etninėmis amatų šaknimis. Septintajame dešimtmetyje Europoje šalia masinės kultūros, populiaraus meno padidėjo dėmesys savo kultūros ištakoms, liaudies tradicijoms, natūralioms medžiagoms, jų ypatybėms. Tai atsispindi amatininkų sukurtuose darbuose. Amerikoje, kur gyventojų sudėtis įvairi, taip pat imta domėtis savo etninėmis šaknimis. Tuo tarpu Lietuvoje viskas šiek tiek vėluoja. Nors čia taip pat jaučiamas padidėjęs dėmesys savosios kultūros ištakoms ir senosioms tradicijoms bei papročiams.

modernus krėslas

Interjero dizainas ir automobilių pramonė

Modernizmo kryptys, susiformavusios XX amžiaus pradžioje, atsispindėjo taikomosios dailės darbuose – kuriami griežtų, laužytų formų servizai, indų dekoras primena netolimos praeities kubizmą, konstruktyvizmą. 1922 metais Egipte atidengta Tutanchamono kapavietė visų dėmesį nukreipė į tolimą Egipto kultūrą. Interjerai ir net biuro baldai pasipuošė dekoratyvinių audinių apdailoje atsiradusiais egiptietiškos ornamentikos ir dekoratyvinių detalių motyvais. Dailininkai egzotikos ieškojo primityviame afrikiečių mene. Amerikoje pradedama domėtis actekų menu – masinės gamybos servizai, stiklo gaminiai kuriami kampuotų formų, išraižyti zigzagais.

XX amžiaus pradžios modernizmo dailės kryptys turėjo įtakos architektų kūrybai, interjerų erdviniam sprendimui, pakeitė daiktiškąją aplinką. Dailininkai dizaineriams padiktavo ne tik ryškių spalvų gamą, bet ir naują ekspresyvią, aštrią formą. Kubizmo, futurizmo dinamiškų, geometrinių formų atsiranda tekstilės, keramikos, stiklo gaminiuose. Prancūzijoje kubistiniai ornamentai prigijo ir drabužių dizaine. Tekstilės audinių, drabužių, net automobilio projektai perkėlė tapytojų kubizmo stilių į dizainą. Vokietijoje, Rusijoje, Olandijoje modernizmo tendencijas bei geometrines formas atspindėjo odiniai baldai bei kiti buitinės paskirties daiktai.

Amerikoje art deco kryptis, perėmusi iš automobilių pramonės aerodinaminę plastiką, įsitvirtino architektūroje, interjeruose. Aptakios formos perkeliamos į buities, apyvokos daiktus, moteriškas skrybėlaites ir net šukuosenas. Didžiosios depresijos metais prabangos, liukso skraiste buvo norima nors iš dalies užlopyti, pridengti sunkią realybę. Verslininkai, stambių firmų atstovai inicijavo dangoraižių statybą Niujorke, Čikagoje, kituose miestuose. Vakarinėje Amerikos pakrantėje šiuo laikotarpiu buvo pastatyta daug pastatų, kurie geriausiai atspindi art deco architektūros stilių. Milijonieriaus filantropo Johno D. Rockefellerio iniciatyva buvo sumanytas miestų atgaivinimo planas. Niujorke iškilo Rockefellerio centras – miestas mieste su įspūdingu septyniasdešimties aukštų bokštu, automobilių kompanijos Chrysler pastatas, kurio bokštas užbaigtas automobilio ratų skydelio ornamentu. Automobilių ratų skydeliuose ir bokšto ornamento piešinyje, kaip ir liftų durų dekore, pasikartoja iš Egipto atėjęs faraono vėduoklės – lotoso žiedo motyvas. Chrysler bokštas tapo Amerikos ir Niujorko architektūros, technikos simboliu. Namų aplinkoje, buitinės paskirties smulkiuose daiktuose aptiksime įvairiausių mašinos amžiaus aerodinaminių formų, mašinų detalių elementų. Tuo metu populiariais tapusių kokteilių gaminimo indai, rūkymo aksesuarai pakartoja cepelinų ie net lėktuvų formas.

Art deco formuojasi mašinos amžiaus, technikos progreso, automobilių eros fone. Plėtojasi automobilių pramonė, civilinė aviacija, statomi transatlantiniai laivai. Visų žvilgsniai nukrypsta į Ameriką, kurios technikos naujovės pakeitė žmonių gyvenimą. Pasigėrėjimo ir prabangos objektu tapo automobiliai, motociklai, greitis. Prasideda lenktynių, olimpinių žaidynių, varžybų, grožio konkursų, kino žvaigždžių metas. Sportiškesnė darosi mada, trumpai kirpti moterų plaukai, populiari šukuosena – bubikopf, aptakių, aerodinaminių formų skrybėlaitės.

Art deco sukūrė vartotojiškos kultūros aplinką, išplėtodama masinę gamybą masiniam vartotojui. Vartotojiškas požiūris suformavo lėkštą, sentimentalią, pramoginę kultūrą su laikinos sėkmės, blizgesio atspalviu. Dizaino raidoje art deco laikotarpis truko iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tai iš tiesų buvo aukso amžius, industrijos, masinės gamybos amžius. Pramonėje pritaikomos naujos medžiagos, technologijos. Automobilių pramonėje įsigalėjo aerodinaminė stilistika, kurią perėmė plataus vartojimo daiktų, elektros įrengimų gamintojai ir visa tai atspindėjo net odiniai ar biuro baldai. Šiuo laikotarpiu iš apiformintojo, dekoratoriaus susiformavo interjero dizainerio profesija.

Šiuolaikiškos interjero detalės

Privalomi biuro atributai

Biuras – tai vieta, kur žmonės kiekvieną dieną susirenka ir stengiasi pasiekti bendrą tikslą. Visų verslo organizacijų tikslas yra pelnas. Siekiant šio tikslo sunku išsiversti be papildomų įrankių – daiktų, kurie yra būtini kiekviename šiuolaikiniame biure.

biuro baldaiStalai ir kėdės. Daugelis žmonių visą darbo dieną praleidžia prie kompiuterių. Šiandien lieka vis mažiau profesijų, kurias dirbant galima išsiversti be kompiuterio raštingumo įgūdžių. Biure šie įgūdžiai yra reikalingi praktiškai kiekvienam darbuotojui. Biuro baldai, kaip kompiuterio stalas ir patogios kėdės yra būtinos, kad darbuotojai galėtų patogiai dirbti. Įrodyta, kad nepatogūs biuro baldai gali net iki 30% sumažinti darbuotojų produktyvumą.

Geras apšvietimas. Lempos, kurios garantuoja, kad net labiausiai apsiniaukusią dieną biure bus šviesu yra būtinos. Geras apšvietimas padeda išsaugoti gerą regėjimą ilgiau ar sustabdyti regėjimo silpnėjimą.

Kiekviename biure turi būti pieštukų, tušinukų, popieriaus ir kitų biuro reikmenų atsargų. Nors dėl sparčios interneto šie reikmenys naudojami vis rečiau, jie išlieka reikalingi.

Dideliuose biuruose yra būtinos pertvaros. Pertvaros tai lengvų konstrukcijų dažniausiai plastikinės nešiojamos sienos. Pertvaros yra reikalingos dideliuose biuruose, kuriuose yra didelės atviros erdvės ir daug dirbančių žmonių. Pertvaros padeda sumažinti triukšmo lygį. Būtent triukšmas yra vienas didžiausių kiekvieno biuro darbuotojo priešas. Dėl triukšmo vystosi lėtinis nuovargis, kuris gali drastiškai sumažina darbuotojo produktyvumą. Geriausiai triukšmą izoliuoja stiklinės pertvaros.

Kiekviename didesniame biure turi būti vieta skirta poilsiui. Poilsis kelis kartus per dieną gali padėti išlikti darbingu visą darbo dieną. Teigiama, kad geriausia daryti trumpas pertraukėles kartą per valandą. Žmogus gali išlaikyti savo dėmesį sukoncentruotą į užduotį vidutiniškai iki 90 min. Kai kurios kompanijos savo darbuotojams įrengia specialius tylos kambarius, kuriuose jie gali praleisti kelias ar keliolika minučių ramiai atsiriboję nuo kolegų darbų ir kitų rūpesčių.

Balta lenta yra būtina kiekvienam biurui. Susitikimų metu didelė lenta, ant kurios galima braižyti brėžinius, užrašyti idėjas ar pasižymėti kitą informaciją. Vienas iš geriausių būdų pakelti produktyvumą yra ant šios baltosios lentos užrašyti 5 svarbiausius savaitės darbus kiekvienam darbuotojui. Toks sąrašas veiks, kaip motyvacijos priemonė ir padės koncentruotis į pačias svarbiausias savaitės užduotis.

Spausdintuvas. Spausdinti dokumentus vis dar išlieka būtinybė. Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių jau galima naudotis elektroninio parašo suteikiamomis galimybėmis. Naudojantis elektroniniu parašu galima patvirtinti dokumentus vienu pelytės paspaudimu. Tiesa, net ir naudojantis elektroniniu parašu dar ne vienerius metu teks pasirašinėti dokumentus ir klasikiniu būdu. Norint patvirtinti dokumentą ar sutartį turi būti uždėti abiejų pusių parašai. Jei kita pusė nenaudoja elektroninio parašo, teks pasirašinėti įprastu būdu ir siųsti dokumentus paštu.

Kavos aparatas. Kartais juokaujama, kad pasaulis sukasi ne dėl pinigų ir ne dėl meilės. Pasaulis biure sukasi dėl kavos. Būtent šis gėrimas yra vienas mėgstamiausių tarp įvairių pasaulio šalių biurų darbuotojų. Su kava prasideda daugelio biurų darbuotojų diena. Eilinės darbo dienos pradžioje visada galima pamatyti eiles prie kavą išsinešimui parduodančių kavinių ar kavos aparatų verslo centruose.

Galiausiai, nepamirškite, kad biuras tai vieta, kur dirba žmonės, o ne robotai. Biure turi būti ir jaukumo suteikiančių elementų, kaip gėlės, nuotraukos ir apdovanojimai. Teigiama, kad gėlės ne tik suteikia biurui gyvybės, bet ir padeda sumažinti kompiuterinės įrangos skleidžiamą spinduliuotę. Taigi, gėlės gali padėti ne tik suteikti biurui jaukumo, bet ir ilgoje perspektyvoje pagerinti jūsų ir kitų darbuotojų sveikatą.

Čekiškoji baldų revoliucija

Iki pat 19-to amžiaus, kol pasaulį pradėjo valdyti modernizmo apraiškos, baldai buvo kuriami mažiausiai tam, kad būtų funkcionalūs. Pirmiausiai buvo akcentuojamas grožis, o ne patogumas, įmantrumas ir sudėtingumas, o ne funkcionalumas. Modernizmo epocha išstūmė paauksuotos medienos baldus su masyviomis liūtų kojomis ir pristatė kitus, labiau pažengusius baldų gamybos metodus ir medžiagas. Taigi šį amžių galime vadinti ir baldų revoliucijos laikotarpiu. Pirmasis 20-tojo amžiaus dešimtmetis pakeitė visas iki tol vyravusias tendencijas ir atvėrė naujus laisvo mąstymo, savarankiškumo ir praktiškumo kelius. Moderno judėjimas paskatino naujų medžiagų panaudojimą ir atitolo nuo tradicinių ornamentų. Didelę įtaką baldų gamyboje ir interjero kūrime turėjo daugelis didžiųjų Europos miestų kūrėjų ir dizaino mokyklų. Viena lyderiaujančių šioje vietoje buvo ir Čekijos mokykla.

Čekijai, ilgus amžius buvusiai Habsburgų dinastijos priklausomybėje, Austrijos-Vengrijos imperijos zonoje paskelbus nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, iškilo būtinybė susigrąžinti moraliai pažeistas kultūrines vertybes, įtvirtinti tautos prestižą tarp Europos valstybių. Daugelis menininkų, gimusių istoriškoje Čekijos žemėje – Bohemijoje, Moravijoje, dėl susidariusios politinės situacijos bei galimybių plačiau atsiskleisti savo kūrybinę biografiją susiejo su Viena, Paryžiumi arba kitais Europos kultūros centrais. Ilga istorinė, kultūrinė Čekijos praeitis, susipynusi su Austrija iki XX amžiaus antrojo dešim­tmečio pabaigos, įsiliejo į bendrą Vidurio Europos meninį kontekstą.

Tačiau Čekijoje visą laiką buvo tvirtų ambicijų dėl tautinio identiteto išsaugojimo. Tai liudija net išlikę įrašai reprezentacinių pastatų fasaduose, kuriuose kalbama apie Tėvynę ir laisvę. Amžiaus pabaigoje sustiprėjus nacionaliniam sąjūdžiui visoje Europoje, Prahoje suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, kūrėsi rašytojų, muzikų, dailininkų susivienijimai, muziejai, meno moky­klos. Devyniolikto šimtmečio pabaigoje Prahos poetai paskelbė naujojo meno Manifestą, kuriame deklaravo kūrybos, te­orinės minties bei kritikos laisvę. Prie rašytojų prisijungė skulp­toriai, tapytojai, architektai. Praha buvo pagrindinis tauti­nės kultūros centras. Šiame mieste susiklostė artima banguojančiai neobaroko linijai secesijos kryptis.

biuro baldaiRyškiausiu tautinio pasididžiavimo Prahos secesijos simboliu tapo reprezentacinis miesto visuomeninės, kultūrinės paskirties pastatas Obecni dum, kuriame atsiskleidė platus Čekijos dekoratyvinis menas, tradiciniai amatai. Čekija nuo seno garsėjo pūstinio stiklo, puodininkystės, kalvystės, tekstilės amatais, į kuriuos buvo atsigręžta amžiaus pabaigoje ir bandoma integruoti į pra­moninę gamybą. Didžiuliam rūmų kompleksui įgyvendinti buvo sutelktos žymiausių čekų dailininkų, tapytojų, skulp­torių, stiklo, metalo meistrų pastangos. Net baldai buvo kuriami pagal kruopščiai paruoštus projektus, o pastatą papuošė alegorinės, tautos istoriją, kultūrą, mokslą, pramonę simbolizuojančios skulptūros. Vieną iš centrinių – miesto mero reprezentacinę salę dekoravo A. Mucha, sukūrė projektus langų vitražams, šviestuvus, metalines dekoratyvines gro­teles. Sienų tapyboje, plafonuose, triptike virš salės durų Mucha užfiksavo svarbiausius istorinius tautos momen­tus.

Čekijoje iki pat XX amžiaus antrojo dešimtmečio svarbią vietą užėmė amatų verslai ir nedidelės dirbtuvės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čekų architektų, dizai­nerių darbuose išryškėjo kubizmo, ekspresionizmo, konstruktyvizmo tendencijos. Susiformavo savita čekų kubistinės mokyklos kryptis, kurią akcentavo formos dinamika ir ekspresija pasižyminti architektūra, interjeras ir net baldai. Šiuo laikotarpiu sukurti biuro baldai puikiai dera ir šiuolaikinėse kontorose. Visa tai vertinama kaip gero skonio ženklas.

Iš dizaino istorijos

Pasaulio dizaino raidos istorija neatsiejama nuo daugelio kūrybingų ir išdidžių asmenybių. Vienas tokių buvo Josefas Hofmanas. Ši pavardė neatsiejama nuo Moravijos, nes būtent ten gimė ir kūrė garsusis dizaineris. Architektūros mokslus pradėjo Brno aukštesniojoje amatų mokykloje, vėliau mokėsi Vienos dailės akademijoje pas O. Wagnerį. Prieraišumo gimtosios Brtnice tautodailei, amatams Hofmanas neužmiršo ir jaunystės patirtį pritaikė organizuodamas Vienos dirbtuvių veiklą. Neišsenkamos energijos ir sumanymų kupinas jis buvo vienas aktyviausių dirbtuvių projektuotojų, kūręs architektūros objektus bei interjerų įrangą. Šio dizainerio kuriami namų ir šiems laikams būdingi biuro baldai, indai, metalo dirbiniai bei papuošalai iki šiol gaminami ir bene aukso raidėmis įrašyti dizaino vadovėliuose.

Dizaineris J. Hofmanas atsisakė secesijos pamėgtų banguotų linijų, jas pakeitė tiesiomis, griežtomis stačiakampėmis formomis, kurias atspindėjo ne tik jo kuriama architektūra, namų ar biuro baldai, bet ir dekoratyviniai dirbiniai. Hofmanas nevengė ir barokinių ornamento motyvų, kuriuos stilizavęs panaudodavo stiklo, metalo indams, juvelyriniams dirbiniams. Hofmano išradingai sukonstruotas transformuojamas krėslas – Sėdėjimo mašina, galintis keisti atramos kampą, to meto aplinkoje buvo novatoriškas dizainerio sprendimas.

Hofmano pastatai – Purkersdorfo sanatorija (1904- 1906) netoli Vienos, Stockleto rūmai Briuselyje (1905-1911), legendiniu tapęs kabaretas Šikšnosparnis (1907) Vienoje, atskleidė neeilinį kūrėjo talentą. Įgyvendinant projektus Hofmanui talkino Vienos dirbtuvių dailininkai, tarp jų ir garsusis Klimtas, Stockleto rūmų valgomajame sukūręs frizą. Sutelktomis visų kūrėjų ir gamintojų pastangomis kompleksiškai įrengtais interjerais, dekoratyviniais dizaino objektais Hofmanas realizavo menų sintezę, apibūdinamą kaip bendrą meno kūrinį. Interjere, balduose dominavo kvadrato formų dekoro elementai. Kombinuodamas juodos ir baltos spalvos kvadratą ar trikampį, Hofmanas sukūrė savitą stilių, kurį perėmė Vienos dirbtuvės. Iš dvimatės plokštumos kvadratas transformavosi į kubą, ženklinusį architektūrą, kur visa tai atsirado interjero įrangoje ir net balduose. Stockleto rūmų architektūroje akcentuojamos aiškios lakoniškos formos, iškilę stačiakampiai bokšteliai užbaigiami žalvarinėmis figūromis, pabrėžė išskirtinę tiesialinijinę Vienos mokyklos stilistiką, persmelkusią Vienos amatus, dizainą, architektūrą.

Jau paminėtas Vienos Secesiono lyderis Gustavas Klimtas kūrė atspindėdamas žmogaus kaip asmenybės dvasinį ir fizinį konfliktą, pasitelkdamas antikos ar Bizantijos ikonografiją bei meno raiškos priemones. Jo pasaulėjauta paveikė dailininkų E. Shielle’s, O. Kokoschkos kūrybą, kurių dramatiškas, nervingas linijas ateityje perėmė ekspresionizmo atstovai. Klimto sukurti sienų pano, mozaika turėjo įtakos Austrijos ir kitų Europos šalių dekoratyviniam menui.

J. Hofmano sukurti dizaino kūriniai ir šiandien stebina daugelį dabartinių kūrėjų. Su visai kitokia menine išraiška nei tvyrojusi tuo metu atr deco stilistika, jis tarsi peržengė laiko vartus. Net šiuolaikinės biuro kėdės pavydėtų tokio solidumo ir įžvalgos, kuriuos atspindėjo Hofmano sukurti baldai. Be abejo kalbama apie vieną žymiausių dizainerio kūrinių – Kubus fotelį. Šiai idėjai jau daugiau kaip šimtas metų! Nepamiršti ir dizainerio kurti indai bei kiti kūriniai, kuriuos iki šiol gamina viena garsiausių pasaulyje Alessi firma.

Vienos dirbtuvės, pradėjusios nuo bendro dailininkų ir amatininkų darbo XX amžiaus pradžioje, vėliau ėmė kurti pavyzdžius stiklo, keramikos fabrikams, padėjo pamatus pramoninei meninei dizaino krypčiai. Svarbų vaidmenį, formuojantis šiuolaikinio dizaino estetikai, požiūriui į dizainą, suvaidino J. Hofmano kūryba, vertintina kaip reikšmingas pamatas dizaineriui – kūrėjui, gebančiam realizuoti menų sintezę. Vienos dirbtuvėse kuriami darbai, Hofmano, Moserio ir kitų kūryba paženklino art deco stilių. Į novatoriškus Vienos dizainerių darbus XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį ir postmodernizmas.

Bioninės architektūros pradininkas Antonio Gaudi

XIX amžiaus pabaigoje Barselonoje vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. VIII amžiuje iš Šiaurės Afrikos į Ispaniją įsiveržę maurai sukūrė unikalią Andalūzijos civilizaciją su šiandien visiems gerai žinomais centrais Kordoba, Toledu, Granada ir Sevilija. Čia susikryžiavo egzotiška islamiškojo pasaulio ir iš Vakarų Europos atėjusi kultūra bei religijos ir paliko savo pėdsakų.

Ispanijos žemėje, turtingoje savo kultūra, subrendo aštraus žvilgsnio, dramatiško potėpio ir spalvingos paletės talentingas tapytojas, grafikas Francisco de Goya (1746-1828). Bent kiek prisilietus prie šio krašto istorinės praeities lengviau atsakyti į klausimą, kodėl Katalonija pasauliui davė ryškiausius XX amžiaus genijus Antonio Gaudi, Joaną Miro, Salvadorą Dali. Ispanijoje gimė ir užaugo didysis epochos menininkas Pablo Piccaso. Kiekvieno iš jų kūryba tapo radikaliu posūkiu mene, buvo impulsas naujai krypčiai atsirasti.

Barselonoje visą gyvenimą praleido ir kūrė žymusis katalonietis architektas Antonio Gaudi. Jo įvairiapusiškas kūrybinis palikimas ir šiandien yra reikšmingas šiuolaikinėje architektūroje, dekoratyviniame mene, dizaine. Dažniausiai akcentuojami unikalūs statiniai, bet ne mažiau reikšmingi jo sukurti baldai, spintos ir dekoratyvinės interjero detalės. Apie Gaudi kalbama kaip apie bioninės architektūros pradininką. Šiuo laikotarpiu net tuometinio biuro baldai savo išvaizda tarsi rėkė apie naują architektūros ir bionikos simbiozės etapą.

Gaudi gimė kalvio šeimoje, nuo vaikystės perprato kalvystės meną, ir tai ateityje atsiskleidė jo kūryboje. Barselonoje mokėsi Aukštojoje architektūros mokykloje, uoliai lankė filosofijos, estetikos paskaitas, kurios paskatino domėtis gotikos atgimimu, Anglijos prerafaelitų idėjomis. Didelį poveikį jauno kataloniečio mentalitetui formuotis padarė atsigręžimas į viduramžių tradicijas – Katalonijos aukso amžių, kuris buvo siejamas su tautiniu atgimimu. Savo kūryboje Gaudi rėmėsi gamtos formomis, vietos tradicijomis, ispanų-maurų kultūra. Katalonijos gotikinėje architektūroje jis atkreipė dėmesį į formų logiką, konstrukcijų funkcionalumą, jų ekspresiją. Jis pastatams naudojo natūralius akmenis, uolų smiltainį, Barselonos apylinkių keramikos dirbtuvių duženas, kurios dar labiau paryškino vietos koloritą.

Baigęs mokslus jis tuojau pat suprojektavo vieną pirmųjų svarbesnių objektų – vilą Casa Vicens Barselonos priemiestyje (1878), kurioje susipynė laisvai interpretuojami islamo, ispanų viduramžių architektūros elementai. Iš islamo kraštų atėjusi tradicija apdailai naudoti glazūruotą keramiką būdinga visai Gaudi kūrybai. Jis sukūrė nemažai metalo objektų – gatvių šviestuvų, dekoratyvinių tvorelių, kuriuose dominuoja stilizuoti augaliniai motyvai.

Gaudi architektūrą suprato kaip organiškai augančią struktūrą, pastatus jis lipdė panašiai kaip kregždės lipdo savo lizdus. Tokiu neužbaigtu lipdyti lizdu galima pavadinti Šv. Šeimos bažnyčią (Templo Expiatorio de la Sagrada Familia), kuri tebelipdoma iki šiol. Bažnyčia buvo pradėta statyti neogotikinio stiliaus (1882). Į jos statybą Gaudi įsitraukė 1884 metais ir praleido čia visą savo likusį gyvenimą. Bažnyčios statyboje pritaikė naujas paraboloidines konstrukcijas, komponuodamas jas su skulptūrinėmis augalinėmis, žmonių, žvėrių figūrų kompozicijomis. Nuo 1900 metų jis dirbo prie didžiulio architektūrinio komplekso – parko, kuris buvo užsakytas turtingo mecenato Guellio.

Guellio parkas buvo projektuojamas kaip miesto visuomeninės paskirties objektas su paviljonais, terasomis, viadukais, įspūdingais vartais. Parko terasų skliautų konstrukcijas, remiamas transformuotų dorėniškųjų kolonų, Gaudi pavertė tapybiškomis fantastinių medžių alėjomis. Jis siekė secesinę banguojančią liniją, dvimatį dekorą perkelti į trijų dimensijų skulptūrinę formą. Gaudi kūryboje tvirtas, temperamentingas kataloniečio charakteris atsiskleidė ne tapytojams būdingais ekspresyviais, spalvingais potėpiais, o nežabotos fantazijos proveržiu, originaliomis architektūrinėmis struktūromis, jau minėtomis paraboloidinėmis arkomis. Casa Batllo Barselonoje dažnai buvo vadinamas kaulų namais. Bioninės formos čia akivaizdžios, net ir spintos primena kaulų formas.

Spintos ir kiti lietuvių liaudies baldai

Lietuvių liaudies baldai, tokie kaip spintos ar kiti baldai, dažniausiai buvo statomi gyvenamosiose patalpose, tačiau gana dažnai jie puošdavo ir svirno patalpas, nes ten žmonės praleisdavo daug laiko vasaros ar švenčių metu. Svirnuose būdavo ilsimasi ir vaišinami svečiai. Reikėtų paminėti, kad tik turtingesnieji turėjo svirnus su keliomis patalpomis – vienose laikyti grūdai, kitos atliko gyvenamojo ploto vaidmenį. Dėl to svirnai, kaip ir gyvenamieji kambariai būdavo puošiami ir prižiūrimi.

Baldo gamyba nesibaigdavo vien lentų sukalimu, svarbiausias etapas buvo puošimas ir marginimas raštais. Kiekvienas meistras turėjo savo raštų išdėstymo būdus bei mėgiamus ornamentų motyvus.

Spintos ir skrynios gamintos kartais net iš kelerius metus džiovintos medienos. Dažniausiai medienos apdirbimui naudoti tokie įrankiai kaip pjūklas, obliai, grąžtai bei dildelės. Kad spintos dalys sujungimų vietose būtų tvirtesnės – buvo klijuojama specialiais, iš karvės ar arklio kanopos pagamintais klijais.

Teptukai baldų puošybai naudoti iš kiaulės šerių, arklio ašutų ar kumeliuko karčių. Norint ištapyti labai plonas linijas ar sudėtingus ornamentus naudoti minkšti teptukai, o stambesniems raštams prireikdavo net kelių pirštų storio teptukų.

Baldai būdavo marginami iš pačių meistrų pasigamintų dažų. Tam dažnai pasitarnaudavo įvairūs augalų lapai, žiedai, samanos, akmenų kerpės ar net medžio žievės. Pasistūmėjus chemijos pramonei pradedami naudoti įvairūs milteliai ir aliejinio pagrindo dažai.

Estetinę vertę lėmė ne tik liaudies meistrų talentas ar gebėjimas perteikti geriausias kūrybos tradicijas, bet ir įrankių tobulumas. Liaudies meistrai tapydavo iš atminties ir stengėsi nesinaudoti pavyzdžiais, nes svarbiausias mokytojas ir baldų raštų motyvas buvo pati gamta bei nepakartojamos augalų, gėlių formos ir spalvos. Kiekvienas liaudies meistras puošdamas ir margindamas baldus savaip perteikė ir stilizavo savo vidinį pasaulio suvokimą.

Teigiama, jog polichrominių tapytinių baldų dekoravimo trukmė yra labai įvairi ir tai priklauso nuo meistro įgūdžių, jo talento ir tapomo rašto kompozicijos bei jo elementų sudėtingumo, tačiau mažiausiai pusmečio prireikdavo norint numarginti ir nutapyti vidutinio sudėtingumo kompozicijas. Kur kas greičiau buvo dekoruojami baldai naudojant štampuotinę techniką.

Retai kada spintos ar kiti baldai buvo dažomi balta ir juoda spalvomis. Vieningo atsakymo turbūt nesužinosime, tačiau vyrauja nuomonė, kad juoda spalva yra gedulinga, o balta labai tepli ir greit nusidėvinti.

Šiuo metu nepaisant praeities tradicijų, daugelio tautų kultūros formos vienodėja ir netenka nacionalinio savitumo ir originalumo. Liaudies meno tradicijos nėra plėtojamos mūsų dienų kūrybinėje praktikoje, o aklas tradicijų laikymasis varžo kūrėjo fantaziją ir skurdina jo kūrinį. Liaudies baldų polichrominio dekoro ir pagrindinių principų žinojimas gali praversti ne tik šių dienų baldų projektuotojams ir gamintojams, bet ir interjero, keramikos bei tekstilės specialistams. Geriausiai liaudies tradicijos gali būti palaikomos šiuolaikinio kaimo sodybose, kur plėtojamas turizmas ar tiesiog išlaikomas nacionalinis interjeras, nes čia jis natūraliai įaugęs ir psichologiškai suprantamas bei atitinka žmogaus pasaulėžiūrą. Tačiau neretai pirmiau keliami praktiškieji reikalavimai, tokie kaip patalpų išplanavimas ar funkcinis ryšys, o estetinės ar emocinės reikšmės nustumiamos į antraeilį planą.

Kiekvienas Lietuvos regionas išsiskiria tik tam kraštui būdingomis tradicijomis, todėl vertėtų puoselėti perkeliant jas ir transformuojant šiuolaikinėje erdvėje. Biuro baldai, spintos, vaikų darželių interjeras ar poilsio namų patalpos galėtų būti dekoruojami liaudies ornamentika, taip puoselėjant ir atgaivinant primirštas tradicijas, bei siekiant išsaugoti jų tęstinumą ateities kartoms, nes nacionalinio meno įnašas į visuotinę kultūrą praplečia bendrosios kultūros panoramą, neleidžia suvienodėti jos formoms, suteikia galimybės pasireikšti savitoms tendencijoms.

Rodomas puslapis 1 iš 41234