Tag Archives: krikštynų atributika

Krikštynos. Kaip apsirengti?

Apie tai kokios turi būti tradicijos ar krikštynų atributika turbūt žino visi, kurie bent kartą gyvenime dalyvavo tokioje šventėje. Savosios krikštynų dienos daugelis neatsimena, nes būna dar labai maži, tačiau vis labiau populiarėja ir savotiška tradicija tampa vaikelį krikštyti pirmosios ar antrosios gimimo dienos proga. Daugelio tėvelių manymu kiek paaugę vaikai labiau supranta šventės eigą ir mažiau rūpesčių sukelia ne tik tėveliams, bet ir šventės svečiams. Juk dar kūdikiui reikalinga labai atidi priežiūra, kitaip tariant negalima jo paleisti iš rankų, o kiek ūgtelėjusio vaiko – nevalia paleisti iš akių.

Krikštynų dovanos dažniausiai nuo vaikelio amžiaus nepriklauso. Sidabriniai šaukšteliai ar auksiniai medalionai tinka tiek kūdikiui, tiek paaugusiam vaikučiui. Tačiau dar šiek tiek apie pasiruošimą krikštynų šventei… Labai svarbus šventės akcentas yra apranga. O klausimas ką apsirengti turbūt toks pat senas, kaip ir pasaulis. Taigi, kaip derėtų pasipuošti krikštynų puotai? Vis labiau populiarėja mada mamą ir krikštijamą mergaitę arba tėtį ir berniuką aprengti tokiais pačiais rūbais. Dizaineriai net kuria specialias mamos ir dukros aprangų linijas, tačiau nederėtų pamiršti, kad bažnyčioje pageidautina pasipuošti kelius siekiančiu ar ilgu sijonu bei pečius dengiančia apranga. Krikštynų proga nerekomenduojamos tamsios spalvos, geriau rinktis šviesias kreminę, rausvą, smėlio ir kitas mažiau akį rėžiančias spalvas. Pastelinės spalvos simbolizuoja rafinuotą eleganciją ir subtilumą. Vyrams pasipuošti tokiai šventei daug lengviau nei moterims. Jiems dera rengtis klasikinį kostiumą, tačiau nepadauginti aksesuarų. Tokiai progai labai tinka linas, tačiau reikia išlaikyti šventinį stilių ir pamiršti atviras basutes, medvilninius marškinėlius ar tuo labiau džinsus. Merginoms verta rinktis lengvas, vėjyje plevenančias, romantiškas sukneles. Ofiso kostiumėliai kaip ir paplūdimio aprangos stilius šiai progai tikrai netinkami. Geriau rinktis prabangaus šilko ar plevenančio šifono audinius, iš kurių pasiūtos suknelės būtų papuoštos subtiliu dirželiu ar romantišku kaspinu. Šiltuoju metų laiku ypač tinkami moterų aprangos aksesuarai yra galvos apdangalai. Dailiai atrodo į plaukus įsegta mažytė skrybėlaitė, gėlės žiedas, o gal net stilizuota plunksna. Tokios detalės, kaip ir krikštynų atributika suteikia šventei nepakartojamo žavesio. Tačiau nederėtų užmiršti ir kitų papuošalų. Ir čia labai svarbus yra saikas. Gražiai ir šventiškai atrodo baltų ar rausvų perlų vėrinys bei apyrankė. Dar vienas svarbus akcentas tai šukuosena. Tokiai progai tinka klasikinis surištų plaukų kuodukas ar net palaidi, šiek tiek supinti plaukai. Dirbtinai atrodančios, tortinės šukuosenos tikrai nerekomenduojamos.

Svarbiausia šventės puošmena yra gera nuotaika ir neišblėstantys prisiminimai, taigi pasipuoškite taip, kad ir po daugelio metų žvelgdami į nuotraukas jaustumėtės gerai, nes kadaise atrodėte žavingai.

Apie kirkštynų šventę senovėje ir dabar

Šiandieninės krikšto tendencijos kiek skiriasi nuo pradinių ir senųjų krikščioniškojo tikėjimo taisyklių. Kinta krikštynų atributika, krikšto laikas ir net pats požiūris į šį sakramentą. Norint geriau suprasti šių teiginių pasikeitimus, reikėtų susipažinti su krikšto laiko istorija ir jo svarba naujam šio pasaulio gyventojui.
Pasirodo, net XX a. pradžioje gyvavęs tikėjimas, kad kūdikis iki krikštynų yra nesaugus, o pastangos užkirsti kelią galimiems pavojams motyvavo krikšto svarbą tuometinėje visuomenėje ir sąlygojo skubų naujagimių krikštą. Be to, bažnyčia ragino tėvus kuo greičiau krikštyti vaikus, siekdama užkirsti kelią arba iki minimumo sumažinti naujagimių, jiems nesuteikus krikšto sakramento, mirties galimybę, kas prieštaravo krikščionybės dogmoms. Ilgainiui, ši nuostata prigijo ir socialinėje erdvėje, bei įgavo papročio formą.

Besiremiant metrikacijos knygomis buvo nustatyta, kad XIX a. pabaigoje nemaža naujagimių dalis buvo krikštijama iki jiems sulaukiant trijų dienų amžiaus, minėtų atvejų dažnis svyruoja priklausomai nuo vietovės, tačiau svarbiausias yra ankstyvo krikšto faktas. Kalbant apie XX a. papročius Dzūkijoje, teigiama, kad vaikus krikštijo praėjus dviem savaitėms po jų gimimo. Dažnai krikšto laikas priklausęs nuo naujagimio sveikatos ir skubėta suteikti krikšto sakramentą jau kitą sekmadienį po gimimo, tačiau būta atvejų kuomet delsta 2 – 3 savaites. Tas laikas būdavo panaudojamas kūmų paieškai, vardo pasirinkimui ir net vaišių paruošimui. Nuo trečiojo XX a. dešimtmečio Lietuvos kaime yra krikštijami vis vyresni vaikai. XX a. vyraujanti nuostata atidėlioti krikšto laiką, tačiau reikšminga kūdikiui suteikti minėtą sakramentą iki pirmojo gimtadienio.

Kalbant apie krikštynų dieną, buvo priimta krikštynas švęsti sekmadienį, matyt tai įtakojo didesnės galimybės susirinkti nedarbo dieną. Po 1991 metų vaikai dažnai krikštijami sekmadienį, mišių metų. Ši tendencija formavosi sovietiniam režimui žlugus, kuomet atsirado galimybė viešoms religinėms apeigoms atlikti. Retais atvejais krikštas praktikuojamas tarp suaugusių – tėvų nepakrikštytų žmonių. Dažniausiai tokio elgesio motyvas – santuokos sakramentas, kurio kunigas nesuteiktų vienam iš ketinančių susituokti nepriėmus krikšto. Taigi šiuo atveju krikštas simboliškai tampa tarsi vestuvių atributika.

Krikšto sakramento svarbą visuomenėje atspindi kategoriškas požiūris į savo vaikų nekrikštijančius tėvus. Skeptiškai vertinami tie tėvai, kurie nutaria nesuteikti vaikams minėto sakramento. Visuomenėje veikia pakankamai neigiama nuostata vaikų nekrikštijančių tėvų atžvilgiu. Teigiama, kad dvasinis, religinis gyvenimas itin reikšmingas ir jo diktuojamų taisyklių yra privalu laikytis. Kalbėdami apie krikšto laiką, galime prieiti prie išvados, kad XIX a. pabaigoje – XX. pradžioje gyvavusi nuostata skubėti suteikti krikšto sakramentą XX a. II pusėje praranda savo pozicijas. Krikšto laiko intervalas yra pakankamai platus – nuo kelių savaičių iki metų, nors vis dar lieka pageidautinos ribos nuo 6 mėnesių iki metų. Tai galėtume aiškinti sumažėjusiu naujagimių mirtingumu bei liberalesniu bažnyčios ir visuomenės požiūriu. Tėvams suteikiama veiksmų laisvė, paisant jų subjektyvių motyvų ir nuostatų.
Šiandien labiau sureikšminama krikštynų atributika, o ne pačios tradicijos ar krikščioniškos dogmos. Tačiau stengiamasi naujagimį pakrikštyti iki jam sueis metai, vadinasi tradicijos vis dar yra paisoma. Šiai šventei dažniausiai pasirenkamas šiltasis metų laikas, kuomet smagu pabūti gamtoje, pažaisti su vaikais. Suaugusieji dažnai pamiršta, kad tai ne jų, o jų vaikų šventė. Todėl svarbu tą dieną tenkinti jų poreikius. Ir kas gali būti geriau nei žaidimai po saulėtu dangumi? Šiandieniniams tėvams suteikta daug laisvės, tačiau nederėtų užmiršti ir savo pareigų, kurių pati svarbiausia tai buvimas mama ir tėčiu.

Šaltinis: Dovanų idėjos

Šiuolaikinė krikšto vardo reikšmė

Lietuvių vartojamų ir senovėje vartotų vardų tikrai nemažai. Pasirodo jų skaičiumi mes lenkiame net savo kaimynus, nes kūdikėliui vardą galime rinkti net iš maždaug trijų tūkstančių vardų. Krikšto vardas suteikiamas krikšto sakramento metu. Krikšto vardą šiais laikais išrenka tėveliai, o seniau tam didelės įtakos turėjo kunigas. Esama daug tradicijų krikštynų metu, kurių nevalia užmiršti. Senovėje visa krikštynų atributika rūpinosi krikštatėviai, nes tai buvo labai garbinga pareiga. Šiais laikais visu šventės scenarijumi dažniausiai pasirūpina patys tėvai, nors ir krikštatėviai turi tam tikras pareigas.

XX a. pradžioje, iki 1940 m., nesant civilinės metrikacijos institucijos, krikštas buvo ne tik sakramento suteikimas, bet ir naujo visuomenės nario, piliečio registravimas. Nepaisant to, kad elgesys su vaiku iki ir po krikštynų nesikeisdavo, vis dėlto, iki sakramento suteikimo į jį nebūdavo kreipiamasi vardu. Kalbant apie senuosius lietuvių šeimos papročius teigiama buvus draudimui kūdikį iki krikšto šaukti vardu, kadangi tai traktuota kaip nuodėmė. XX a. pradžioje, dar gyvavo tikėjimai, kad kūdikis, kuriam nėra suteiktas krikšto sakramentas tartum nėra laikomas žmogumi. Taigi šiuo atveju, vardas vertinamas kaip privilegija, kuria leidžiama naudotis tik įteisinus krikščioniškosios visuomenės narį, o šią teisę gali suteikti tik kunigas.

Kitas aspektas, kurį derėtų akcentuoti, tai antro vardo suteikimas. Dažniausiai vaikui išrenkamas antras – šventojo vardas, tam kad kūdikis turėtų savo globėją. Papratimas teikti du vardus paplito XX a. pradžioje tarp inteligentų. Ši tradicija atsirado kaip kompromisas tarp tėvų – norėjusių vaikui suteikti tautinį vardą ir bažnyčios – reikalaujančios kūdikius krikštyti katalikiškais, t.y. šventųjų, vardais, motyvuojant siekiu naują visuomenės narį pavesti šventojo užtarėjo globai. Taigi jei XX a. pradžioje krikštijamam kūdikiui buvo suteikti du vardai, tai jie abu ir buvo įrašomi metrikuose. Šiandien matyti pasikeitimų, nes antrasis vardas netekęs tiek dvasinės, tiek formalios reikšmės, kadangi pastarasis vis rečiau suteikiamas, be to beveik nėra įrašomas metrikuose.

Derėtų paminėti tikėjimus susijusius su tuo, kokių vardų kūdikiui suteikti yra vengiama. Nederėtų vaikui teikti vardo, kurį nešiojęs anksčiau toje šeimoje miręs kūdikis. Tokio elgesio priežastimi įvardijami nuogąstavimai, kad minėtas tėvų poelgis gali pakenkti vaikui. Tikėtina, jog bus susilaukta to paties – vaikas numirs, tartum drauge su vardu primetamos likimo gairės. Taigi vyravusios nuostatos, kurios atspindi žmonių tikėjimą, esą vardas gali lemti žmogaus likimą, tartum įžvelgiamos paralelės tarp dviejų tuos pačius vardus nešiojančių asmenų.

Taigi, vardo suteikimas iki XX a. antrosios pusės įteisino pilietį. Buvo gyvuojanti nuostata, kad tik krikštas gali įteisinti vardą, o iki jo vaikas nelaikytinas žmogumi ir tik kunigas gali suteikti tokią privilegiją. Atsakingą požiūrį į vardo parinkimą reglamentuoja nuostatos, kurios byloja, jog vardas gali lemti vaiko ateitį, sugretinami asmenų nešiojančių tą patį vardą likimai. Tuo tarpu, kalbant apie antro vardo suteikimą, ši tendencija nykstanti, tačiau yra sutinkama tikėjimų, esą antras – šventojo – vardas yra būtinas, tam kad vaikas turėtų dangiškąjį užtarėją, globėją.

Populiariausi šventųjų vardai, kurie suteikiami berniukams krikšto sakramento metu yra Adomas, Juozapas, Simonas, Tomas, Mykolas, Motiejus, Matas, Danielius. Mergaitėms populiariausi šiuo metu yra tokie vardai kaip Marija, Ona, Ieva, Eleonora. Šia proga dovanojamos ir išskirtinės dovanos. Viena tokių gali būti specialiai dekoruoti rėmeliai, kuriuose būtų įamžinta vaiko krikšto akimirka. Tačiau svarbiausia krikštynų atributika yra balti vaiko drabužėliai, žvakė ir puiki šventės nuotaika.

Pasiruošimas krikštynoms

Pavasaris mažais žingsneliais jau pradeda skleisti medžių pumpurus, o saulė pakildama vis aukščiau pažadina šypsenas net ir didžiausių paniurėlių veiduose. Gražus metas kai bunda gamta… Sugrįžta paukščiai, pražysta įvairiausios gėlės ir pradeda kvepėti saldžiais aromatais. Atšilus orui smagu nusimesti šiltus, storus megztinius ir išėjus laukan įkvėpti gaivaus oro. Ežerų pakrantėse ir sodeliuose prie namų neretai pakvimpa gardus kepamo maisto kvapas. Prasideda laikas, kuomet norisi kuo daugiau pabūti lauke, pasimėgauti pirmaisiais saulės spinduliais, papietauti sėdint ant pievelės ar tiesiog paskaityti knygą parke ant suoliuko.

Žiemą dėl šalto oro ir nepastovios temperatūros organizuoti šventes kiek prisibijoma, todėl atšilus orui visi pradeda planuoti mažus piknikus ar net dideles vestuves. Tačiau šį kartą ne apie baltų suknelių ir pakvaišusių nuotakų vajų, o apie mažų angeliukų šventę – krikštynas! Šią šventę planuoti dažniausiai pradeda vos gimus vaikeliui, tačiau pastaruoju metu vyrauja nuostata tik ką gimusio naujagimio nekrikštyti, o šiek tiek palaukti kol jis sustiprės, paūgės. Dažniausiai krikštynos organizuojamos pirmąją kūdikėlio vasarą. Taigi tuo metu jam gali būti keli mėnesiai ar net metukai. Krikštynos – svarbi šventė, turinti ne tik religinę, bet ir visuomeninę prasmę. Vaikui suteikiant krikšto sakramentą jis tampa pilnateisiu katalikiškos visuomenės nariu, pasirengusiu dorai ir garbingai vesti savo gyvenimą. O išvengti visokių gyvenimo paklydimų ir klystkelių jam prisižada padėti naujieji krikšto tėvai. Dėl šios priežasties krikštatėvių parinkimas yra labai atsakingas žingsnis. Tėveliai neturėtų ranka numoti į šį paprotį ir jo svarbą ir prieš pasirinkdami būsimus savo vaiko krikštatėvius gerai apgalvoti kas galėtų būti pačiais geriausiais. Būsimieji krikštatėviai turi būti garbingi ir sąžiningi žmonės, kurie mylės savo krikšto vaiką ir rūpinsis juo. Pastarieji turi pasirūpinti ir krikštynų atributika! Krikštamotė būsimą krikštavaikį turi aprengti krikšto rūbeliais, o krikštatėvis pasirūpinti kitais šventės atributais.

Dar vienas labai svarbus šios šventės uždavinys yra krikšto vardas. Mažyliui jį turi sugalvoti tėveliai. Dažniausiai tai vieno iš Šventųjų vardas, kurį parenka pagal jo reikšmę ar vaikučio gimimo dieną. Kuomet būsimieji krikštatėviai ir vardas kūdikėliui jau išrinkti reikia pasirūpinti kita krikštynų atributika ir šventės vieta. Dažniausiai krikšto ceremonijai jaunieji tėveliai parenka tą bažnyčią kurioje tuokėsi patys ar jų tėvai. Dažniausiai nenorima nutolti nuo šeimos tradicijų ar brangių atsiminimų vietų, todėl šventė organizuojama arčiau gimtųjų namų.

Svarbių švenčių žmogaus gyvenime būna tikrai nedaug, todėl verta pasvarstyti apie jų įamžinimą dailiose fotografijose ar net filme. Dėl to nevertėtų taupyti ir fotografuoti patiems. Dirbdami kelis darbus vienu metu nespėsite patys pasidžiaugti savo vaikelio švente. Tegul tuo pasirūpina profesionalai, o Jums teliks džiaugtis puikiais rezultatais. Gražūs rėmeliai su įamžinta gyvenimo akimirka bus puiki dovana kiekvienam šventės dalyviui net ir po daugelio metų. Dar vertėtų nepamiršti, kad krikštynos tai vaikučio šventė ir dėmesį skirti ne tik suaugusiems šventės svečiams, bet ir mažyliui. Daug žaidimų ir senovinių papročių esama, todėl visi ras kas jiems labiausiai tinka ir patinka. Svarbiausia tokią dieną pakili visų šventės dalyvių nuotaika, kuri net ir po daugybės metų virs gražiausiais atsiminimais.

kvietimas

Krikštynos seniau ir dabar

Šiais laikais visi taip skubame gyventi, kad tik retkarčiais susimąstome ką reiškia mūsų gyvenimui tradicijos ir papročiai? Ar jie vis dar turi savo reikšmę? Kaip pavyzdį galėtume paminėti krikštynų šventę. Ją švenčia tikrai daugelis, tačiau ar tai nėra tik proga didesniam vakarėliui? Juk tikroji krikštynų esmė yra naujo kataliko atvedimas į šį pasaulį. Taigi ar dar tikime, kad švento vardo išrinkimas lemia vaikelio likimą?

Šiandieniame pasaulyje dažniau visiems rūpi smagios dovanos, o ne pačios šventės simbolika ir reikšmė. O kadaise krikštynos buvo kone svarbiausia šeimos šventė. Pastaruoju metu tėveliai savo mažylį linkę krikštyti tuomet, kai jam sukanka metukai ir tam dažniausiai pasirenka šiltąjį vasaros laikotarpį. Anksčiau žmonės specialiai vasaros šiai šventei nelaukdavo. Derėtų prisiminti, kad nuo seno lietuviai buvo žemdirbiai, o vasaros metu – pats darbymetis. Tačiau ne tik žmonių būdas lėmė krikštynų laiką. Buvo taip priimta, kad vaikelius reikia krikštyti tik jiems gimus. Palaukdavo kelias dienas kol naujagimis sustiprės ir jau rengdavosi šventei. Jei mažylis būdavo labai silpnas, tai būdavo dar didesnė skuba. Buvo tikima, kad krikšto sakramentas sustiprina vaikučio sveikatą ir apsaugo jį nuo piktų dvasių. Senosiose metrikų knygose galima surasti tokių faktų, kurie liudija, jog naujagimiai daugiausiai po 7 dienų būdavo vežami bažnyčion krikšto priimti, dėl to kartais net gimimo datos būdavo sumaišomos. Įrašydavo krikšto, o ne gimimo.

Jei naujagimis būdavo labai silpnas, tuomet iš karto būdavo atliekamas krikštas. Šį procesą atlikdavo pati pribuvėja arba bobutė. Šiais laikais tokia institucija yra nunykusi. Dauguma moterų gimdo ligoninėse, kur joms ir jų mažyliams suteikiama kvalifikuota medicininė pagalba. Dėl šios priežasties ir kūdikių mirtingumas yra labai sumažėjęs, o seniau tai būdavo pakankamai dažnas atvejis. Daugelis ir dabar turbūt žino, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, tačiau svarbiausia sąlyga, kad jis pats būtų pakrikštytas. Visas procesas vykdavo pakankamai nesudėtingai. Pirmiausiai reikia ištarti vardą, kuriuo vaikelis krikštijamas, toliau sekdavo žodžiai “Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios “, tik „amen” sakyti nevalia. Krikštynos tai naujagimio įvedimas į žmonių bendruomenę, o šventės metu jam suteikiamas dangiškasis vardas reikalingas tam, kad toji dangaus globa turėtų aiškų adresatą.

Taigi, kokia būdavo svarbiausia krikštynų atributika? Šiais laikais krikštamotės pareiga yra krikšto rūbelius dovanoti, o krikštatėvio – visus saldainiais apdalinti, o krikštijamam vaikeliui pinigų dovanoti. Į šią šventę būdavo kviečiami tik artimiausia žmonės, taigi žmonių nebūdavo labai daug. Be to dalyvaudavo tik susituokę žmonės. Vaikai ir jaunimas prie stalo nebūdavo leidžiami. Iš aplinkinių rato į krikštynas kviesdavo tik artimiausius gimines ir kaimynus. Dar viena labai svarbi detalė, reikalingiausia krikštynų atributika – žvakė. Ją reikia visą gyvenimą saugoti, nes ši žvakė – tarsi amžinoji šviesa, visuose gyvenimo keliuose padėsianti. Krikštynų šventei maistas būdavo parenkamas nekasdienis. Dažniausiai patiekdavo sūrio, medaus, kiaušinienės ir bobutės košės.

Šiais laikais krikštynų šventė dažnai paverčiama tuštybių puota ir praranda savo tikrąją prasmę. Kad to neįvyktų, derėtų atsiminti mūsų senolių laikus ir ne tuščių madų, o tikrosios liaudies išminties prisilaikyti.

originalus vaišių stalas

Pavasarinės mintys

Kalendoriniui pavasariui prasidėjus saulė nekantriai laukdama atšilimo pakyla vis aukščiau ir aukščiau. Tenka konstatuoti, kad gan dažnai mūsų tautiečiai mato apniukusį ir darganotą dangų, tačiau pavasaris – tas metas, kuomet ne tik paukščių balsai tampa garsesni, bet ir oras būna malonesnis. Vis dėlto ačiū anticiklonams ir net ciklonams, kurie kad ir kaip kartais mėgsta nuprausti vėsesniu lietumi, tačiau nėra tokie gaivališki ir neprognozuojami kaip svečiuose kraštuose. Tačiau užteks apie tuos orus… Pavasaris juk romantikos, meilės ir net vestuvių metas. Kad ir kaip Jus bandytų įtikinti, kad tuoktuvių metas yra vasara – nepasiduokite! Vasarą bent dvigubai didesnės patalpų nuomos kainos, antrą skūrą bando nulupti vestuvių fotografai ir net šventinių automobilių nuomotojai. Sutikti derėtų tik su tuo, kad vasaros metu gali būti aukštesnė oro temperatūra ir nereikės gražiausią metų dieną vilkėti suknelę uždengiančių paltų, lietpalčių ar dar blogiau – striukių.

Pavasaris jaunavedžius gali pradžiuginti ženkliai mažesnėmis paslaugų kainomis, įdomesnėmis fotografijomis tik ką sužaliavusioje gamtoje ir dar miegančiais mažais kenkėjais, tokiais kaip įkyruoliai vabzdžiai ar dykaduonės musės. Tačiau šiuo metų laiku vertėtų apgalvoti, kokia vestuvių atributika bus labiausiai tinkama. Kitaip sakant, suplanuoti geriausią scenarijų, o dar geriau – turėti jų bent keletą. Turbūt nepavyks žiedlapiais nubarstytoje jūros pakrantėje ištarti ištikimybės ir priesaikos žodžius. Vėjas tikrai nepapuoš nuotakos šukuosenos, tačiau blogas oras, liaudiškai tariant, gali pakišti koją ir karščiausią liepos mėnesį. Taigi, jei ketinate kartu su svečiais pasiirstyti šauniu laiveliu, pasiieškokite tokio, kuris turėtų mažų mažiausiai nuo galimo lietaus paslėpsiantį stogą.

Pavasarį didelis gyvų gėlių pasirinkimas. Nevisi mėgsta spygliuotąsias rožes, taigi gal geriau nuotakos plaukus ar vestuvinius stalus papuošti pirmosiomis pakalnutėmis? Be abejo, gėlės vienas svarbiausių elementų, iš kurių susideda visa vestuvių atributika. Likę dalykai, tai pasitikėjimas vienas kitu, savitarpio supratimas ir stiprus noras vienas kitam padėti bet kuriuo gyvenimo momentu. Prieš tai nublanksta visos gėlės, pūstos ir kartais neskoningos suknelės, keliaaukščiai vestuviniai tortai ir visi pavalgyti susirinkę nepažįstami giminaičiai.

Tačiau pavasaris tinkamas ne tik tuoktuvėms, bet ir kitoms šventėms, tokioms kaip krikštynos. Juk pati pavasario esmė užkoduota bundančioje gamtoje, besikalančiuose medžių pumpuruose ir paukščių giesmėse. Dažnai tėveliai primiršta, kad krikštynos tai vaikučių šventė, turinti religinį pagrindą. Būtent dėl to reikalinga tokia krikštynų atributika, kuri tą dieną pradžiugins mažuosius mūsų stebuklus – vaikus. Balti rūbeliai, gražios dovanėlės ir svarbiausia puiki ir pakili visų susirinkusiųjų nuotaika pavasario metu pavers šią šventę išskirtine.

O kokios dovanos tiktų ne tik vestuvių, krikštynų, bet ir pavasario proga? Be abejo visus sužavėtų pirmųjų laukinių gėlių puokštė, kvepianti pavasariniu vėju. Arba pūkuotų kačiukų rykštelės, perrištos dailiu kaspinėliu.

išskiritinė atributika

Trumpai apie krikštynas

Nemažai prikalbėta apie tai, kokia turi būti krikštynų atributika ar krikštynų dovanos. Tačiau dažnai yra pamirštami svarbiausi krikšto motyvai ir tradicijos. Juk ne puota yra svarbiausias dalykas, o realiginė ir krikščioniškoji misija. Sudėliokime pagrindinius krikštynų akcentus ir išsiaiškinkime kas išliko, transformavosi ar išnyko laiko tėkmėje.

Taigi svarbiausi yra realiginiai krikšto motyvai. Šiuolaikinėje visuomenėje pastebima išauganti šeimos, bendruomeninių tradicijų reikšmė. Nors XX a. antroje pusėje vaikui vardas suteikiamas Civilinės metrikacijos įstaigoje, tačiau išlieka ir krikšto metu įteisinama vaiko vardo reikšmė, iki tol vengiama jį šaukti vardu. Tikima, kad vardas gali lemti žmogaus ateitį, sugretinami asmenų nešiojančių tą patį vardą likimai. Antro (krikšto) vardo tendencija yra nykstanti. Skeptiškai vertinami vaikų nekrikštijantys tėvai.

Realiginiai motyvai lemia visuotinį naminio krikšto praktikavimą, iškilus būtinumui. Tuo siekiama apsaugoti vaiko dvasią nuo pomirtinių kančių. Kūdikis krikštijamas jį žegnojant ir pilant šventintą vandenį. Vengiama tarti žodį „amen“, nes tai dvasininko privilegija. Sakoma, kad už silpno naujagimio krikštą atsakingi tėvai, dažniausiai motina. Vaikui suteikiamas šventojo vardas, kad pastarasis turėtų globėją.

Pastebima tendencija atidėlioti krikšto laiką. Krikštijamų vaikų amžiaus intervalas labai platus – nuo kelių savaičių iki šešių mėnesių, net vienerių metų – tai pageidautina riba. Tėvams suteikiama veiksmų laisvė renkantis krikšto laiką, paisant jų subjektyvių motyvų ir nuostatų. Sutinkamas vyresnio amžiaus žmonių krikštas, dažniausiai, susijęs su siekiu gauti Pirmosios Komunijos, santuokos sakramentus. Krikštatėvių parinkimui skiriama itin daug dėmesio. Atsižvelgiama į jų dvasines, būdo, fizines ypatybes. Visuotinai paplitęs tikėjimas, kad vaikas supanašėja su savo krikšto tėvais.

Tapti krikštatėviais dažniausiai kviečiami kraujo giminės, kiek rečiau pasirenkami draugai, kuriems vietą užleido XX a. pradžioje dažniau kviesti kaimynai. Nepalankiai vertinamas atsisakymas tapti krikšto tėvais. Toleruojama kviečiamųjų nesutikimo priežastimi laikytina sunki finansinė padėtis, moters nėštumas. Tikima, kad nėščia moteris gali „apsunkinti“ krikštijamojo likimą. Žinomi prietarai, anot kurių merginai geriausia pirmą kartą krikštyti berniuką, nes su mergaite jos nepasidalinsiančios laimės. Išlieka nuostatos, įpareigojančios krikštatėvius rūpintis savo krikšto vaikais, dalyvauti dvasiniame, pasaulietiniame jų gyvenime. Bendravimo intensyvumą sąlygoja: materialinė krikšto tėvų padėtis, geografinis nuotolis tarp gyvenamųjų vietų, santykiai su vaiko tėvais.

Renkantis krikštynų pobūvio svečius prioritetas besąlygiškai tenka artimiausiems šeimos nariams, giminėms, su kuriais geriausiai sutariama. Kiek rečiau laukiama draugų, tik kartais – kaimynų. Svarbiausias aspektas yra tėvų santykiai su kviečiamaisiais. Krikštynų atributika ir pobūvio mąstas, dažniausiai priklauso nuo ekonominės vaiko tėvų padėties. Išnykus pribuvėjos institucijai, jos vaidmuo krikštynų metu tenka kūdikio senelei. Gyvuoja „gaidžių“ pirkimo, vaiko pakeitimo katinu arba lėle, močiutės išvežimo, pramoginiai elementai. Kaip pramoginiai momentai išlieka krikšto tėvų pokylio metu gėrimas po du stikliukus, sėdėjimas susiglaudus. Taip pat pastebimos nuorodos į fizinį krikštatėvių artumą, vaiko laimei užtikrinti. Krikštynų dovanos turinčios ne tik materialinę, bet ir simbolinę, sakralinę reikšmę. Akcentuojama krikšto motinos dovana – krikšto marškinėliai, kurie vėliau yra saugomi. Reikšminga antroji dovana – dažniausiai teikiama pinigų suma. Kaip specifinės dovanos išskiriamas kūmos teikiamas pyragas, tortas, kūmino atsinešamas alkoholinis gėrimas.

Saldžios dekoracijos

Tradicinės krikštynos

Kokia turi būti vestuvių atributika turbūt žino net tie, kurie dar nesirengia tuoktis, tačiau besirengiant krikštynų šventei dažnai kyla klausimas kaip turi atrodyti šventinis stalas, kokios buvo senosios šios šventės tradicijos ir net kokios dovanos turi būti dovanojamos. Taigi kokios turi būti tradicinės krikštynos?

Senovėje ant stalo būdavo dedamas kūmos pyragas arba tortas, o kūmas parūpindavo kokio gėrimo. Dar XX a. I pusėje būdavo praktikuojami kūmos rengiami pietūs. Žemaitijoje pirmieji pietūs organizuojami tėvų, o antrieji – labai iškilmingi, vadinami „kūmos pyragais“, ruošiami vakare. Praktikuota specifinė krikštynų atributika – papuošimai, kuomet užžibinama dvylika žvakių, vienos jų – įstatytos žibintuose – apšviečia stalą, likusios įkomponuotos į tuščiavidurius burokus statomos ant palangių, lentynų, krosnies – tokios iliuminacijos dėka kambarys atrodė šventiškai. Be to, papuošimams naudoti vainikai, palubėje kabinti iš šiaudų padirbti paukščiai, kambarys puoštas žalumynais.

Vaišes sudarė kūmų parūpinti valgiai, kuriais vaišinti visi susirinkusieji, stalas apkraunamas prisidedant ir svečiams, taip pat atsinešusiems tam tikrų patiekalų. XX a. pradžioje kiekviena iš moterų atsinešdavo po dubenį kiaušinienės ir keptos grikinės košės. Ilgainiui maistas kito įtakojant miesčioniškai kultūrai. Besikeičiant bendruomenei, „kūmos pietūs“ užleido vietą kūmos parūpinamam pyragui, tortui ir kūmo – svaigiajam gėrimui. Šiandien gyvuoja nuostata, įpareigojanti kūmą atsinešti gėrimo butelį, o kūmą pyrago arba torto. Taip pat žymėtina, kad konditerijos gaminių bei alkoholinių gėrimų tikimasi ir iš į vaišes ateinančių svečių.

Nemažai reikšmės teikiama dovanoms. XX a. pirmojoje pusėje gyvavusi nuostata skatinanti parūpinti dovanų krikštavaikiui, pribuvėjai, motinai, svečiams ir kūmų teikiamos vienas kitam. Ligi šių laikų tendencija teikti dovanas yra išlikusi, nors ir pakitusi, kaip ir daugelis krikštynų apeigų ir tradicijų. Nepaisant to, kad dovanos yra susijusios su išlaidomis, jos traktuojamos kaip krikštatėvių dėmesio rodiklis, jų prestižo reikalas.

Tradicinė krikštynų atributika – krikštatėvių dovanos krikštavaikiui. Kūma turi parūpinti krikšto marškinėlius, drabužėlius, kuriais aprengiamas vaikas jo krikšto dieną. Pastaruoju metu kūmos teikiami krikšto drabužėliai traktuojami kaip būtinybė, todėl laukiama ir papildomos dovanos, tik retsykiais, kuomet spėjamas finansinis kūmos nepriteklius, marškinėlius perka motina. Tuo tarpu papildomai krikštatėvių parūpinamos dovanos yra žaislai, rūbeliai. Krikšto marškinėliai yra pirmasis tik tam kūdikiui priklausantis daiktas, dėl to su jais turi būti atitinkamai elgiamasi. Būtent dėl to, kad minėtas drabužėlis yra asmeninis, sakralus kūdikio daiktas, jį vengta skolinti. Gyvavę tikėjimai, kad paskolinus krikšto marškinėlius, žmogus kuriam jie skolinti visą gyvenimą liktų skolingas.

XX a. antrojoje pusėje atsirado tradicija gausiau apdovanoti krikštavaikius, teikiant dovanų žaislus, tauriojo metalo papuošalus, pinigų. Yra pastebima tendencija, kuomet krikštatėviai vienas kitą apdovanoja, dažniausiai įteikia saldainių. Nepaisant to, kad išnykus pribuvėjos institucijai savaime dingo būtinybė jai parūpinti dovanų, tačiau kūmų išlaidos nesumažėjo, dėl atsiradusios tradicijos vaikui teikti dar vieną, pakankamai vertingą dovaną. Kalbant apie dovanas, minėtina, jog į jas žiūrima gana rimtai, kaip į neatsiejamą pokylio elementą, kuris tuo pačiu yra krikštatėvių garbės reikalas, jų prestižo rodiklis. Dovanos krikšto vaikui turi ne tik materialinę, bet ir simbolinę bei sakralinę reikšmę.

šventinis tortas

Krikštatėvių paieška

Ruošiatės tapti krikšto tėvais, o gal svarstote kas galėtų tokiais būti Jūsų vaikui? Šiame straipsnyje rasite keletą naudingų patarimų, pastebėjimų ir net prietarų, kurie nuo seno būdavo svarbūs visuose gyvenimo klausimuose. Nors pastarųjų įtaka šiuolaikinio gyvenimo tempe vis labiau menksta, tačiau senolių išmintyje slypi nemaža dalis tiesos. Kad krikštynos netaptų vienkartine ir dvasine prasme nieko nereiškiančia švente, krikštatėvius reikia pasirinkti labai atsakingai. O ką apie tai byloja papročiai ir įvairūs prietarai?

dovanojama krikštynų atributikaPrašymas tapti vaiko krikštatėviais visuomet buvo traktuotas kaip didelio pasitikėjimo ir pagarbos išraiška. O tuo tarpu atsisakymas vertintas kaip nepagarba tiek bendruomeninėms, tiek krikščioniškoms nuostatoms bei tradicijoms. Senolių būdavo tikėta, kad nesutikimas būti kūmais kenkia ir pačiam vaikui – jis būsiantis nelaimingas, „be dalios“. Pasirodo, kad toks požiūris išliko net iki šių dienų. Pakankamai skeptiškai žvelgiama į žmones atsisakančius kūmystės, tačiau neigiamas požiūris labiau paplitęs tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tuo tarpu jaunesnės kartos atstovai panašų poelgį apibūdina pakankamai liberaliai, teigdami, kad tai kiekvieno žmogaus reikalas ir pasirinkimo teisė. Nors šiandien atsisakymas nebevertinamas pernelyg kategoriškai, tačiau neigiamas atsakas be rimtų priežasčių gali sugadinti santykius tarp vaiko tėvų ir kviečiamųjų, kadangi paminama tėvų valia, nepaisoma siūlomos garbės ir pasitikėjimo išraiškos.

Tačiau visgi esama prietarų ir patarimų kokių žmonių nevertėtų kviesti tapti kūmais. Paplitusi nuomonė, kad nėščiai moteriai nederėtų būti krikšto motina. Tikėta, jog tokiu atveju gali mirti vienas iš vaikų – jos pačios arba krikštijamasis. Kartais sutinkama nuomonė, jog nėščios moters krikštyta mergaitė gyvenimo laime pasidalins su savo krikštamote ir abiems jos bus per mažai.

Prasta ekonominė kviečiamųjų padėtis taip pat įvardinama kaip pakankamai svari ir nesmerktina atsisakymo būti krikštatėviais priežastis. Toks požiūris gyvuoja dėl to, kad sutikus tapti kūmais tenka nemažai išlaidų tiek krikšto dieną besirūpinant visa krikštynų atributika, tiek vėliau, rūpinantis krikštavaikiais. Juk krikštatėviai savo krikštavaikį turėtų sveikinti taip kaip ir tėvai. Taigi ir Kalėdos, ir gimtadieniai, ir kitos svarbios šventės neturėtų būti užmirštos. Jei jau užsiminėme apie dovanas derėtų paminėti, kad puikia krikštatėvių dovana gali būti rėmeliai nuotraukai, kurioje galėtų būti įamžinta šventinė akimirka. Krikštynų proga dera krikštavaikiui dovanoti brangius daiktus, tokius kurie turėtų išliekamąją vertę. Dėl to mėgiama krikštynų atributika yra sidabriniai ar net auksiniai šaukšteliai.

Gyvuoja prietarai, kurių stengiasi laikytis ir patys kviečiamieji tapti krikšto tėvais. Tikėta, jog pirmą kartą merginai derėtų krikštyti berniuką, kad geriau sektųsi vaikinų tarpe. Tačiau šiais laikais daugelis prietarų telieka tiesiog bobučių pasakomis. Nors į krikštatėvių paieškas derėtų žiūrėti labai atsakingai. Juk geri krikšto tėvai gali būti puikiu pavyzdžiu vaiko gyvenime ir padėti jį auklėjant doru žmogumi.

Taigi, galime teigti, jog iki šių dienų išlikusios nuostatos anot kurių yra nepageidautinas atsisakymas prisiimti atsakomybę tapti kūmais. Tačiau numatytos ir tam tikros išimtys. Be to išskiriamas finansinis nepriteklius, neleisiantis krikšto tėvams rūpintis vaikais. Tuo pačiu gyvuoja prietarai, kurių linkę prisilaikyti ir patys kviečiamieji tapti krikšto tėvais. Yra žinomi tikėjimai, jog merginai pirma geriausia krikštyti berniuką, kadangi su mergaite jos nepasidalinsiančios laimės, ji atiteks tik kažkuriai vienai – kūmai arba jos krikšto dukrai. Nors šie prietarai yra žinomi daugeliui, tačiau jų prisilaikoma tik vienetiniais atvejais, dažniausiai panašius įsitikinimus esame linkę vertinti skeptiškai.

Iš krikštynų istorijos

Dabartiniai laikai mums leidžia išvengti daug nemalonių situacijų gyvenime. Medicina taip sparčiai pažengė į priekį, kad įvairūs negalavimai kartais nustatomi iš vieno nedidelio ir visai neskausmingo tyrimo. Tačiau prieš gerą šimtmetį prisišaukti gerą gydytoją buvo ganėtinai sunku. Ir dėl to kaltas ne vien laikmetis, kuomet dar stipriai tikėta antgamtinėmis galiomis, įvairiais burtais bei netradicine medicina. Dažniausiai net menkiausios ligos pakirsdavo silpnesnės sveikatos žmones, o ką jau kalbėti apie ką tik gimusius vaikus. Tuo laikotarpiu buvo ypač didelis vaikų gimstamumas, tačiau neretai pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų gimdymo metu. Šiandieniniai laikai mus išmokė planuoti ne tik savo išlaidas, bet net ir šeimos dydį. O seniau pastaruoju klausimu svarstymų net nebuvo. Jei davė Dievas daug vaikų, tai tik į gerą, nes bus kam ūkyje dirbti, tėvams padėti.

Kaimo moterys dar XX a. pirmojoje pusėje, kuomet gydytojai buvo sunkiai prieinami, arba esant finansiniam nepritekliui, naudojosi pribuvėjų, kitaip vadinamųjų „bobučių“ paslaugomis. Pribuvėjomis vadinamos, dėl to, kad jau buvo pabuvusios, nejauno amžiaus ir pagyvenusios moterys. Daugiausia reikšmės pribuvėjai tekdavo gimdymo metu, kadangi ji buvo asmuo padedantis ateiti naujam žmonijos nariui į Pasaulį. Taip pat, pribuvėjos pozicija buvusi tokia tvirta, dėl tos priežasties, kad nuo jos sugebėjimų dažnai priklausė gimdyvės ir vaiko sveikata ir net gyvybė. Esant komplikuotam gimdymui ir pavojui, kad vaikas gali mirti jos kompetencija turėjo apimti ir ką tik gimusio, arba dar tik gimstančio kūdikio krikštą, tai buvusi jos pareiga. Pagrindinė krikštynų atributika tuo metu buvo šventintas vanduo.

Mūsų kraštuose gyvavusi nuomonė, kad tėvai, nepakrikštiję vaiko ir tokiu būdu pasmerkę jį kančioms pomirtiniame gyvenime, susilauks tokio paties atpildo. Iš daugelio pasakojimų ir net padavimų galime pastebėti, kaip rimtai žvelgiama į nekrikštytus kūdikius. Todėl nesant galimybės ir laiko suteikti krikšto sakramentą bažnyčioje vadovaujant kunigui, bet norint eliminuoti galimas pomirtinio vaiko gyvenimo kančias, buvo praktikuojamas naminis krikštas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje visoje Lietuvos teritorijoje gimusį silpną kūdikį pribuvėja pakrikštydavo „iš vandens“. Būdavo leistina krikštyti ir gimstantį kūdikį, kuomet dar nežinoma jo lytis, tuomet suteikiami du vardai – moteriškas ir vyriškas. Vardas būtinai turėjo būti katalikiškas – šventojo – kad vaikas turėtų globėją. Žemaitijoje, paprastai, berniukui būdavo suteikiamas Jono, o mergaitei – Onos vardas. Naminis krikštas, arba vadinamoji „krikšto imitacija“, buvo praktikuojama ir kaimyninėje Lenkijoje.

XX a. antrojoje pusėje, nunykus pribuvėjos institucijai, naminio krikšto, kritiniu atveju, pareiga užguldavo motinos pečius. Gyvavo nuostata, kad tėvai privalo patys mokėti pakrikštyti savo vaiką. Naujagimis būdavo krikštijamas tariant: „Aš tave krikštiju (ištariamas vardas), Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, būtina kūdikiui ant galvelės pilti šventintą vandenį.

krikštynų atributika mažyliamsReziumuodami pateiktą informaciją, galėtume prieiti prie išvados, kad naminis krikštas buvo visuotinai praktikuojamas, siekiant suteikti kūdikiui globėjus ir užtikrinti gerą jo pomirtinį gyvenimą, apsaugoti nuo galimų kančių po mirties. Iškeliamas tam tikras mistinis – antgamtinis tokių vaikų pomirtinio gyvenimo suvokimas – “buvimas tarp žemės ir dangaus”, vaidenimasis. Nunykus pribuvėjos institucijai atsakomybė už naminio krikšto apeigas tenka kūdikio tėvams, visų pirma jo motinai, kuri turi įgyti atitinkamų žinių, tam kad esant reikalui galėtų atlikti savo pareigą ir išvengti nuodėmės.

Dabartinis pasaulio suvokimas nuo anų laikų skiriasi tarsi diena nuo nakties, tačiau katalikiški papročiai išlikę ir gyvuojantys. Šiandieninė krikštynų atributika tai balti krikštijamo vaiko rūbeliai, deganti žvakė ir šventintas vanduo. O puikia dovana šiai progai gali būti puošnūs rėmeliai, kuriuose įamžinta svarbi mažosios asmenybės gyvenimo akimirka.

Šaltinis: www.dekodovanos.lt

Rodomas puslapis 1 iš 212