Tag Archives: minkšti baldai

Gamtos ir tradicijų sintezė

Šiaurės kraštuose tebegyvuoja glaudus tradicijų ir moderniosios kultūros ryšys, kur viskas stebėtinai harmoningai susipina su šiuolaikinio mokslo, technologijų, technikos naujovėmis ir gamta. Civilizacijos procesas Skandinavijos šalyse yra išskirtinio humaniško atspalvio, kurį lemia išskirtinis dėmesys gamtai, natūralioms vietos medžiagoms, pirmiausia, žinoma, medžiui. Senas suomių posakis byloja: „medžiai grąžina viską, ką yra gavę iš gamtos, saulės, žemės“. Skandinavijoje, kaip ir Japonijoje, susiklostė net savotiškas medžio kultas. Medis įkūnija gyvybės, saugumo, žmogaus gyvenimo periodus. Per medį suvokiamas tiesioginis žmogaus ryšys su gamta, todėl dizainerių, kuriami bet kokie kieti ar minkšti baldai, nevengia demonstruoti ne tik medžio tekstūros, bet dažnai net šakos rievės kaip dekoratyvaus elemento. Kalbant apie Skandinavijos dizainą, dizainerių kūrybą, dažniausiai vartojami demokratiško humanizmo, humanistinio minimalizmo terminai.

Skandinavijos dizaineriai, kaip jau buvo sakyta, pirmenybę teikia vietos medžiagoms – pastelinių tonų beržo, pušies, buko, vyšnios medienai, jos paviršių padengia skaidriu matiniu laku, atskleisdami natūralų medžio grožį. Visuotinai pripažintų Danijos, Suomijos, Švedijos firmų kietieji ir net minkšti baldai išsiskiria medienos specifikos, medžiagos privalumų atskleidimu. Suomių dizaino patriarchas Tapio Wirkkala iš daugybės medžio sluoksnių unikalia technologija pagamintų medienos lukšto blokų, kurios buvo tarsi pertvaros, sukūrė unikalius skulptūrinius reljefus, dekoratyvinius objektus. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje tai buvo novatoriški sprendimai. Jo darbai buvo eksponuojami Milano trienalėse, Amerikoje, kūrinių reprodukcijos apkeliavo visų specializuotų žurnalų puslapius.

Palyginus tradicinį Skandinavijos šalių liaudies architektūros paveldą, esminių skirtumų tarytum nepastebima. Kiek daugiau skirtumų aptinkama Švedijos kultūroje, liaudies tradicijose, kurias lėmė įtakingos karalystės Baltijos regione istorinė praeitis. Tačiau galingos valstybės statusas nepakeitė atšiaurių gamtos sąlygų. Uolėtuose užutekiuose, fiordų slėniuose įsikūrę Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Danijos gyventojai savo namus dažydavo geležies oksidu, sumaišytu su derva, baltai pabrėždami sienų sandūras, langus, duris. Todėl beveik visur dominuoja gelsvas, rusvai rausvas koloritas. Mėgstama mėlyna indigo spalva, simbolizuojanti vaiskų šiaurės dangų ir vandenį. Tradicinę spalvų gamą aptinkame ir šiuolaikiniuose pastatuose. Gyvenamuosiuose namuose betono statybinės plokštės dažnai dažomos rusvai, o sujungimo linijos išryškinamos baltai. Statybų metu iš betono gaminamų liejinių paviršiuje specialiai paliekama neužglaistyta medžio lentų klojinių faktūra, kaip užuomina Į medinę architektūrą.

Gamtos teikiamos žaliavos nulėmė specifinių verslų plėtrą. Vandens keliai buvo pagrindinė susisiekimo, prekybos ryšių priemonė. Plukdomi sieliai, sakai, žvėrių kailiai, rūda, skatino atsirasti verslus šalia vandens telkinių. Amatininkų dirbtuvės, pirmosios manufaktūros kūrėsi prie jūros užutėkių, ežerų, upių pakrantėse, kur amatininkus lengvai pasiekdavo žaliavos. Ir dabar žinomiausios industrinės įmonės tebėra savo istorinėse vietovėse. Skandinavijos šalyse buvo išplėtoti medžio apdirbimo, tekstilės, keramikos, stiklo amatai, kurie palengva išaugo į pramoninę gamybą. Šviesi mediena, natūrali vilna, lino pluoštas sukūrė santūrią, pastelinę spalvų gamą. Šiaurinėse platumose atsiranda ryškesnių raudonų, mėlynų spalvų, kurios gerai matyti baltuose sniego toliuose. Ypač spalvingi drabužiai, spalvos derinamos prie elnio kailio.

vizualinis dizainas

Dizainas karo metu

Antrasis pasaulinis karas pakirpo dizainerių kūrybos sparnus. Amerikoje nesustojo industrinių susivienijimų, dizainerių veikla, tačiau didžiosioms futuristinėms ateities idėjoms nebuvo lemta materializuotis. Antrojo pasaulinio karo metais Amerika investavo net 40 procentų visos ekonomikos naujoms medžiagoms bei technologijoms į chemijos ir elektronikos pramonės plėtojimą. Ypač daug dėmesio buvo skiriama buitinės paskirties daiktų, tokių kaip minkšti baldai ar spintos projektavimui ir gamybai.

Naują etapą Amerikos dizaine pradėjo Charlesas Eamesas, atstovaujantis vadinamajai antrajai dizainerių kartai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Eamesas kartu su Eero Saarinenu pradėjo projektuoti baldus iš lenktinės faneros. Eamesas sukūrė kėdę, pritaikęs naują klijuotinės faneros štampavimo technologiją. Novatoriškas sprendimas buvo esminis perversmas kėdžių dizaine ir masinėje pramoninėje gamyboje.

Charleso ir Ray Eamesų kūryba labai pakoregavo, praplėtė baldų industrinės gamybos galimybes. Eamesas su žmona, naudodami naujas medžiagas, sukūrė visą seriją iš stiklo pluošto presuotų kevalinės formos kėdžių Hermano Millerio firmai. Jų kūryba radikaliai pakeitė XX amžiaus baldų dizainą, baldų projektavimo koncepciją, požiūrį į naujų technologijų, medžiagų panaudojimą baldų gamyboje ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Šia technologija buvo patobulinti net minkšti baldai, o tiksliau jų atraminės konstrukcijos. Minėtų dizainerių kūryba suvaidino svarbų vaidmenį, keičiant visuomenės supratimą apie modernųjį dizainą. Amerikos dizainas, susiformavęs vartotojiškos visuomenės terpėje, sukūrė XX amžiaus masinės produkcijos ikonografiją, kuri iki šiol gyvuoja pasaulio kasdienėje materialioje kultūroje.

Antrasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį, sugriovė ekonomiką, militarizavo pramonę, pažeidė moralines, etines normas, o svarbiausia, pasaulį ilgus dešimtmečius padalijo į konfrontuojančias Vakarų ir Rytų stovyklas. Išryškėjusios skirtingos ideologijos nulėmė ne tik skirtingą visuomenės socialinę struktūrą, tad net ir kultūros, meno, dizaino raida pasuko skirtingomis kryptimis. Rytų Europos šalys, patekusios į socialistinio lagerio zoną, ekonomiškai ir ideologiškai tapo priklausomos nuo Sovietų Sąjungos. Įsigaliojus autoritarinei ekonominei sistemai, buvo apribota savarankiška iniciatyva, kuri pristabdė kūrybišką dizaino raidą. Vakarų Europai pakilti padėjo Amerikos vyriausybės priimtas ekonominės pagalbos Marshallo planas. Amerika norėjo susigrąžinti karo metais prarastą Europos rinką savo prekėms.

Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu visa pramonė, gamybos technologijos, chemijos, inžinerijos mokslai buvo nukreipti karo reikmėms. Dauguma įmonių dirbo karinės technikos srityje. Paspartėjo chemijos, elektronikos mokslų raida, atsirado naujų medžiagų, pažengta ir plastiko, aliuminio, kitų lengvųjų metalų bei medžiagų gamyboje. Sukaupta pažangioji patirtis karo pramonėje buvo perorientuota, pritaikyta naujiems visuomenės poreikiams. Visi naujieji atradimai pasitarnavo ir baldų gamyboje. Net paprasčiausios spintos tapo inovatyvių permainų pavyzdžiais. Pirmasis pokario dešimtmetis išsiskyrė ekonomikos, socialinių struktūrų atstatymo darbais. Pokario metais visos žmonių kūrybinės jėgos pirmiausia buvo nukreiptos ekonominiam pagrindui atkurti. Atslūgus karo metų įtampai, kasdienis gyvenimas įgavo demokratinių bruožų, kurie padėjo pamatus populiariai kultūrai. Iki septintojo dešimtmečio pabaigos gamyboje išliko įsitvirtinę fordizmo principai, susiformavę amžiaus pradžioje Fordo automobilių pramonėje. Kurį laiką pasaulio dizainas rėmėsi Amerikos dizainerių sukaupta patirtimi, aerodinaminių formų estetika.

Europoje kūrėsi nacionalinės dizaino asociacijos, vienijančios gamintojus ir projektuotojus. Dizaineriai ėmėsi organizuoti seminarus, aptarti susidariusią ekonominę situaciją, kūrybines problemas, dizainerių rengimo būtinybę. Europai ekonomiškai stiprėjant, dizainerių dėmesys sutelkiamas į pramoninės gamybos atnaujinimą, mokslinę analizę, gaminamos produkcijos sisteminimą. Mokslininko ir dizainerio kūrybinis bendradarbiavimas buvo vertinamas pozityviai, kaip užtikrinantis pramoninei gamybai sėkmę, ateities perspektyvą. Septintajame dešimtmetyje gamybos mechaninį procesą pakeitė elektronika – prasidėjo elektronikos amžius, pakeitęs ne tik gamybos technologiją, bet ir kultūrinį gyvenimą, meną.

Eames lounge chair

Modernizmo architektūros srovė – Bauhauzas

Bauhaus – sutrumpintas Staatliches Bauhaus, architektūros ir meno mokyklos, veikusios nuo 1919 iki 1933 m. Vokietijoje pavadinimas. Šis terminas taip pat reiškia šios mokyklos ideologija pagrįstą ir sukurtą architektūros bei dizaino stilių, kuris tapo viena įtakingiausių modernizmo architektūros srovių. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Po Pirmojo pasaulinio karo, ekonominės ir politinės suirutės laikotarpiu, Veimaras tampa Tiuringijos sostine. Vokietija, kuri tuo metu buvo trečioji industrinė šalis po Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, siekė išplėsti savo politinę įtakos sferą, užimti tvirtas pozicijas ekonomikos, prekybos srityse, todėl buvo rimtai susirūpinta projektuojančių pramoninei gamybai dailininkų rengimu. Svarbiausias reformuojamų dailės mokyklų uždavinys buvo parengti tokias mokymo programas, jog pagal jas studijas baigę dailininkai gebėtų apipavidalinti interjerą, bendradarbiauti su gamintojais, kurti pavyzdžius pramonei. Buvo siekiama sudaryti kuo platesnes būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programas. Atsiranda naujo tipo mokymo institucija – Aukštoji apipavidalinimo mokykla.

Karo nuvargintame Veimare nebuvo elektros, stigo maisto, paprasčiausių darbo įrankių. Tokiomis sunkiomis sąlygomis kūrėsi naujoji Bauhauzo mokykla. Bauhauzo programiniu pagrindu tapo nuosekliai ir dėsningai tęsiamos XIX amžiaus antrojoje pusėje skleidžiamos meno ir amatų atgimimo, menų sintezės idėjos. Radikaliai besikeičiantis požiūris į kūrėjo misiją mašinos amžiuje natūraliai subrandino poreiki integruotis į pramonę, kurti funkcionalius masinės gamybos objektus. Buvo žengtas konkretus žingsnis pramoninio projektavimo meno – dizaino link. Veimare buvo įkurta mokykla, atvėrusi duris visų moderniųjų meno krypčių kūrėjams. Čia rinkdavosi įvairių ne tik meno, bet ir mokslo sričių pažangiausi atstovai – mokslininkas Albertas Einšteinas, dvylikatonės muzikos pradininkas Arnoldas Schonbergas, tapytojas Oskaras Kokoschka ir kiti.

Bauhauzas – viena ryškiausių mokyklų po Pirmojo pasaulinio karo, kurioje išsiskleidė naujos avangardinės meno kryptys, parengtos naujos mokymo programos. Tai buvo pirmoji mokykla, rengusi dailininkus dizainerius pramonei, taip pat ji turėjo nemažą įtaką meniniam gyvenimui.

Bauhauzo idėja užkoduota modulinėse formose. Baltos gipsinės formos, leidžiančios kombinatorikos principu suformuoti net keletą skirtingų arbatinukų gamybai, pateikti įvairesnį asortimentą. Tuo pačiu tai buvo programinė mokyklos nuostata rengiant pramonei dailininkus projektuotojus. Būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programose plastiniai, vaizduojamieji menai turėjo užimti svarbią vietą šalia architektūros, inžinerinių mokslų, praktinio darbo dirbtuvėse, sudarant kuo platesnes specialistų pasirengimo galimybes. Vadovaujantis šia koncepcija, pastatai, infrastruktūra, aplinką formuojantys daiktai ir net minkšti baldai, turėjo būti kuriami kaip ištisa aplinka, griežtai atitinkanti žmogaus socialinius poreikius, derinama su pramonės galimybėmis ir reikalavimais panaudojant naujas technologijas, nuošalėje nepaliekant estetinių dalykų.

Mokymo procesui vadovavo dailininkas kartu su mokymo meistru.Veimaro laikotarpiu mokyklos dirbtuvėse buvo kuriami minkšti baldai, metalo, stiklo, tapybos, tekstilės ir keramikos dirbiniai. Studentai turėjo atsiskaityti vadovams. Bauhauze mokymas buvo organizuojamas taip, kad visi studentai ir pedagogai dirbtų dirbtuvėse kartu – mažiau patyrę su daugiau patyrusiais specialistais. Praktika, darbas dirbtuvėse buvo itin svarbi mokymo programos dalis, kita dalis buvo teorija. Į kūrybinį, mokomąjį ir praktinį darbą buvo žiūrima kaip į svarbius bendro mokymo elementus. Mokyklos pagrindinis uždavinys buvo: visas meno formas išlaisvinti nuo izoliacijos, uždarumo, kad tapytojai, skulptoriai – visi išmoktų amato ir dirbtų kartu. Antrasis siekis: panaikinti ribas tarp menininko ir amatininko, tarp meno ir taikomosios dailės – amatų. Trečiasis – užmegzti tiesioginį kontaktą su žinomais meistrais, amatininkais ir pramone. Galutinis ir esminis tikslas turėtų būti statinys, kurį kuriant dalyvauja visi menai. Bauhauzo tikslas buvo parengti kūrėją, gebantį kurti modernią aplinką nuo pastato iki funkcionalių daiktų ar tiesiog spintos, turinčios estetinę prasmę.

juodas krėslas

Kokie daiktai yra reikalingi dideliame biure?

Kiekvienas supranta, kad biure turi būti stalai, kėdės ir spintos. Šių baldų puikiai užtenka normaliam kasdieniam darbui biure. Būtent tokias darbo vietas galima išsinuomoti už labai nedidelę kainą daugelyje pasaulio miestų. Tiesa, jei jūsų kompanija turi daug darbuotojų, kuriems reikia nuolat tarpusavyje derinti darbus, organizuoti susitikimus ir kartais pailsėti jūsų biure turi būti daugiau baldų. Šiame straipsnyje pateiksime sąrašą baldų ir daiktų, kurie turi būti kiekviename dideliame biure.

Didelis stalas. Šis stalas turi būti skirtas komandos susibūrimui. Nesvarbu, tai vieno iš komandos narių gimtadienis ar darbinis susitikimas tarp komandos narių ar susitikimas su klientais ar partneriais. Geriausia, kad šis stalas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, kur pokalbiai ir diskusijos netrukdys tuo metu dirbantiems žmonėms susikoncentruoti į svarbiausias užduotis.

Kiekviename dideliame biure taip pat turi būti minkšti baldai. Laukiamasis ar poilsio kambarys yra puiki vieta šiems baldams. Minkšti baldai puikiai pasitarnaus, kai biure lankysis svarbus svečias. Juk jo nepasodinsi ant paprastos biuro kėdės. Taip pat sofa ar fotelis pravers nuo darbo norintiems pailsėti darbuotojams. Poilsis, pirmiausia, yra aplinkos pakeitimas. Trumpas prisėdimas ant minkštų baldų yra puikus būdas trumpam atsipūsti.

Pertvaros dideliame biure yra labai naudingos. Jos padeda suskirstyti dideles erdves į mažesnes nestatant sienų. Daugeliui šiuolaikinių biurų darbuotojų reikia turėsi atskirą erdvę, kurioje jie galėtų susikoncentruoti į darbus. Mokslininkų tyrimai įrodė, kad darbuotojai dirbtų net iki 50% produktyviau, jei jie darbo vietoje nebūtų išblaškomi. Pertvaros padeda išblaškymo skaičių sumažinti. Tai ypač aktualu biuruose, kuriuose yra didelės atviros erdvės ir daug darbuotojų.

Didelės kamštinės ar rašymui skirtos lentos. Šios lentos puikiai pasitarnaus, kaip priemonė darbų planavimui ar susitikimų vedimui. Daugelis kompanijų jas naudoja pardavimų tikslų sekimui. Savaitės eigoje organizuojamo susitikimo metu pardavimų ir rinkodaros skyriaus darbuotojai užsibrėžia pardavimų tikslus ir veiksmus, kurių bus imamasi šiuos tikslus norint pasiekti. Vėliau ant šios lentos galima žymėti, kas jau yra įgyvendinta ir pasiekta. Šie rezultatai yra matomi visiems darbuotojams ir veikia, kaip puiki motyvacinė priemonė. Jei norite dar labiau paskatinti darbuotojus, įsiteikite geriausiam savaitės darbuotojui prizą, kuris puikuosis šalia šios lentos.

Drabužių spinta. Dažnai po kompanijos plėtros, kai iš mažos kelių žmonių firmos ji tampa didesne kompanija su daugiau nei 10 ar 20 darbuotojų išlieka seni įpročiai. Vienas iš dažniausių – pasidėti rūbus ant kėdžių. Mažose kompanijose dažnai taip yra elgiamasi dėlto, kad yra taupoma ar tiesiog kabinete nėra vietos drabužiams skirtai spintai. Tuo tarpu didelės kompanijos to sau leisti negali. Kiekvienas daiktas šioje žmonių bendruomenėje turi turėsi savo vietą. Netvarkingai sukabinti drabužiai ne tik sukurst bendrą neigiamą atmosferą, bet ir neprofesionaliai atrodys jūsų klientams ir partneriams. Įvaizdis šiuolaikiniame versle yra labai svarbu.

Daugiafunkcinis spausdintuvas. Daugelis šiuolaikinių verslininkų sako, kad spausdintuvas šiais laikais nėra reikalingas. Visus darbinius reikalus galima sutvarkyti naudojantis el. paštu ar telefonu. Tai tiesa, jei jūsų kompanija yra nedidelė. Mažai darbuotojų turinčiai kompanijai retai prireikia spausdinti dokumentus. Tuo tarpu didelėje kompanijoje atsiranda vis daugiau „popierizmo“. Tai lemia kompanijos dydis, darbuotojų skaičiaus augimas ir privalomas biurokratinio aparato augimas. Jei mažoje kompanijoje galima laisvai susitarti dėl kiekvieno darbuotojo savaitės užduočių žodžiu, tai didelėje šias užduotis geriausia atsispausdinti ir išdalinti kiekvienam. Taip pat didesnėje kompanijoje dažniau prireikia spausdinti ir kopijuoti dokumentus.

biuro sofa

Art Nouveau Prancūzijoje

Prancūzijoje art nouveau pamatus parengė pati istorinė praeitis, prabangus barokas, žaismingas, puošnus rokokas ir XIX amžiaus pabaigoje vykę reikšmingi pokyčiai tapyboje. Ryškėjo simbolistinė kryptis literatūroje, turėjusi įtakos jaunosios kartos menininkų kūrybai. Pirmieji nuo realizmo ir impresionizmo atsiribojo grupė dailininkų su Pauliu Gogenu priešakyje, vadinamoji Pont-Aveno mokykla. Bendraminčiai kartu tapydavo nuvykę į šiaurės vakarų Prancūzijos Pont-Aveno miestelį Bretanės provincijoje. Juos traukė ne tik spalvingas, archajiškas Pont-Avenas, bet ir svetingi provincijos miestelio svečių namai, kuriuose dailininkai apsistodavo ir buvo įsirengę studiją. Gogeno kūryba buvo impulsas posūkiui tapyboje, turėjo įtakos grafikos, dizaino raiškos formoms. Išraiškinga dinamiška dėmė, vingiuojanti tarsi žaltys linija, būdinga jo darbams pat buvo perimta kitų dailininkų, tapo art nouveau stiliaus simboliu.

Paryžiuje art nouveau gimimą simbolizavo verslininko, japonų meno kolekcininko Siegfriedo Samuelio Bingo atidarytas salonas L’Art Nouveau (1895). Atidarymo proga belgų architekto ir dizainerio Henry van de Velde’s apipavidalintose salėse buvo eksponuoti E. Vuillard’o, M. Denis ir kitų darbai. Bingo salonas parduotuvė Paryžiuje tapo dekoratyviojo moderniojo meno sklaidos centru. Kaip tik tuo metu Paryžiuje įsikūrė čekų dailininkas Alfonsas Mucha. Jaunasis čekas domėjosi Rytų kraštų, islamo menu, studijavo gotikos palikimą. Didžiausią poveikį Muchos kūrybai neabejotinai turėjo Japonijos meno estetika, kinų menas. Ant popieriaus ritinių spalvotu tušu nutapytos kompozicijos, subtili linijos plastika, spalvų deriniai formavo jo meninį braižą. Muchos sukurti plakatai, kuriuose dažniausiai vaizduojamos moterys su vešlių plaukų susivijusiomis sruogomis, primenančiomis spiralinį ornamentą, aptinkamą japonų, kinų raižiniuose, tapyboje, porceliano dirbiniuose, audiniuose. Talentingo čekų dailininko kūryba papildė Paryžiaus meninį gyvenimą, kuriame jis dalyvavo daugiau kaip du dešimtmečius. Mucha suprojektavo nemaža dekoratyvinių objektų, šviestuvų. Jo kuriami buvo net minkšti baldai, išsiskiriantys metalinėmis dekoruotomis kojelėmis. Jo suprojektuotų šakučių, peilių koteliai ypač subtilios reljefinės puošybos, su pabrėžtinai pulsuojančia linija.

Secesijos laikotarpio dailininkų pagrindinis įkvėpimo šaltinis buvo gamta, jos nuolat atsinaujinantys procesai, ypač ankstyvuoju laikotarpiu. Gamtos motyvais dekoruojami ne tik minkšti baldai, apyvokos daiktai, stalo įrankiai, bet net ir plaukų smeigtukai. Augalinė ornamentika taikoma architektūroje, metalinių dekoratyvinių tvorelių, balkonų apdailoje. Dekoratyvūs raižiniai neretai puošė ir namų kėdės ar spintos paviršius.

Šiuo pereinamuoju iš XIX į XX amžių laikotarpiu daugelis į dizainą, net į architektūrą, atėjo panašiu keliu ir tapo šio amžiaus novatoriais.

Prancūzijoje art nouveau XIX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje itin atsiskleidė Nansi, tam tikra prasme net aplenkdamas Paryžių. Amžiaus pabaigoje Paryžiuje būrėsi dailininkai, nusiteikę reformuoti meną, diegdami naujoves teptuku ant drobės arba spalvinguose plakatuose, tuo tarpu Nansi ryžtingai ėmėsi atgaivinti vitražą, kalvystės, keramikos, stiklo amatus. Net įžengus į XXI amžių tvyro Nansi mokyklos (Ėcole de Nancy) dvasia, kurios palikimas kruopščiai saugomas ir gerbiamas. Beveik kiekvienoje gatvėje aptiksime namų, kurių fasade iškaltos autorių pavardės, pritvirtintos lentelės su projektuotojų vardais ir užrašu Ėcole de Nancy. Susiformuoti Nansi mokyklos susivienijimui padėjo grupė iniciatyvių dailininkų, kurių tikslas buvo išplėtoti ir atgaivinti taikomąjį, dekoratyvinį meną, amatus provincijoje ir dalyvauti pramoninėje gamyboje.

XIX amžiaus pabaigoje Prancūzija atsidūrė sudėtingų istorinių, politinių įvykių sūkuryje. Prancūzams pralaimėjus 1870 metų kare su Prūsija, vokiečių armijai trejiems metams okupavus Elzasą ir dalį šiaurinės Lotaringijos, Nansi atsidūrė Vokietijos imperijos pasienyje. Į Nansi plūstelėjo tūkstančiai emigrantų iš okupuotos teritorijos. Patriotinės piliečių nuotaikos paskatino ekonomikos raidą, savito kultūrinio, meninio centro formavimąsi. XX amžiaus pradžioje pradėta visuomeninė naujo Nansi miesto plėtojimo programa.

Secesijos laikotarpio įkvėpėjai

Secesija nuo pat savo ištakų turėjo simbolizmo atspalvį, kuris amžiaus pabaigoje išryškėjo literatūroje ir kartais buvo įvardijamas kaip trečioji simbolizmo fazė, meno pasaulyje įgavusi daug naujų prasmių. Pradžioje vyravęs romantinis simbolizmas, siekis susilieti su gamta, praeities idealizavimu, XIX amžiaus pabaigoje veikiamas gamtos, filosofijos mokslų, Č. Darvino evoliucijos teorijos, pradeda gilintis į būtį, egzistenciją, žmogaus pasąmonę. Šioje srityje ypač reikšmingu moksliniu autoritetu tapo austrų psichiatras Sigmundas Froidas (1856-1939), kuris nagrinėjo psichologines asmenybės problemas. Jo psichoanalitinis požiūris turėjo didelę įtaką visuomenės ir be abejo dailininkų požiūriui į daugelį žmogaus būties problemų. Froido moksliniai darbai sustiprino domėjimąsi žmogaus pasąmone ir mistinėmis vizijomis. Menininkai pasinėrė į nepažintą pasąmonės pasaulį, bandė suprasti neužčiuopiamas žmogaus sielos jėgas, kurios priverčia racionalų protą elgtis nepaaiškinamai. Kūrėjus patraukė virsmo, metamorfozės paslapties gelmės. Atsiranda noras parodyti žmogų kaip individualybę, gebančią reguliuoti savo vidaus pasaulį, būti savo būties šeimininku.

Mistinių sapnų vizijų pasitaiko literatūroje, dailėje, muzikoje, kompozitoriai mielai rėmėsi poetų literatūriniais siužetais, jų kuriamais simboliais. Mistinių būtybių, drakonų, slibinų yra viduramžių tapyboje, vėlesnių laikų dailininkų kūryboje, Europą pasiekusiame Rytų kraštų mene – tai kurstė kūrėjų fantaziją. Drakonai puošia net Antonio Gaudi Guelio parką Barselonoje, o fantastinių moters figūrų aptinkama ir kitų dailininkų kūriniuose. Slėpinių įvaizdis paliečia net architektūrą.

Konkrečiuose objektuose vizijos, simboliai įgauna realias plastines formas išsaugodami virsmo ir transformacijos iliuziją. Pabrėžiamos pailgintos proporcijos, asimetrija, banguojanti, kintanti, sąlygiškai ištirpstanti forma. Labiausiai mėgstami asimetriški augalai – iriso, orchidėjos, vandens lelijos, lotoso žiedai, pastarieji simbolizuoja tyrumą, šviesą, gyvybę. Iš gyvūnijos pasaulio buvo pasirenkami plastiškos dinamiškos formos, simbolinių prasmių paukščiai, vabzdžiai. Grožio, puošnumo simboliais tapo povas, fazanas, dažnai ir gaidys (jo puošni skiauterė), laumžirgis, drugelis, gulbė – tyrumo, gyvybės simbolis. Nuo seno daugelyje tautų daugybę prasmių turėjo gyvatė, o lietuvių tautosakoje – žaltys. Jie dažni ir šio laikotarpio dailininkų kūryboje – plastiškai vingrių judesių, nuostabiai kintančių spalvų, įvairių pavidalų, gundantys ir naikinantys, siejami su kosmosu ir žmogumi.

Dailės kūriniuose vyruoja aiški kompozicija, dinamiški potėpiai, spalvų kontrastai. Visa tai pastebima net buityje, kur net minšti baldai turi savo akivaizdžią simbolinę prasmę. Savo kūryboje menininkai bandė atskleisti gyvybės atsiradimo paslaptį, gyvenimo tėkmės prasmę. Visa tai atsispindėjo ir baldžių darbuose, kur net spintos buvo kuriamos per kitokią pasaulio suvokimo prizmę.

Po 1900 metų Paryžiaus parodos, kurioje buvo eksponuojami Lalique’o papuošalai, dėl išskirtinės kūrybos jo juvelyriniai dirbiniai, kaip ir kitų dailininkų kūriniai, eksponuoti parodose, tapo muziejų ir kolekcininkų dėmesio objektu. Keramikos gaminiai tuo metu pardėti glazūruoti vaivorykštinio spalvų spektro redukcinėmis glazūromis, naudojant Artimųjų ir Tolimųjų Rytų technologijas. Auksą pakeitė spalvotieji metalai, tokie kaip žalvaris, varis ir bronza. Stiklo darbuose nebeliko įprastinio stiklo skaidrumo, jis tapo drumstas, dūminis, tarytum paslaptingo, dumblių priaugusio vandens telkinio paviršius. Daugiasluoksnio spalvoto stiklo technologiją ypač ištobulino prancūzų dailininkas Ėmile’is Gallė. Įsivaizduojamos banguojančios jūros, vėjo sūkurio liniją siekiama išgauti net metale. Apdirbimo procese buvo stengiamasi išnaudoti įkaitintos geležies plastiškumo galimybes. Virsmo, metamorfozės iliuzija atsispindėjo netik smulkiausiuose dekoratyviniuose darbuose – šukose, smeigtukuose, šaukštų ar šakučių apdailoje, bet ir namų buities daiktuose, tokiuose kaip spintos.

Šiuo laikotarpiu taikomojoje, dekoratyvinėje dailėje, juvelyrikoje išpopuliarėjo pusbrangiai akmenys, įvairūs mineralai, kurie buvo kintamų spalvų. Dėl šios ypatybės mėgstamiausi buvo perlai, spalvoti emaliai, granatai.

Langai ir durys

Art nouveau laikotarpis Europoje

Amžių sandūroje susiformavusį naujojo meno laikotarpį kai kurie tyrinėtojai apibūdina kaip visą devynioliktąjį šimtmetį trukusio dailės ciklo (1800-1900) apibendrintą pabaigą. Šią mintį simboliškai galėtų patvirtinti 1900 metais vykusi Pasaulinė paroda Paryžiuje, kurioje atsiskleidė įvairiapusiška, daugiasluoksnė naujojo meno – secesijos panorama ir visuotinai įsitvirtino dekoratyviojo, taikomojo meno krypties pavadinimas art nouveau. Šis terminas meno istorijoje dažniausiai vartojamas aptariant architektūrą, dekoratyvinius interjero puošybos objektus tokius kaip spintos ar net minkšti baldai. Ilgą laiką šio laikotarpio stilius buvo tapęs neskoningo, nesaikingo pasiturinčios buržuazijos puošybiškumo, meno vertybių nuosmukio sinonimu, netgi priskiriamas dekadansui. Vienas pirmųjų ypač griežtai nesaikingą ornamentiką architektūroje, interjere ir eksterjere kritikavo architektas Adolfas Loosas (1870-1933), savo straipsniuose ir paskaitose pabrėždamas racionalų, pragmatišką mąstymą. Šį stilių jis pavadino barbarišku puošybiškumu ir teigė, kad visas grožis turi būti viduje, o ne išorėje.

minkšti baldaiNaujas šio laikotarpio vertinimas ir analizė atsirado XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, atslūgus racionalaus funkcionalizmo bangai. Ko gero, pirmąjį giriamąjį žodį secesijai ištarė Salvadoras Dali. Vienam leidiniui jis rašė: „Niekam nepavyko sukurti tokio švaraus, tyro, nerimą keliančio fantazijos pasaulio, kaip secesijos statiniams. Secesijos stiliaus papuošti kūriniai labiausiai, įtikinamiausiai materialiai išsaugo mums neapčiuopiamą sapnų, fantazijų pasaulį“. Neatsitiktinai secesijos vizijų pasaulis, simboliai buvo mėgstami ir turėjo įtakos siurrealizmo menininkams.

Amžių sandūroje prasidėjęs grakščios banguotos linijos, vešlios augalijos bei mistinių simbolių ir vizijų kupinas laikotarpis neabejotinai buvo postūmis atsirasti daugeliui XX amžiaus modernių meno krypčių. Ištobulinta dvimatė kompozicija, elegantiška linija skatino grafikos lakšto kompoziciją, plakato, šrifto, knygos meno raidą. Dekoratyvinė dailė užėmė tinkamą vietą visuomeniniuose pastatuose, plėtojosi metalinių konstrukcijų, stiklo panaudojimas architektūroje. Banguotas linijas ir augmenijos elementus atspindėjo net tuo laikotarpiu kuriamos spintos ar kiti baldai. XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje atsigręžimas į secesijos laikotarpį ir jos savotišką reabilitaciją skatino visuotinai domėtis šiuo periodu. Žinoma, tai lėmė ir biologijos, bionikos mokslų raida, moksliškai pažvelgusi į gamtoje susiformavusias struktūras, jų funkcionavimą. Sugrįžtama prie vieno originaliausių skulptūrinės plastikos formų architektūroje autorių – Antonio Gaudi kūrybos.

A. Gaudi, remdamasis Katalonijos viduramžių tradicijomis, įkvėpimo sėmėsi iš gamtos formų, jų susidarymo logikos, kurią jis grindė eksperimentais, tiksliu svorių pusiausvyros balansu ir tiksliais apskaičiavimais. Jo požiūriu, kad architektūrą reikia suvokti kaip organiškai augančią struktūrą, ypač susidomėta po 1957 metais surengtos jo kūrybos parodos Niujorke MOMA (Museum of Modern Art).

Pokario laikotarpiu netgi tokių griežtų funkcionalistų kaip Le Courbusier kūryboje pastebimas ryškus posūkis lenktos banguojančios linijos link. Jis pareiškė, kad A. Gaudi yra 1900 metų konstruktorius, profesionalus statytojas iš akmens, geležies ir plytų. Frankas Lloydas Wrightas taip pat į architektūrą pažvelgė kaip į skulptūrinę plastiką pasinaudojant gamtos formomis. Niujorke jo pastatytas Gugenheimo muziejus (1956-1959) asocijuojasi su bioninėmis formomis, kurios primena sraigės kiautą. Skandinavija, nuolatos turėjusi tiesioginį ryšį su gamta, kurį lėmė atšiaurus klimatas taip pat prisiminė savo netolimos praeities tendencijas. Naujojo meno kryptį skandinavai tapatino su nacionaliniu stiliumi, ka­dangi tai sutapo su nepriklausomos valstybės atsiradimu XX amžiaus antrajame dešimtmetyje.

Visoje Europoje grįžtama prie plaukiančios, banguojančios linijos. Šeštojo dešimtmečio masinės kultūros ritmu svinguojanti Europa mielai perėmė naujojo meno vizijas. Jomis pasinaudojo psichodelinė kultūra, poparto atstovai, aplinkos objektų dizaineriai. Drabužių projektuotojai perėmė plastines išraiškos priemones, pasinaudojo kai kuriais secesijos simboliais bei ornamentika.

XIX a. estetika

XIX amžiaus pabaigoje pradeda ryškėti estetinis sąjūdis. Estetines idėjas subrandino viduramžių kultūros idealizavimas, amatų atgimimas, prerafaelitų kūryba. Simbolizmas dailėje buvo glaudžiai susijęs su literatūra, muzika, kūrėjų, nenorėjusių taikytis su realistiniu, tiesmukišku gyvenimo atspindžiu, nuotaikomis. Simbolistams buvo nepriimtinas impresionistų gamtos kopijavimas, juo labiau postimpresionistų tapyba, kurioje remiamasi mokslu derinant spalvas. Reakciją prieš natūralizmą sustiprino vokiečių filosofų A. Schopenhauerio, E. Hartmanno ir prancūzų H. Bergsono metafizinis požiūris į tikrovę. Kūrėjai pasuka į misticizmo, slėpinių, iliuzijų pasaulį pasmerkdami logiką mene. Veikiami ryškių simbolizmo romantinių nuotaikų literatūroje, išaugusio Rytų kultūros estetizmo, daugelis dailininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų ieškojo grožio ir malonumų kasdieniame gyvenime. Plėtodama daugelį savo pirmtakų idėjų naujoji kūrėjų karta stengėsi atsiriboti nuo socialinių programų, kurias ypač akcentavo Morrisas ir jo bendražygiai – jie dėmesį koncentravo į gyvenimo grožį. Estetinio sąjūdžio idėja buvo atgaivinti gyvenamąją aplinką, kasdienius daiktus per grožį, plastišką grakščią liniją, simbolių prisodrintą dekoratyvųjį meną.

Domėjimasis Rytų menu ir kultūra išaugo ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje. Anglijoje atsirado netgi terminas „Anglo-Oriental style“. Londone įkuriamas Rytų šalių prekėmis prekiaujantis salonas (Farmer and Rogers Oriental Warehouse, 1862), kuris buvo menininkų orientalistų traukos centras. Didžiulį domėjimąsi Rytų menu rodo ir tai, kad 1870 metais South Kensingtono muziejus įsigijo vertingą japonų taikomosios dailės kolekciją. Dizaine romantinės estetinės nuostatos ryškiausiai atsispindėjo E. W. Godwino, Ch. Dresserio ankstyvuosiuose darbuose. Savo žvilgsnį dailininkai nukreipė į Rytų kultūros, japonų medžio raižinių, kinų meno estetines vertybes. Londone kūrėsi krautuvėlės, kuriose buvo parduodami namų apyvokos daiktai, spintos ir net minkšti baldai iš Japonijos, Kinijos. Japonizmas vis labiau skverbėsi į dailininkų kūrybą, turėjo įtakos daiktiškosios aplinkos, interjero stiliui. Formavosi „art nouveau“ stilius.

Architektai, dailininkai, projektuotojai, dizaineriai dėmesį sukoncentravo į estetiško, harmoningo interjero kūrimą, dekoratyvinio meno taikymą jame. Estetų supratimu, meno paskirtis – džiuginti sielą, akį, tačiau kūriniuose nereikia demonstruoti rankų darbo, kurį akcentavo meno ir amatų sąjūdžio šalininkai, todėl kuriamas interjeras labai dažnai būdavo net pernelyg puošnus, prabangus. Tai liudija užsakovo priklausomybę pasiturinčiam visuomenės sluoksniui, su kuriuo dailininkams teko skaitytis. Estetinio sąjūdžio idėjos atsispindėjo ir O. Wilde’o kūryboje. Jis buvo tapęs estetų svajonių simboliu, naujų gyvenimo nuostatų idėjiniu vadovu. Rašytojo pasakyta frazė „ne menas turi būti panašus į gyvenimą, bet gyvenimas turi būti panašus į meną“, tapo pamatine kūrybinio ir dvasinio gyvenimo nuostata amžiaus pabaigoje.

Tarp menininkų vyravo noras pabrėžti kūrėjo individualybę, kūrinių išskirtinumą, meno autonomiškumą. Savo kūrybą jie norėjo priešpriešinti aplinką užplūdusiai bedvasei mašininei produkcijai. Estetinio judėjimo atstovai įkvėpimo sėmėsi iš viduramžių kultūrinio palikimo, kuris suteikė reikšmingą impulsą prerafaelitų kūrybai. Prerafaelitų tapyboje sukurtas pasaulis, iškilios figūros, jų apranga ir net minkšti baldai turėjo įtakos naujos, pasiturinčios viduriniosios klasės visuomenės skoniui, požiūriui į aplinką. Sakoma, kad prerafaelitų tapyba pakeitė net kasdienį Londono gyvenimą. Moterys ėmė kopijuoti tapytojų darbuose vaizduojamus drabužius, interjerų puošybą. Naujo gyvenimo idealo herojus, laimės simbolis buvo ne monarchija, aristokratija ar buržuazija ir net ne bažnyčia, o estetas. Anglai tokį herojų vadino dendžiu (angl. dandy – puošeiva, dabita). Didelį impulsą estetinio skonio, grožio suvokimui padarė vis didėjantis domėjimasis dekoratyviuoju menu, Rytų kultūra. Po 1862 metais Pasaulinėje parodoje Londone eksponuotų Japonijos, Kinijos, Indonezijos taikomosios dailės kūrinių domėjimasis tolimųjų kraštų kultūra ypač išaugo.

XIX a. baldai

Minkštų baldų gamyba

Baldų apmušimas minkštaisiais audiniais šiuo metu nebesukelia jokios nuotabos, o prieš kelis šimtmečius tai buvo neregėtos prabangos ir pažangos ženklas. Dažniausiai minkšti baldai būdavo apmušami tekstilės audiniu arba oda ir išskirtinai tik sėdynės dalis. Tradiciškai baldų apmušalams būdavo naudojami arklio, karvės ar kiaulės plaukai, kokoso plaušai, šiaudai, šienas, linas ir kitos natūralios medžiagos. Šiandien didžiąją dalį natūralių pluoštų pakeitė sintetinės medžiagos, tokios kaip vinilas, nerūdijantis plienas ir kiti. Pirmieji minkšti baldai, kuriuose buvo integruotos spyruoklės atsirado tik 1850 m. Priešingai nei šiandien, kai visuose gamybos cechuose stovi didžiulės staklės, anuomet visi baldai gaminti išskirtinai rankų pagalba.

Porolonas yra populiariausia medžiaga šiuolaikinių minkštų baldų užpildui. Tai pagrindinis komponentas, nuo kurio priklauso ar baldai bus patogūs ir ar nepraras savo pirminės išvaizdos po daugelio metų. Furnitūra baldams suteikia funkcinį bei estetinį išbaigtumą ir formuoja bendrą visumą. Baldinės furnitūros asortimentas parduotuvėse yra labai didelis, todėl mūsų vaizduotei suteikta galimybė kurti įvairiausius baldus. Net smulkios rankenėlės baldų išvaizdą gali pakeisti 180 laipsnių kampu.

Šiuolaikiniai minkšti baldai iš esmės sudaryti iš keturių elementų. Pirmasis tai karkasas, kurio sudėtį sudaro įvairūs mechanizmai, skirti baldų transformacijai. Juk labai patogu kai kiekvieną vakarą sofą galime paversti didele ir patogia lova. Kiti elementai tai užpildas, apmušalų audinys bei baldų furnitūra. Tokie baldai išbandomi įvairių testų pagalba, kad atitiktų aukštus kokybės standartus bei komfortiškumo ir estetiškumo reikalavimus.

Dizaino prasme labai svarbūs yra baldų apmušalų audiniai. Jie formuoja ne tik svečio nuomonę apie šeimininko mados ir skonio supratimą, bet svarbiausia, kad savo išvaizda pritaptų prie kambario interjero ar viso namo (buto) aplinkos. Raštuoti ir spalvoti audiniai literatūriniuose šaltiniuose minimi jau nuo IX amžiaus prieš mūsų erą. Rytietiški šilkai į senąjį žemyną keliavo Didžiuoju šilko keliu, Italija renesanso epochoje garsėjo aksomais bei rankomis išaustais gobelenais. Dėl audėjo ir dailininko darbo sintezės audinių kaina buvo labai aukšta ir savo interjerus tokiais kūriniais puošti galėjo tik turtingiausias visuomenės sluoksnis. Šiandieninės technologijos visą gamybos procesą ne tik pagreitino, bet ir padarė prieinamu kiekvienam vartotojui.

Prieš renkantis audinių spalvą baldams, pasvarstykite kokį efektą siekiate sukurti savo namuose. Ryškios baldinių audinių spalvos labiau krenta į akį bei suteikia žvalumo. Ramūs, šilti tonai ramina subtiliai papildydami interjerą. Svarbiausi kriterijai, kuriais vertėtų vadovautis renkantis audinius tai patvarumas ir atsparumas dilimui.

Minkšti baldai – vienas svarbiausių namų interjero elementų, kuriantys jaukumo, komfortiškumo ir estetikos pojūtį.

Išradinga sofa

Kaip sukurti jaukias erdves?

Sukurti aplinką, kurioje bus jauku, daugeliui žmonių tik iš pirmo žvilgsnio paprastas uždavinys. Įprastai galvojama, kad interjero kūrimu gali užsiimti beveik bet kas. Dėl šios priežasties interjero kūrimo, patalpų spalvų parinkimo bei baldų išrinkimo užduotys patikimos bet kam, kas sutinka šią užduotį apsiimti. Paprastai tokia istorija turi dvi galimas pabaigas: arba atsakingas žmogus sukuria per daug konservatyvų interjerą arba sukuria aplinką, kuri daugeliui žmonių nėra priimtina. Taigi, norėdami atrasti patį geriausią interjero sprendimą skaitykite šį straipsnį toliau.

Išsiaiškinkite, kokie žmonės lankysis jūsų kuriamoje aplinkoje. Visiems įtikti nėra įmanoma. Ne veltui sakoma, kad geriau būti geriausia vienoje srityje, nei vidutinišku keliose. Ta pati taisyklė galioja ir kuriant patalpų interjerą: kai perkami minkšti baldai, spintos, stalai, kėdės, galvojama, kokias spalvas parinkti patalpai. Ši taisyklė labai gerai matoma populiariose miesto kavinėse. Vienose kavinėse yra pastatyti patogūs minkšti baldai, kaip sofos ir foteliai, kurie tik ir kviečia kiekvieną lankytoją prisėsti ir pasimėgauti bohemiška aplinka bei išgerti kelis kavos puodelius. Tokiose kavinėse dažnai renkasi jaunimas, kuriam svarbiau nei patys gėrimai yra vieta, kurioje gali susitikti su bendraamžiais ir laisvai bendrauti. Tuo tarpu kitose kavinėse, kuriose nėra patogių vietų atsisėsti, dažniau apsilanko skubantys žmonės. Dažniau tai skubantys į darbus žmonės, kuriems svarbiau pats produktas nei aplinka, kurioje galima išgerti kavą. Kartais šie skirtumai galioja net ir to paties tinklo kavinėse. Taigi, prieš pradėdami interjero kūrimo darbus, išsiaiškinkite, kokie žmonės jūsų patalpose dažniausiai lankysis. Jokiu būdų nebandykite įtikti visiems.

Į pagalbą kurdami interjerą pasikvieskite specialistą, kuris geriau išmano jūsų tikslinės auditorijos skonį. Ne veltui sakoma, kad geriausi vadovai yra geriausi, nes samdo protingesnius už save. Šiuo atveju pasamdykite žmogų, kuris geriau suprantą būtent interjero kūrimo subtilybes ir žmonių skonį. Jei kuriate kavinės interjerą, rinkitės žmogų, kuris yra gerai žinomas potencialių klientų gretose. Tai bus galimybė suteikti papildomos vertės jūsų kavinei. Tuo tarpu, jei svarbiau praktinis interjero pritaikymas, peržiūrėkite potencialių kandidatų į pagalbininkus buvusius darbus. Pavyzdžiui, apsilankykite biuro ar gyvenamosiose patalpose, kurių interjerą jūsų nusižiūrėtas specialistas kūrė. Patikrinkite ar spintos bei kiti baldai išdėstyti patogiai ir yra patikimi.

Neklausykite visų žmonių nuomonės. Dažnai daroma klaida, kad kuriant patalpų interjerą klausiama patarimų visų šeimos narių ir kolegų. Nuomonę dažnai pareiškia visi nuo įmonės programuotojų iki vadovo žmonos. Tai elementari klaida, bet dažnai daroma, nes manoma, kad galima įtikti visiems. Iš tiesų, visada geriau klausti patarimo specialisto, kurio skonis jums patinka, o aplinkinių nuomonę išklausyti labai atsargiai. Juk, kai susergate nebėgate į gatvę ir visų iš eilės neklausiate patarimo, ką daryti. Tokiu atveju kreipiamasi į gydytojus. Lygiai taip pat elkitės kurdami interjerą ,kreipkitės į specialistus. Savo ir kitų asmenines idėjas geriausia įgyvendinti asmeninėse erdvėse.

Jei vis dėlto pačiam labai norisi sukurti namų, biuro ar kitos patalpos interjerą – pradėkite mokytis. Pirkite apie interjerą rašomus žurnalus, klasikines knygas, žiūrėkite laidas ir filmus bei stebėkite geriausius šalies specialistus, net pakvieskite juos išgerti kavos puodelio. Tiesiog domėkitės šia sritimi ir gilinkite savo žinias. Tik taip pasieksite geriausių rezultatų.

Galiausiai, tiesiog įsivertinkite, kas jums yra svarbiausia. Susirašykite visas galimas patalpų paskirtis ir išskirkite tris svarbiausias. Remdamiesi šiuo trijų punktų sąrašu priimkite visus sprendimus ir gausite rezultatą, kuris geriausiai atitiksi jūsų poreikius.

Minkšta sofa

Rodomas puslapis 1 iš 3123