Tag Archives: biuro baldai - Page 2

Banguojantis secesijos laikotarpis

Secesijos pakilimo laikotarpiu šio stiliaus centrai buvo ne tik vals­tybių sostinės. Naujasis menas suliepsnojo ir išsiskleidė regionų miestuose susiklosčius palankioms kūrybinėms aplinkybėms, susibūrus aktyviems dailininkams ir meno mokykloms. Tokie iškilūs meno židiniai Prancūzijoje, be Paryžiaus, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo Nansi mokykla, Belgijoje – Briuselis, Is­panijoje – Barselona. Anglijoje, šalia naujajam menui pa­grindą padėjusio Londono, susiformavo savita menininkų grupė Glazge, Vokietijoje pradžią padarė Miuncheno dai­lininkai. Austrijos-Vengrijos imperijoje centru tapo Vienos Secesiono grupė, Prahoje, kuri tuo metu įėjo į imperijos sudėtį, susiklostė savita kryptis.

Amžių sandūroje skleidėsi ir griežtų linijų, geometri­nių formų stilistika. Austrijoje, Škotijos Glazgo mieste, naujojo meno kryptis įgavo santūrių, netgi asketiškų tiesialinijinės secesijos bruožų. Vienas pirmųjų banguojančios plastikos krypties atstovas radikalią poziciją užėmė architektas ir teoreti­kas Adolfas Losas, daugiausia dirbęs Vienoje. Jis naujai pažvelgė į daikto prasmę, funkciją, kuri turi būti tiks­linga ir funkcionali. Banguota, kreivalinijinė secesija dominavo Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Vidurio ir Rytų Euro­pos šalyse. Skandinavijos, Rytų Europos šalyse, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje išryškėjo tautinio romantiz­mo bruožai, susipynę su liaudies meno motyvais. Plaukian­ti, banguojanti linija drąsiai švelnino visus aštrius kampus architektūroje. To nesurasime net puošniojo baroko laikų pastatuose, kur daugybė įmantrių puošybos elementų tik uždengdavo sienų plokštumas, iš esmės nepakeisdami klasikinės struktūros.

Briuselis XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu ryškiau­sių naujojo meno krypties centrų. Briuselį art nouveau lopšiu padarė Victoro Hortos (1861-1947) pastatyti privatūs namai, viešbučiai, parduotuvės su dekoratyvia interjerų apdaila, kuri ryš­kiausiai atspindėjo naujosios meno krypties tendencijas. Jis maksimaliai išnaudojo metalines konstrukcijas, su­teikdamas joms svarbią dekoratyvinę funkciją. Jo suprojektuoti atraminiai stulpai, perdangų arkos, baliustradų, langų, durų dizainas, sukūrė savitą stilių, kuris tapo sece­sijos sinonimu. Kita ryški įvairiapusiška asmenybė – Hen­ry van de Veide (1863-1957). Jis paliko pėdsaką Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau įnešė svarų indėlį į besi­formuojantį XX amžiaus dizainą. Šiuo laikotarpiu banguojančia linija pražydo net spintos.

Rusiją pasiekusios Moriso idėjos, amžių sandūroje be­siformuojant naujajam menui, paskatino sąmoningai at­gaivinti liaudies amatus ir verslus. Kunigaikštienė Teniševa savo dvare Talaškine (Smolensko gubernija) įkūrė dirbtuves, kuriose dailininkai projektavo pasitelkę liaudies meistrus. Dirbtuvėse buvo kuriami įvairūs tuometinio kabineto – biuro baldai, keramika bei kiti taikomosios dailės dirbiniai liaudies meno motyvais. Kitas žymus analogiškas meno ir architektūros projektavimo centras įsikūrė netoli Maskvos, globojamas ir remiamas verslininko Mamontovo, jo dvare Abramceve. Architektai, dailininkai stengėsi atgaivinti tau­tinę dvasią ir liaudies meną įpindami į savo kūrybą. Vienas ryškiausių architektų, naudojusių rusų medinės architek­tūros ir liaudies meno motyvus, buvo Fiodoras Šechtelis. Rusijos dailininkai gerai išmanė Vakarų Europos naująsias meno tendencijas, ypač glaudžius kultūrinius ryšius palaikė su Paryžiumi. Vakaruose plintančias mo­dernias idėjas skleidė Peterburge leidžiamas žurnalas “Mir Iskusstva: (1899), “Apolon” bei kiti leidiniai. Žymiausias Rusijos secesijos atstovas buvo tapytojas Michailas Vrubelis (1856-1910), kuris yra sukūręs ir mozaikos bei kerami­kos darbų. Vienas gražiausių monumentaliosios dekora­tyvinės dailės darbų – tai jo mozaika viešbučiui “Metropol” Maskvoje (1899-1903).

Bendrai aptariant šį stilių galima drąsiai teigti, kad tai buvo naujos meninės jėgos, naujų potyrių ne tik architektūroje, dailėje, bet net ir baldų projektavime proveržis. Secesijos laikotarpio kūryba savo nišą rado netik spintos, bet ir paveikslo kūryboje. Iki šiol žavimasi kūrėjų lengvais potėpiais ne tik tapyboje, muzikoje, bet ir metaliuose prašmatnių laiptinių turėkluose.

Naujojo meno banga

XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje per visą Europą simboliškai nuvilnijo naujojo meno banga. Tai buvo reikšmingas intelektinis, moralinis lūžis Europos kultūros istorijoje. Vieni jį vertino kaip antikinio pasaulio klasikinių vertybių gulbės giesmę, kiti – kaip nuopuolį, dekadansą, treti su optimizmu žvelgė į XX amžiaus pradžią – kaip žingsnį mokslo, naujų technologijų amžių, meno pasaulyje ieškojo naujų raiškos formų.

Idėjiniu art nouveau krypties pagrindu tapo pasipriešinimas istorizmui, eklektikai, akademizmui, įsitvirtinusiam XIX amžiuje. Amžiaus pabaigoje viena po kitos kuriasi įvairios į novatoriškumą pretenduojančios dailininkų grupės, susivienijimai, siekiantys atsiriboti nuo praeities sustabarėjusių akademinio meno formų, eklektikos, istorizmo, trokštantys kurti naują meną, leidžiantį atsiskleisti individualybei, nevaržomai klasikinių kanonų. Lotynų kalbos žodis secessio reiškia atsiskyrimą, pasišalinimą, ko ir siekė naujoji kūrėjų karta. Tačiau norai atsiriboti nuo tradicijų, praeities neretai esti tik regimybė, kadangi dauguma jų vienaip ar kitaip, bent iš dalies rėmėsi istorinėmis klasikinio meno ištakomis. XIX amžiuje buvo kopijuojami, įvairiai interpretuojami visų praeities laikotarpių stiliai ir tai buvo amžius tapęs meninių idėjų saugykla visiems kraštams.

Nurodomi penki svarbiausi naujojo meno formavimosi šaltiniai. Tai gotikos atgimimas, rokokas ir jo atgimimas XIX amžiuje, meno ir amatų sąjūdis, estetinis sąjūdis, simbolizmo tapyba ir literatūra. Tačiau reikšmingi ir biologijos mokslo laimėjimai, pažintis su Japonijos ir kitų Rytų kraštų menu, kuris XIX amžiaus antrojoje pusėje turėjo didelę įtaką visos Europos kultūrai.

Naujasis menas (pranc. Art Nouveau, vok. Jugendstyl) – jaunystės stilius – truko palyginti neilgai (1890-1910) tačiau palietė beveik visas meno sritis. Art nouveau pakilimo dešimtmetis amžių sandūroje dažniausiai lyginamas su liepsnojančios ugnies liežuviais. Art nouveau dailininkų, rašytojų, kompozitorių kūrybą tarytum audringa jūros banga užliejo dramatiškos, gaivališkos, simbolių prisodrintos idėjos.

Šiuo laikotarpiu ypač reikšminga buvo literatūra, kadangi turėjo įtakos visoms meno šakoms. Šalia dekoratyvinės dailės žurnalai daug dėmesio skyrė sparčiai populiarėjančiai fotografijai, aptarė knygos meną, rašė net apie tai kaip gaminami baldai. Dailininkų, kompozitorių kūryboje skleidėsi mistinės, simbolistinės vizijos, kurių gausybę menininkai surado viduramžių mene. Šiandien tokius leidinius galima būtų įvardyti kaip pažangius dizaino žurnalus, kuriuose plačiai pristatyta japonų kultūra, sodo menas, detaliai nagrinėti japonų raižiniai, kurie turėjo didžiulį poveikį dailininkams. Tokie leidiniai specialiai skyrė daugiau dėmesio taikomiesiems, dekoratyviniams menams. Visuose leidiniuose atsispindėjo užkoduota socialinio, kultūrinio gyvenimo atsinaujinimo, atgimimo idėja.

XIX amžiaus antrojoje pusėje naujos biologijos mokslų teorijos ir teiginiai, domėjimasis gyvybės atsiradimo, egzistencijos klausimais tapo vienu pagrindinių dailininkų kūrybos motyvų. Svarbų vaidmenį suvaidino mokslininkų biologų gilinimasis ne tik į gyvūnijos, augalijos pasaulį, bet ir ieškant sąsajų tarp formų, egzistuojančių gamtoje ir žmogaus kūryboje.

Naujasis stilius buvo jaunystės stilius, pabrėžiantis kūrybinės individualybės laisvę, naujas dailininkų idėjas. Pačioje stiliaus pavadinimų įvairovėje dažniausiai kartojasi žodžiai „modernus“, „naujas“, „jaunas“, „jaunystė“, „vilnis“, „banga“. Skirtingai nei baroko laikais, secesinė linija plaukia, pulsuoja tarytum jūroje, jaučiamas potvynis ir atoslūgis, kompozicijose pabrėžiama asimetrija. Kuriamas nuolat kintantis pasaulis, kai viskas plevena vėjyje arba ištirpsta rūke. Ekspresiją, nuolatinio virsmo iliuziją siekiama perteikti meno kūriniuose, aplinkos daiktuose, architektūroje. Dėl ekspresyvios linijos ima banguoti ne tik namų, bet ir biuro baldai, pastatai ir net tiltai. Vyksta akivaizdi metamorfozė, kai sustingusios kolonos virsta atlantais, parėmusiais fasadų frontonus, o iš liepsnojančių lelijos žiedų išnyra grakščios moterų figūros ar susiformuoja elegantiškos taurės.

Baldų namuose „Skraja“ baldų gamintojų gausa

Baldų namai „Skraja“ atstovai džiaugiasi savo lankytojams galėdami pasiūlyti vieną plačiausių baldų pasirinkimo galimybių Vilniaus mieste. Skrajos patalpose 26 įmonės prekiauja skirtingos paskirties baldais: svetainei, prieškambariui, vaikų kambariui, miegamajam, virtuvei, biurui, voniai. Čia galima rasti tiek modernias spintas, tiek paprasčiausius pufus. Dauguma baldų gaminama Lietuvoje ( Skrajoje prekiauja 13 Lietuvos baldų gamintojų).

Įmonės direktorė Ingrida Špakauskienė teigia: „Jei 5000 kv. m. ekspozicijoje lankytojai neras tinkamų baldų, ar tai, ko ieško nebus įmonių kataloguose, dalis gamintojų suteikia galimybę baldus gamintis pagal išskirtinius užsakymus. Individualiai užsakytus baldus projektuoja profesionalūs dizaineriai už prieinamas kainas. Stengiamės pasiūlyti baldus prieinamus tiek taupiems, tiek ieškantiems išskirtinio dizaino ir prabangos klientams .“

Įmonėms, besidominčioms biuro baldais, vertėtų lankytis Lietuvos gamintojų: „Laistara“, „Vaidvilė“, „Taubaldis“ salonuose. Visos šios įmonės siūlo galimybę užsakyti spintas ar kitus biuro baldus pagal individualius užsakymus. Ieškantiems biuro kėdžių salonas „Musonas“ gali pasiūlyti apie 250 skirtingų modelių, nuo ekonominių iki ergonomiškų variantų.

Verta paminėti, kad lietuvių vieni labiausiai mėgstamų baldų yra minkštieji. Tokie gali būti tiek biuro baldai, tiek skirti namams, svetainėms. Minkštais baldais baldų namuose „Skraja“ prekiauja 17 įmonių. Siekiant užtikrinti kuo didesnę įvairovę, Skrajoje galima rasti ir užsienio gamintojų baldų iš Lenkijos, Baltarusijos, Suomijos bei kitų šalių. Taip pat siūlomas platus spalvų, gobelenų, odos pasirinkimas. Daugelis sofų turi lovų mechanizmą skirtą kasdieniniam naudojimui, kas labai aktualu turint nedidelį butą. Lietuvoje gaminamas sofas galima užsisakyti keičiant matmenis pagal savo poreikius ir idealiai pritaikant interjere. Daugeliu atveju, matmenų keitimas nedaro didelės įtakos kainai.

Ingrida Špakauskienė taip pat atskleidė, kad: „Baldų namuose „Skraja“ didžiausias nuomininkas yra UAB „Deinava“ (užimanti 600 kv. m.). Įmonė prekiauja korpusiniais, vonios, virtuvės, vaikų baldais. Didžiausią dalį ekspozicijos užima minkšti svetainės baldai. Šios firmos pagrindinis tiekėjas yra Lietuvos gamintojas „Plungės baldai“, kuris gamina įvairių modelių sofas-lovas, kušetes, pufus, miegamojo baldus iš natūralios medienos. Labai džiaugiamės, kad savo patalpas galime nuomoti Lietuviškoms įmonėms prekiaujančioms Lietuviška, kokybiška ir natūralia produkcija. Dažnai klientai išsigąsta Lietuvoje gamintų baldų, vis dėlto Deinavos siūloma produkcija gaminama Plungės baldų cechuose, kurie nuolatos modernizuojami. Dėl šių priežasčių salono lankytojai gali būti užtikrinti, kad jiems bus pasiūlytos didelės pasirinkimo galimybės geriausiu kainos ir kokybės santykiu.“

Baldų namai „Skraja“ savo klientus atėjusį rudenį pasitinka su šypsena ir plačiu prekių asortimentu. Šiame baldų prekybos centre kiekvienam lankytojui bus – „Gera išsirinkti!“

Kristoferis Dreseris ir jo kūryba

XIX amžiaus pabaigoje, atsiradus naujam požiūriui į estetinį aplinkos formavimą, industriniais pagrindais pertvarkant gamybą, svarbų vaidmenį suvaidino pažangiai nusiteikę architektai, gildijų dailininkai, holistiškai žvelgiantys į kūrybą. Jie neskirstė kūrybos į atskiras šakas, o žvelgė į savo veiklą kompleksiškai. Amžių sandūroje išaugęs domėjimasis dekoratyviniu ir daiktiškuoju menu, interjero įranga patraukė ne tik architektų, bet ir tapytojų dėmesį. Iki pat XIX amžiaus pabaigos neegzistavo interjero dizaino specialybė. Baldai ir visi kiti interjero įrangos rūpesčiai dažniausiai būdavo baldininko (angl. upholsterer – aptraukti, apmušti baldus), baldų gamintojo, prekiautojo reikalas. Projektuotojų, įgijusių specialųjį dizainerio išsilavinimą, nebuvo.

Išskirtinė asmenybė, kūrybinėmis idėjomis aplenkęs savo amžininkus, buvo Kristoferis Dreseris (1834-1904). Jis ypač vertino mašininės gamybos perspektyvas ir dizainerį tikrąja prasme. Dreserio kūryba tapo išskirtiniu reiškiniu XIX amžiaus pabaigoje ne tik Didžiojoje Britanijoje. Jis buvo vienintelis dizainerio išsilavinimą įgijęs projektuotojas. Savo pažangiomis idėjomis, publikacijomis, novatoriškais darbais Dreseris gerokai pranoko meno ir amatų judėjimo menininkus. Jis buvo mašininio amžiaus entuziastas ir tikėjo, kad dizainerio (projektuotojo) sėkmę gali lemti tik glaudus bendradarbiavimas su pramone. Jo sukurti buitinės paskirties objektai – arbatiniai, puodeliai, stalo aksesuarai ir šiandien stebina formų paprastumu, funkcionalumu, industrinės gamybos principų suvokimu.

Dreserio biuro baldaiDreseris gamtoje egzistuojančios augalijos įvairovėje įžvelgė logišką funkcionalią formą. Jį žavėjo gamtoje slypinti gyvybės energija, maksimaliai pasireiškianti pavasarį sprogstančiuose pumpuruose, paukščio sparnų struktūra, kaulų formos jam asocijavosi su skraidymo prietaisais. Tuo metu nedaugelis taip mąstė ir gamtos formų tikslingumą bandė pritaikyti dizaine. Dreseris buvo puikus augalijos albumų iliustratorius, jo spalvotos litografijos papildė O. Joneso leidinį apie ornamentą, kuris projektuotojams ilgai buvo dekoravimo, ornamentų komponavimo vadovas. Baigęs mokyklą Dreseris joje dėstė botaniką, parašė daug straipsnių, kuriuose atskleidė gamtoje pastebėtą evoliucijos procesą.

Japonų meno dirbiniai, eksponuoti 1862 metų parodoje Londone, Dreserį patraukė artima jam funkcijos ir minimalizmo estetika. Neatsitiktinai jis vienas pirmųjų apsilankė Japonijoje po 1868 metų Meidzi revoliucijos, kai Japonija tapo atvira pasauliui. Dreserio kūrybai ši kelionė buvo ypač reikšminga. Jis atidžiai išstudijavo savitas ne tik šiuolaikinių tradicinių japonų indų formas, bet žavėjosi ir XVII amžiaus bronzos dubenimis, stačiakampiais arbatiniais, jų detalių jungtimis. Ypatingu subtilumu kūrėją stebino japoniški baldai ir jų formos. Jis vienintelis įvertino ir savaip transformavo japonų daiktų funkcionalumo, tikslingumo esmę. Dreseris nekopijavo rytietiškos ornamentikos, formų. Jis perėmė principinį japonų požiūrį į daiktą, kuris turi maksimaliai atitikti funkciją. Ypač vertino tradicinį japonų požiūrį į daiktą – kiekvienam daiktui savo vieta. Be abejo, Dreserio kuriamų indų pagrįstam vartojimo funkcijos sprendimui įtakos turėjo jo kaip biologo pasirengimas. Išleistoje knygoje “The Art of Decorative Design” (1862) Dreseris plačiai aptaria gamtoje egzistuojančią sistemą ir teigia, “kad dizaineriui tai yra neišsenkamas kūrybos šaltinis”. Nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio jis daugiau dėmesio skyrė dizainui, projektavo indus, kūrė audinių pavyzdžius, bendradarbiavo su Wedgwoodo por­celiano, Coalbrookdale metalo, kitais fabrikais. 1876 metais nuvykęs į Ameriką Dresseris užmezgė kontaktus su L. C. Tiffany, kuris irgi domėjosi Rytų menais, padėjo jam įsigyti tolimųjų kraštų bei japoniškų dekoratyvinių dirbinių.

Dreserio sukurti funkcionalūs buitinės paskirties objektai, arbatiniai, puodeliai, stalo aksesuarai, tuometinio biuro baldai ir kita stebina savo naujumu, originalumu, masinės industrinės gamybos principų suvokimu. Neatsitiktinai italų firma Alessi XX amžiaus devintajame dešimtmetyje pagal išlikusius dailininko eskizus, kompiuteriu kruopščiai juos atkūrusi, ėmėsi rekonstruotų indų gamybos. Jie puikiai integravosi į moderniojo dizaino kontekstą.

Amatų atgimimas

Meno ir amatų sąjūdžio, kūrybinės veiklos pradžio­je atsiskleidęs naujas požiūris į didžiųjų ir mažųjų menų tarpusavio santykį, vienijantį architektūros vaidmenį menų hierarchijoje, suteikė impulsą ne tik Vakarų ir Rytų Europos, bet ir Amerikos dizaino, dekoratyvinės dailės naujam raidos etapui, kuris įvardijamas antruoju meno ir amatų atgimi­mo laikotarpiu. J. Ruskino, W. Morriso moralinės, estetinės idėjos, teorinė, kūrybinė, aktyvi socialinė veikla padėjusi pagrindą kūrybiniam meno ir amatų atgimimui Didžiojoje Britanijoje, devintajame dešimtmetyje transformuojasi, keičiasi, įgauna naujų prasmių. Jaunoji kar­ta, pritarianti vietos amatų tradicijų atgimimui, suprato, kad Morriso vizijos pakeisti socialinę aplinką rankinės, unikalios gamybos daiktais neįmanoma be mechanizacijos, pramoni­nės gamybos. Vieni svajojo įgyvendinti utopines socialistų socialinės lygybės, pramoninės gamybos ir kūrybos vieny­bės idėjas, kiti ragino grįžti į gamtą, būti nuoširdiems ir viduramžių amatininkų pavyzdžiu kūrė gildijas, steng­damiesi į meninę kūrybą įtraukti kiek įmanoma daugiau nagingų vietos gyventojų, užsiimančių tradiciniais amatais, akcentavo autentišką amatų tęstinumą. Taikomųjų menų, amatų atgimimas, skatinamas dailininkų, plačiai paplito Bri­tanijos provincijoje, šiame procese aktyviai dalyvavo ir baž­nyčia. Kūrėsi amatininkų bendruomenės, nedidelės studi­jos, kuriose kartu su amatininkais dirbo dailininkai. Kūrybinį impulsą atgimimui teikė tebetvyranti stipri vėlyvosios goti­kos, renesanso dvasia ir iš Rytų, Japonijos, plintantys meno dirbiniai. Ypač susidomėta keramikos, metalo apdirbimo technologijomis.

Viena pirmųjų gildijų “The Century Guild” buvo sukurta dar 1882 metais anglų architekto ir dizainerio Arthuro Heygate Mackmurdo (1851-1942) iniciatyva padedant poetui ir tekstilės dizaineriui Herbertui P. Horne’ui (1864-1916) bei kitiems. Norėta dirbtuvėse įtvirtinti Morriso iškeltą menų sintezės idėją, kad dailė taptų kasdienio gy­venimo būtinybe, jo dalimi. Studijuodamas Oxfordo universitete, Mackmurdo kartu su Ruskinu aplankė Ita­liją, Prancūziją, studijavo senosios architektūros paminklus. Jis draugavo su Morrisu, domėjosi jo įkurta senųjų pastatų apsaugos draugijos veikla. Susivienijimas į kūrybinį darbą įtraukė labai daug dailininkų, architektų ir amatininkų. Mackmurdo buvo plačių inte­resų menininkas. Pats kūrė interjerus, kuriuose stovėjo jo paties suprojektuoti biuro baldai.

Keletas romantikų ir antiindustrialistų – Ch. R. Ashbee, E. Gimsonas, E. Gilias – paliko Londoną ir įsikūrė provin­cijoje, nes svajojo suburti neklasinę visuomenę, gyventi su kaimo žmonėmis, kartu su jais dirbti ir kurti. Vienas iš jų buvo Charlesas Robertas Ashbee (1863-1942), kuris įkūrė amatų mokyklą ir gildiją, o dirbtuves vėliau perkėlė į kaimą. Sekdamas Morriso pavyzdžiu, jis pats projektavo ir gamino savo mokyklai tokius baldus kaip spintos, suolai ir stalai.

Ernestas Gimsonas (1864-1919) ir Ericas Gilias (1882-1940) – tai dar dvi ryškios asmenybės, kurios pratęsė viduramžių amatų atgimimo kūrybinę dvasią. Kartu su architektais ir baldų projektuotojais broliais Edvvardu ir Sidney Barnsley 1895 metais įkūrė dirbtuves ir net tokius baldus kaip spintos, kūrė remdamiesi apylinkėse gaminamų tradicinių baldų pavyzdžiais.

Taigi Didžiojoje Britanijoje viduramžių kultūros, meno pėd­sakai, amatų atgimimo tendencijos užsitęsė ir giliai įsi­tvirtino. Fenomenalus ir nepaprastų gebėjimų dizaineris, akmens raižytojas bei skulptorius, puikus graveris, šriftų kū­rėjas ir rašytojas E. Gilias net XX amžiaus pradžioje savo mokinius mokė ir dirbo su jais kaip viduramžių meistras su pameistriais. E. Gillo požiūris į kūrybą susiformavo dar goti­kos architektūros, viduramžių amatų atgimimo dvasia. Jis mokėsi Londone W. R. Lethaby įkurtoje meno mokykloje, tęsė Morriso siekius dailininko kūrybą susieti su amatininko patirtimi. Nepaisant ištikimo prisirišimo prie viduramžių, jis buvo vertinamas kaip žymiausias šriftų kūrėjas.

Darbo kambarys namuose: baldai

Šiais laikais atsiradus internetui ir galimybei dirbti namuose, darbo kambarys žmogaus tvirtovėje tampa privalumu. Visgi yra gana sudėtinga darbuotis namuose, todėl yra būtina tūrėti erdvę- kambarį, kuriame yra vien dirbama. Šiame straipsnyje papasakosiu kaip biuro baldai turi būti parinkti darbo erdvei.

Namų biuro baldų planas

Ne vienas žmogus gali savęs paklausti, kam reikalingas planas norint įsigyti biuro baldus? Kodėl tiesiog jų nesusipirkti? Atsakymas paprastas, toks planavimas sutaupo laiko, pinigų ir nervų.
Štai keletas argumentų, kodėl planas sutaupys ankščiau išvardintus resursus:

• Ant popieriaus piešiant eskizus, kaip išdėlioti baldus, Jums nereikės jų stumdyti iš vieno kambario galo į kitą. Taigi sutaupysite jėgų ir laiko.
• Nupiešus eskizus galima pasikonsultuot su kolegomis ar šeimos nariais, kurie pasidalins savo idėjomis ir patarimais.
• Taip pat planas gali parodyti, kad kai kurie Jūsų įgeidžiai yra fiziškai neįmanomi ar nepraktiški.
• Be to, plane išdėliojant baldų vietas galite suprasti, kad kambaryje jums trūks elektros rozečių ar kitų dalykų, kurie būtini darbo aplinkai.
• Nusipiešti planą, kainuoja daug mažiau, nei nusipirkus stalą jį tiesiog išmesti, ar gaišti laiką grąžinant atgal į parduotuvę.

Kokie baldai svarbiausi namų biure?

biuro baldaiStalas yra svarbiausioji namuose esančio darbo kambario dalis. Daugelis žmonių naudojasi kompiuteriais ir dažnai renkasi tokius stalus, kurie tiktų pasidėti šiam prietaisui. Vis dėlto jei paprastame ofise biuro baldai yra minimalistiniai namuose jums reikėtų pagalvoti apie komfortą. Jei jūsų darbo kabinete nėra daug vietos, galite įsigyti „L“ formos stalą, kuris sutaupys vietą ir taip pat leis jums pasitraukti nuo kompiuterio prie kitų darbų.

Spintos ir lentynos yra funkcionalūs ir tuo pačiu pagyvinantys kambarį baldai. Lentynose galite laikyti mokslinę literatūrą, kurios gali prisireikti jūsų darbui. Taip pat jose galite laikyti prizus, apdovanojimus ar nuotraukas.

Komfortiškos kėdės taip yra viena iš svarbiausių namų kabineto detalių. Dirbant ir nepatogiai sėdint darbas gali greitai pabosti. Taigi pirkite kėdes su atlošu bei galimybe reguliuot sėdėjimo aukštį. Be to, galite pasirūpinti maža sofa, kurioje galėte atsipūsti pajutę nuovargį.

Kaip pačiam paruošti namų biuro planą?

Namų biuro baldų išdėstymo planas neturi būti sudėtingas ar daug laiko kainuojantis procesas. Štai keletas patarimų, kaip šį procesą padaryti daug smagesniu ir lengvesniu:

• Jeigu Jūs jau esate nusipirkę stalus, spintas ar kėdes arba turite labai mažą biudžetą baldų įsigijimui visų pirma vertėtų atlikti matavimus. Išmatuokite kambarį, pasižymėkite, kur yra langai ir elektros rozetės.
• Piešdami planus neprivalote naudotis liniuotėmis, pasiimkite matematiniams skaičiavimams skirtą sąsiuvinį priskirkite langeliui tam tikrą mastelį ir pieškite kambarį, taip daug lengviau galėsite pasidaryti kelis eskizus.
• Pasidarykite kelias kambario plano kopijas, surašykite sienų skaičius, pasižymėkite duris, langus ir elektros rozetes.
• Nusipieškite baldus, užrašykite jų išmatavimus ir iškirpkite juos iš popieriaus.
• Kiekvienoje kambario plano kopijoje baldus galite išdėlioti, kaip jums patinka. Iškirptas figūras apveskite. Taip lengvai galėsite pasigaminti kelis skirtingus planus.
• Paruošus planus parodykite šiuos savo draugams, kolegoms ar šeimos nariams išklausykite jų nuomonę ir patarimus, neskubėkite įsigyti biuro baldų.

Paskutinis žingsnis

Galiausiai nusipiešus planą ir parodžius šį savo pažįstamiems, išklausius visų patarimų ir pataisius nepastebėtus trūkumus jūs būsite pasiruošęs, pigiai ir greitai įsigyti biuro baldus, kuriuos vos tik nupirkus iš karto galėsite statyti į jau suplanuotas vietas. Taigi linkiu, Jums, efektyvaus darbo naujajame kabinete.

Gotikos atgimimas XIX a. viduryje

Viliamas Morisas viena ryškiausių, spalvingiausių XIX amžiaus vidurio asmenybių. Jis gimė 1834 m. ir iki pat 1896 m., kuomet iškeliavo anapilin, ženklino savo meni­ne, kūrybine, visuomenine bei politine veikla Didžiosios Britanijos kultūrinį gyveni­mą. Kaip karštas gotikos atgimimo šalininkas jis vienas pirmųjų pasisakė prieš eklektizmą, neskoningumą, meno beprasmiškumą. Morisas buvo amatų atgaivinimo inici­atorius, artimai bendravo su prerafaelitais. Nors prerafaelitų judėjimą šeštojo dešimtmečio pradžioje užgožė aktyviai besiveržiantis romantizmas, tačiau 1856 m. Rossetti kartu su Morisu vėl atgaivino brolijos veiklą, tik kiek kitokia kryptimi. Viduramžių, renesanso italų litera­tūra, architektūra, amatininkų darbai, žavėję prerafaelitus, paskatino atkurti prarastą amatų prestižą. Dailininkai atsigręžė į patį kūrybos procesą – darbą, kuris viduramžių ir antikos laikais buvo neatsiejamas nuo kūrybos ir paliko žmonijai neįkainojamų meninių vertybių.

Bręstančio naujo socialinio kultūrinio judėjimo lyderiu tapo vienas ryškiausių eklektizmo opozicionierių Morisas. Jis akcentavo socialines visuomenės reformas, aktyviai įsi­traukė į socialistų utopistų veiklą kaip ir daugelis kultūrinio judėjimo atstovų. Šalia socialinių pertvarkų jiems rūpėjo, kad visų sričių menininkų kūryba sukurtų harmoniją, tu­rėtų pozityvią įtaką žmonių gyvenimui. Moriso socialiniai lozungai, naujos meno ir amatų atgaivinimo idėjos tapo idėjiniu sąjūdžio pagrindu. Svarbiausias meno ir amatų sąjūdžio tikslas buvo atkurti menų sintezę, sujungti archi­tektų, dailininkų ir amatininkų kūrybines pastangas geram, reikalingam ir meniškam daiktui sukurti, išnaudoti atsiradu­sias pramoninės gamybos galimybes. Tačiau dėl pramoni­nės gamybos bendros nuomonės nebuvo.

Mašina, kaip atrodė Morisui, buvo didžiausias kūrybos priešas. Jo manymu, harmonijos ir grožio menuose galima pasiekti pasisemiant išminties iš viduramžių amatininkų gil­dijų darbo, mokantis amato paslapčių, aiškinantis žaliavų savybes, jų paruošimo ypatumus. Nors Morisas Ruskiną lai­kė savo mokytoju ir visą gyvenimą artimai bendravo su juo tačiau jis kritiškai kalbėjo apie Ruskino viduramžių visuome­nės ir amatų gildijų atkūrimą. Iš esmės Morisas nebuvo prieš techninę pažangą, tačiau jam atrodė, kad ma­šina – kūrėjo priešas, atimantis galimybę atsiskleisti menininko individualybei. Jo manymu, žmogus turi išlikti kūrėjas – kiekvienas turi mokėti pasistatyti namą, pasidirb­dinti baldus, apmušalus, tapyti paveikslus, net kurti sau muziką. Jis tikėjo, kad žmoguje slypi kūrybinės galios ir tokie baldai kaip spintos tėra nedidelis išbandymas jų rankoms ir vaizduotei, kurią tik reikia pažadinti, sudaryti palankias sąlygas.

Morisas kurį laiką studijavo teologiją Oksfordo universiteto koledže, dalyvavo tapybos, architektūros studijose socialistų lygos veikloje, domėjosi literatūra. Jis buvo plačių meninių interesų, didelės erudicijos žmogus. Savo kūrybiniais užmojais, nuveiktais darbais panėšėjo į renesanso laikotarpio kūrėjus. Morisas produktyviai reiškėsi litera­tūroje, rašė romanus, eilėraščius, straipsnius socialiniais, meno klausimais. Visuomenės ir kūrėjo prasmę jis suvokė kaip moralinių, estetinių, kultūrinių bei socialinių reiškinių visumą. Remdamasis tokia nuostata, savo teoriniuose darbuose jis apibrėžia dailininko uždavinius, kūrybos tikslus. Morisas siekė, kad dailininko veikla aprėptų visas dailės sritis: nuo katedros iki dubens su avižine koše. Jis teigė, kad dailė turi rūpintis mūsų namų koloritu, pievų ir lau­kų estetika, viešbučiais, miestų planavimu, mūsų aplinka. Moriso idėjos nepraranda savo prasmės ir XXI amžiuje, menininkų kūrybai tampant integralia, naudojantis visų meno sričių raiškos priemonėmis.

Savo idėjas jis grindė gotikos dvasia, kurios esmę įžvelgė žmogaus ryšyje su gamta, teikiančia kūrybinio įkvėpimo, džiaugsmo savo darbu. Net viduramžiais pagamintos spintos kaitino Moriso vaizduotę. Žvelgiant iš Moriso perspektyvos šiandien, kokie nykūs jam pasirodytų šiuolaikinio biuro baldai, nors juose ir netrūksta funkcionalumo bei konstrukcijos logikos.

Projektavimas

Kaip po 50 metų atrodys Tavo darbo vieta?

Ūkininkas pasakys, kad darbo vieta, tai kviečių laukas, daržas ir tvartas. Statybininkas papasakos apie statybų aikštelę, o profesionalus vairuotojas teigs, kad jam darbo vieta yra prie automobilio vairo. Šiandien skirtingų profesijų specialistai dirba skirtingose darbo vietose. Tiesa, jau dabar pastebimos tendencijos atskleidžia, kad jau po kelių dešimčių metų daugelis darbo vietų bus visiškai pasikeitusios. Galbūt visų mūsų darbo vieta po 50 metų bus kaip šiandieninio biuro darbuotojo: kambarys, kuriame stovi biuro baldai ir kompiuteris?

Patyręs ūkininkas prisimena, kad prieš 30 ar 40 metų Lietuvoje nebuvo daug žemės ūkio technikos. Daugelį darbų, kuriuos šiandien atlieka mašinos, žmonės turėjo atlikti savo pačių rankomis. Paprastai tik keli stambesni ūkininkai visoje apylinkėje turėdavo traktorių. Tiesa, išlipęs iš senojo traktoriaus jausies ne ką geriau nei pats savo rankomis dirbęs lauką, nes traktoriuje būdavo labai karšta, variklis skleisdavo milžinišką triukšmą ir visada jausdavosi bjaurus kuro kvapas. Tuo tarpu šiandieniniuose traktoriuose gali ramiai dirbti net su kostiumu, nes modernios vėdinimo sistemos ir salono izoliacija tave apsaugos nuo visų nemalonių pojūčių. Be to, kaip ir visose šiandieninėse transporto priemonėse ten yra ir radijo imtuvas bei kompaktinių plokštelių grotuvas, taigi, traktoriaus vairuotojas gali laisvai klausytis savo mėgstamos plokštelės, pavyzdžiui, Vivaldžio „4 metų laikai“. Kaip manai, kaip po 50 metų dirbs ūkininkas?

Statybininkas taip pat prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius darbas vykdavo visiškai kitaip. Statybininkams tekdavo pasikliauti vien savo raumenų jėga. Be to, kol dar nebuvo sukurti kompiuteriai, visi architektai brėžinius sudarydavo ir skaičiavimus atlikdavo ir visus brėžinius laikydavo tik spintos stalčiuose išdėstytus ant popieriaus, taigi, padidėdavo klaidų tikimybė. Daugelį jų tekdavo taisyti jau įpusėjus ar net pabaigus statyti pastatą. Tuo tarpu šiandien statybų projektai yra kuriami kompiuterinėmis programomis, remiantis šablonais, o namą statantys statybininkai gali pasikliauti ne tik savo raumenimis, bet ir moderniais įrenginiais. Technologijų pritaikymo galimybes geriausiai iliustruoja duomenys apie darbuotojų skaičių ir darbų atlikimo laiką. Šiandien pastatyti tokio pačio dydžio ir sudėtingumo pastatą užtrunka daug trumpiau. Kinijoje, Čangša mieste, 30 aukštų dangoraižis buvo pastatytas per 15 dienų. Kaip manai, kiek laiko užtruks pastatyti dangoraižį po 50 metų?

Senovinių automobilių entuziastai pasakodami apie savo turimus senovinius automobilius dažnai nutyli, kad juos vairuoti ir remontuoti gali būti tikra kančia. Net pačių prabangiausių praėjusio amžiaus vidurio automobilių surinkimo kokybė palyginti su šiuolaikinių automobilių surinkimo kokybe buvo labai prasta. Dėl šios priežasties remontuoti tokį automobilį užtrunka ilgiau. Tuo tarpu jį vairuoti taip pat sudėtingiau nei šiandieninį automobilį, nes nei vairo stiprintuvo, nei ABS sistemos, nei geros garso įrangos juose nebuvo. Šiandien vairuotojas gali mėgautis visais šiais ir daugeliu kitų įrenginių. Kaip manai, ar po 50 metų vis dar reikės vairuotojų?

Jau šiandien Jungtinių Amerikos Valstijų kareiviai valdo kovinius lėktuvus nepakildami nuo biuro kėdės Pentagone. Galbūt ūkininkai po 50 metų vairuos traktorius neišeidami iš kambario, kur aplinkui bus biuro baldai ir spintos? Jau šiandien 3 kurso studentai sukuria robotus, kurie gali sutvarkyti tavo namus. Galbūt po 50 metų robotai už mus statys miestus? Šiandien Kalifornijos valstijoje Google kasdien naudoja automobilius, kuriuos vairuoja kompiuteris. Galbūt ateityje mums nereikės ne tik pačių vairuotojų, bet ir vairuotojo pažymėjimo?

Kaip Tu įsivaizduoji savo profesijos atstovų darbo vietą po 50 metų?

Ofiso baldai

Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda Londone

XIX amžiaus industrinės revoliucijos idėja užvaldė kūrėjų protus labiau negu menas. Pirmą kartą kultūros istorijoje labai ryškiai iškyla meno, mokslo ir pramonės santykio pro­blema. Padidėjęs domėjimasis dekoratyviniais menais, ypač tinkamu ornamento panaudojimu, skatino keisti dailės mo­kyklų programas rengiant šios srities specialistus. Vienas po kito pasirodo A. W. N. Pugino, O. Joneso leidiniai apie au­galinius, taip pat antikos laikų ornamentus ir jų pritaikymą. 1851 me­tais Londone atidaryta Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda buvo atsakas prancūzams, kurių kultūra, pažangios filosofijos mintys, menas, literatūra dominavo Europoje. Parodoje norėta pademonstruoti britų nacionalinį orumą, ekonominį pranašumą, pristatyti pasauliui Didžiąją Brita­niją kaip industrinės pramonės lyderę – tai bylojo pats parodos pavadinimas “Great Exhibition of the Industry of All Nations”. Industrinės revoliucijos, standartizacijos, idustrinės statybos simboliu reikia laikyti šios parodos paviljoną – Krištolo rūmus Londone.

Industrinės revoliucijos lopšiu tapusi Didžioji Britanija parodoje negalėjo pasigirti pramoninės produkcijos meniniu lygiu, formos naujumu, originalumu. Nors šioje parodoje buvo eksponuotos net fabrikuose naudojamos mašinos, įvairūs kiti įrengimai, deja, atsisklei­dė vis dar nenutrūkę ryšiai su manufaktūrine gamyba ir susiformavusios viduriniosios vartotojiškos klasės eklek­tiškas skonis.

Pasaulinės parodos Londone paviljono autorius Paxtonas buvo ne architektas, bet inžinierius, oranžerijų projektuotojas, tuo metu jau turėjęs nemažą jų projektavimo patirtį. Paxtonas paviljonui suprojektavo specialią modulinės sistemos konstrukciją. Gal dėl to jam nesunkiai pavyko laimėti konkursą Pasaulinės parodos paviljonui projektuoti. Krištolo rūmai buvo pir­masis industrinės statybos objektas, pastatytas iš lydytų geležinių unifikuotų detalių ir standartinių pramoninės gamybos stiklo lakštų, kokie tuo metu buvo gaminami. Jo naujos struk­tūrinės ir techninės idėjos atspindėjo industrinės revoliu­cijos dvasią.

Apipavidalinant Paxtono paviljono interjerą talkino dailininkas ir architektas Ovvenas Jonesas. Visa tai liudijo meno ir amatų smukimą. Buvo užmiršti amatininko, gerą­ja prasme, gamybos ir kūrybos privalumai, kai medžiagos ypatybės logiškai įprasmindavo daikto formą. Iškilęs ga­mybinis kuriamos formos neatitikimas dar labiau paryš­kino nelogiškas eklektizmo apraiškas. Buvo aklai kopijuojami įvairiausi praeities stiliai, perkrauti puošnių detalių daiktai, neturintys pritaikymo to meto realioje aplinkoje. Didžiausias eklektikos trūkumas buvo tas, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama išorės puošybiškumui perkraunant gaminį įvairių stilių detalėmis, visiškai užmirštant kons­trukciją, paskirtį, gamybos teikiamas galimybes. Galima buvo pamatyti traukinio lokomotyvą su geležinių gėlių girliandomis, valcų volus, papuoštus bronziniais amūriu­kais, drugeliais, lauko gėlių puokštėmis arba fantastiškų drakonų galvomis.

Tuo metu ypač paklausūs buvo įvai­riausi biuro baldai kabinetams ir miestelėnų namams. Parodoje daugybė eks­ponuojamų Viktorijos laikų baldų išraiškingai bylojo apie pamėgtą neogotikos stilių, eklektišką puošybiškumą, be­prasmišką gausybę dekoratyvinių detalių. Nemažai baldų buvo dekoruoti raižytais ornamentais, netgi metalinėmis detalėmis, aptraukti puošniai margintais apmušalais. Tik nedaugelyje eksponatų atsispindėjo pramoninės revo­liucijos teikiamos naujos technologinės galimybės kuriant modernius gaminius. Iš viso eklektiško chaoso išsiskyrė gamintojo iš Austrijos Michaelio Thoneto biuro baldai, bei miestelėnams skirti baldai. Tai buvo biuro kėdės, krėslai namams, pagaminti taikant originalią technologiją, karštu garu kaitinant ir lenkiant klijuoto lukšto sluoksnį. Šiuo atveju biuro baldai, tai tuometiniams ofisams ir darbo kabinetams skirti baldai.

Pirmojoje pasaulinėje parodoje atsiskleidė masinės gamybos produkcijos meninio sprendimo problemos. Po parodos Londone susirūpinta dailės mokymo reorga­nizavimu, projektuotojų, suvokiančių epochos dvasią ir pramoninės gamybos savitumus, rengimu. Visi parodos metu uždirbti pinigai buvo perduoti princui Albertui eks­ponatams kuriamam pramonės muziejui (Museum of Manufactures, 1852) įsigyti – po metų jame buvo atidaryta pirmoji ekspozicija.

Suolas

XVIII amžius Europos mene

XVIII amžiaus antrojoje pusėje jauni architektai Jamesas Stewartas (1713-1788), Nicholas Revettas (1720-1804), remiami Londono archeologijos gerbėjų klubo, išvyko į Graikiją. Grįžę iš ekspedicijos išleido knygą Antiquities of Athens (1762), o iki 1812 metų pasirodė keturių tomų leidinys, kuriame nagrinėjamas antikinio pasaulio palikimas.

Kiek vėliau Vokietijoje išleistas vokiečių archeologo ir meno istoriko Johanno Winckelmanno (1717-1768) veikalas Geschichte der Kunst des Altertums (1764). Jo moksliniai darbai apie graikiškąją sienų tapybą, skulptūrą sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo pagrindu kitiems antikinio meno tyrėjams. Kūrėjų žvilgsniai nukrypsta į antikos kultūrą. Tikru perversmu Europos kultūroje laikytinas senųjų rašmenų perskaitymas. Vokiečių filologas Georgas Friedrichas Grotefendas (1775-1853) 1802 metais perskaitė dantiraštį. Egiptologijos pradininkas Jeanas Franęoiz Champollionas (1790-1832) sukūrė pagrindinius hieroglifų dešifravimo principus ir 1822 metais perskaitė hieroglifais parašytus tekstus.

1828 – 1830 metais jis vadovavo archeologinei ekspedicijai į Egiptą ir iš ten parvežė didžiulę dirbinių kolekciją. Prasidėjo senosios civilizacijos, istorijos, literatūros, meno palikimo tyrinėjimai, studijos. Sensacingi buvo žymaus vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno (1822-1890) kasinėjimai Tigro ir Eufrato slėnyje XIX amžiaus antrojoje pusėje, pažintis su Trojos ir Mikėnų kultūra. Galiausiai britų archeologas Arthuras Evansas (1851-1941), archeologo Johno Evanso (1823-1908) sūnus, atkasė Kretoje Knoso rūmus. Daug žymių vietovių buvo atkasta Egipto, Mažosios Azijos, Persijos teritorijose. Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje. Net to meto baldai atspindėjo pažintį su didingos praeities kultūra.

Vieno iškiliausių klasicizmo dailės atstovų Jacques’o Louis Davido (1748-1825) tapyboje atsispindi Romos imperijos didybė, o jos atmosfera — Prancūzijos imperatoriaus rūmų aplinkoje. Tapytojo drobėse kūrybiškai interpretuoti romėnų baldai turėjo nemažą poveikį to meto baldų gamintojams. Pradėti gaminti pailginti antikinės lovos pavidalo minkštasuoliai. Ant tokio minkštasuolio Davido paveiksle Ponia Rėcamier patogiai ilsisi dama. Iš jos pavardės ir kilo šio baldo pavadinimas — rekamjė. Klasikiniais ampyro pavyzdžiais yra tapę Malmaisono rūmų interjerai ir biuro baldai, tuometiniuose darbo kabinetuose. Pažvelgę į baldus pamatysime sulankstomų krėslų konstrukcijų, atėjusių iš Romos imperijos, viduramžių laikų.

Senųjų civilizacijų palikimas buvo visokeriopai eksploatuojamas, kopijuojamas nesusimąstant apie sąlygas ir poreikius tos visuomenės, kurioje jis buvo sukurtas ir egzistavo. Kartais atsirasdavo nieko bendra su krašto kultūra ir tradicijomis neturinčių statinių. Ryškiausias pavyzdys — Johno Nasho (1752-1835) Karališkasis paviljonas Braitone (1815-1818). Nashas be jokiu kompleksų, žaismingai interpretavo Indijos stilistiką pagal užsakovo pageidavimą. Tokią interpretaciją istorikas ir meno teoretikas Nicolous Pevsneris vadina indiškąja gotika. Be jokios logikos perdirbinėjami graikų šventovių, romėnų pirčių (termų), gotikinės architektūros pastatai, jų interjerai, kuriuos bandoma pritaikyti kitos paskirties pastatams — geležinkelių stočių, prekybos namų, bankų ir pan.

Įsivyrauja stilių mišinys — eklektika, istorizmas. Europos šalyse istorizmas išryškėjo skirtingai, nes skirtingos buvo ir kiekvieno krašto istoriškai susiklosčiusios tradicijos. Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje romantiškas dėmesys nukrypo į gotiką, ankstyvąjį renesansą, keltų kultūros paveldą. Į karalienės Viktorijos rūmų aplinką grižo Elžbietos I laikų dvasia su gyva viduramžių, renesanso kultūra, literatūra, muzika. Aukštuomenės salonuose skambėjo XVI amžiaus pabaigos dainų ir kompozicijų liutniai kūrėjo Johno Dowlando (1563-1626) muzika. Atgimė Elžbietos laikų sakralinės muzikos pradininko, psalmių, madrigalų kūrėjo Williamso Byrdo (1543-1623) muzika. Henry Purcellio (1659-1695) muzika jaunajai kūrėjų kartai asocijavosi ne tik su viduramžių krikščioniškosios civilizacijos idealais, bet padėjo atsigręžti į romėnų epą, Vergilijaus herojinę poemą Eneida. Purcellis Eneidos pagrindu parašė operą Didona ir Enejas.

Baldai praeityje

Rodomas puslapis 2 iš 41234