Tag Archives: spintos

Racionalus vokiškasis dizainas

Nuo seno esame įpratę prie minties, kad vokiečiai tai tvarkinga ir racionali tauta. Tą patį galima pasakyti ir apie jų kuriamus dizaino gaminius. Tam, kad būtų lengviau kalbėti apie dabartinius kūrėjus ir jų kuriamus dizaino elementus, derėtų bent šiek tiek susipažinti su netolima priešistore, o tiksliau XX amžiaus dizaino ir pramonės išradimais. Taigi pradėkime nuo Vakarų Vokietijos, kurioje įsitvirtinusi gero dizaino sąvoka.

Funkcionalaus, gero dizaino atstovai savo kūryba norėjo pasipriešinti amerikietiškojo paviršutiniško dizaino stilistikai. Vokietijos dizaine dominavo aiškios, švarios formos, buvo svarbu sukurti gerą, saugų daiktą. Geram dizainui dažniausiai buvo naudojama mediena, įvairūs metalo lydiniai, plastikas. Skaidraus plastiko, aliuminio su šviesaus medžio plokšte derinys buvo modernaus dizaino požymis. Valdymo sistema – mygtukų, jungtukų, šviesos lempučių išdėstymas turėjo būti optimaliai patogus vartotojui – nesudėtingas, aiškus, funkcionalus.

Vokietijoje dizainas tradiciškai turėjo ryškų socialinį ir politinį atspalvį. XX amžiaus pradžioje Miunchene įsikūręs architektų, dailininkų, visuomenės veikėjų susivienijimas Verkbundas savo programą nukreipė valstybės ekonominiam, socialiniam, politiniam prestižui stiprinti. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje iškilus politinėms, ekonominėms problemoms visų pastangos buvo nukreiptos pramonei atkurti – tvirtam ekonominiam valstybės pagrindui sudaryti. Dizaineriams buvo iškeltas uždavinys kurti aukšto lygio masinę produkciją, kuri galėtų įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje. Beveik visos stambesnės Vakarų Vokietijos firmos – Siemens (1847), Rosenthal (1879), AEG (1883) ir kitos turėjo savo dizainerių – projektuotojų biurus. Vyravo nuomonė, kad firmos sistemą sudaro trikampis – vadyba, technika ir dizainas, kuris gamyboje vaidina labai svarbų vaidmenį.

Vokiečių dizaino racionalaus funkcionalizmo kryptis rėmėsi didaktiniu projektavimo principu, kuriam pagrindas buvo dar padėtas Bauhauzo mokykloje. Funkcionalaus, geros formos dizaino kryptį tęsė jaunieji dizaineriai. Jie stengėsi sukurti paprastą, funkcionalų daiktą, kuris, neprarasdamas estetinių bruožų, pasaulinėje rinkoje taptų gero dizaino sinonimu. Tuometė dizainerių kūryba buvo labai įvairi: baldai, tokie kaip spintos ar pertvaros, radijo aparatūra, skaičiuotuvai, kavamalės ir kiti elektros prietaisai. Didžiausias nuopelnas – sukurta funkcionali, moderni aparatūros valdymo sistema. Laikytasi nuomonės, kad geriau sukurti mažiau, bet kokybiškiau.

Racionalaus funkcionalizmo dizaino kryptį, pradėtą Bauhauze, pavyko tęsti fašistinio rėžimo metais jos auklėtiniui W. Wagenfeldui. Ketvirtajame dešimtmetyje jis daug projektavo buitinės paskirties indų fabrikams, po karo kūrė radijo aparatūrą. Vienas reikšmingesnių Wagenfeldo darbų yra stiklinių modulinių indų rinkinys Kubus, kurį galima lengvai komplektuoti, kompaktiškai sudėti. Dizainerio sukurta modulinė projektavimo sistema buvo taikoma dizaino mokyklose. Jis minimalistinėmis priemonėmis suteikė modernią estetinę ir funkcionalią formą paprastiems stiklo indams, kurie tapo populiarūs buityje.

Apibendrinant, galima teigti, kad vokiškojo racionalizmo sukurti svetainės baldai, talpios ir tuo pačiu kompaktiškos spintos yra puikiai vertinami dizaino kūriniai ir šiandieniniame pasaulyje. Net projektuojamų namų pertavos buvo tinkamai ir atsakingai apgalvoti interjero ir vidinio išplanavimo sprendimai. Visa tai byloja apie vokiškojo racionalizmo tinkamai pasirinktą dizaino kryptį.

stiklo detalės

Dizainas karo metu

Antrasis pasaulinis karas pakirpo dizainerių kūrybos sparnus. Amerikoje nesustojo industrinių susivienijimų, dizainerių veikla, tačiau didžiosioms futuristinėms ateities idėjoms nebuvo lemta materializuotis. Antrojo pasaulinio karo metais Amerika investavo net 40 procentų visos ekonomikos naujoms medžiagoms bei technologijoms į chemijos ir elektronikos pramonės plėtojimą. Ypač daug dėmesio buvo skiriama buitinės paskirties daiktų, tokių kaip minkšti baldai ar spintos projektavimui ir gamybai.

Naują etapą Amerikos dizaine pradėjo Charlesas Eamesas, atstovaujantis vadinamajai antrajai dizainerių kartai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Eamesas kartu su Eero Saarinenu pradėjo projektuoti baldus iš lenktinės faneros. Eamesas sukūrė kėdę, pritaikęs naują klijuotinės faneros štampavimo technologiją. Novatoriškas sprendimas buvo esminis perversmas kėdžių dizaine ir masinėje pramoninėje gamyboje.

Charleso ir Ray Eamesų kūryba labai pakoregavo, praplėtė baldų industrinės gamybos galimybes. Eamesas su žmona, naudodami naujas medžiagas, sukūrė visą seriją iš stiklo pluošto presuotų kevalinės formos kėdžių Hermano Millerio firmai. Jų kūryba radikaliai pakeitė XX amžiaus baldų dizainą, baldų projektavimo koncepciją, požiūrį į naujų technologijų, medžiagų panaudojimą baldų gamyboje ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Šia technologija buvo patobulinti net minkšti baldai, o tiksliau jų atraminės konstrukcijos. Minėtų dizainerių kūryba suvaidino svarbų vaidmenį, keičiant visuomenės supratimą apie modernųjį dizainą. Amerikos dizainas, susiformavęs vartotojiškos visuomenės terpėje, sukūrė XX amžiaus masinės produkcijos ikonografiją, kuri iki šiol gyvuoja pasaulio kasdienėje materialioje kultūroje.

Antrasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį, sugriovė ekonomiką, militarizavo pramonę, pažeidė moralines, etines normas, o svarbiausia, pasaulį ilgus dešimtmečius padalijo į konfrontuojančias Vakarų ir Rytų stovyklas. Išryškėjusios skirtingos ideologijos nulėmė ne tik skirtingą visuomenės socialinę struktūrą, tad net ir kultūros, meno, dizaino raida pasuko skirtingomis kryptimis. Rytų Europos šalys, patekusios į socialistinio lagerio zoną, ekonomiškai ir ideologiškai tapo priklausomos nuo Sovietų Sąjungos. Įsigaliojus autoritarinei ekonominei sistemai, buvo apribota savarankiška iniciatyva, kuri pristabdė kūrybišką dizaino raidą. Vakarų Europai pakilti padėjo Amerikos vyriausybės priimtas ekonominės pagalbos Marshallo planas. Amerika norėjo susigrąžinti karo metais prarastą Europos rinką savo prekėms.

Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu visa pramonė, gamybos technologijos, chemijos, inžinerijos mokslai buvo nukreipti karo reikmėms. Dauguma įmonių dirbo karinės technikos srityje. Paspartėjo chemijos, elektronikos mokslų raida, atsirado naujų medžiagų, pažengta ir plastiko, aliuminio, kitų lengvųjų metalų bei medžiagų gamyboje. Sukaupta pažangioji patirtis karo pramonėje buvo perorientuota, pritaikyta naujiems visuomenės poreikiams. Visi naujieji atradimai pasitarnavo ir baldų gamyboje. Net paprasčiausios spintos tapo inovatyvių permainų pavyzdžiais. Pirmasis pokario dešimtmetis išsiskyrė ekonomikos, socialinių struktūrų atstatymo darbais. Pokario metais visos žmonių kūrybinės jėgos pirmiausia buvo nukreiptos ekonominiam pagrindui atkurti. Atslūgus karo metų įtampai, kasdienis gyvenimas įgavo demokratinių bruožų, kurie padėjo pamatus populiariai kultūrai. Iki septintojo dešimtmečio pabaigos gamyboje išliko įsitvirtinę fordizmo principai, susiformavę amžiaus pradžioje Fordo automobilių pramonėje. Kurį laiką pasaulio dizainas rėmėsi Amerikos dizainerių sukaupta patirtimi, aerodinaminių formų estetika.

Europoje kūrėsi nacionalinės dizaino asociacijos, vienijančios gamintojus ir projektuotojus. Dizaineriai ėmėsi organizuoti seminarus, aptarti susidariusią ekonominę situaciją, kūrybines problemas, dizainerių rengimo būtinybę. Europai ekonomiškai stiprėjant, dizainerių dėmesys sutelkiamas į pramoninės gamybos atnaujinimą, mokslinę analizę, gaminamos produkcijos sisteminimą. Mokslininko ir dizainerio kūrybinis bendradarbiavimas buvo vertinamas pozityviai, kaip užtikrinantis pramoninei gamybai sėkmę, ateities perspektyvą. Septintajame dešimtmetyje gamybos mechaninį procesą pakeitė elektronika – prasidėjo elektronikos amžius, pakeitęs ne tik gamybos technologiją, bet ir kultūrinį gyvenimą, meną.

Eames lounge chair

Kur papietauti?

Daugelis dirbančių žmonių susiduria su problema – pietauti kasdien restorane yra brangu, o gaminti namie ir neštis į biurą daugeliui žmonių yra nepatogu. Šiame straipsnyje palyginsime šių dviejų variantų pranašumus ir trūkumus bei įvertinsime, kokį pasirinkimą turėtų atlikti kiekvienas žmogus.

Pirmiausia, ar Jūsų biure yra mikrobangų krosnelė ar mini virtuvė? Jei biure turite priemonių, su kuo gaminti ar bent pasišildyti maistą – pabandykite pasigaminti savo maisto ir jo atsinešti bent kartą per savaitę. Kartą per savaitę papietavę namie gaminto maisto sutaupysite vidutiniškai nuo 40 iki 60 Lt per mėnesį, nes pietauti restorane kainuoja nuo 10 iki 15 Lt. Žinoma, iš šios sumos reikia atimti gaminimui namie panaudotų produktų kainą.

Kartais vadovai persistengia Biure įrengdami dideles virtuves. Biure nėra būtini visi virtuvės baldai ar spintos kruopų ir kitų neesminių produktų laikymui. Biure užtenka priemonių maisto šildymui – tai mikrobangų krosnelė ar maža viryklė. Daugeliu atveju biure būna daug žmonių, kurie tiesiog fiziškai negalėtų pietų metu sau gamintis net pačių paprasčiausių patiekalų. Taip pat darbo metu daugelis žmonių stengiasi, kuo optimaliau išnaudoti laiką ir negali viso jo skirti maisto gaminimui. Žinoma, yra ir išimčių – kartais žmonės gamina maistą ir biure. Vienas iš kolektyvo narių skiria laiko prieš pietų pertrauką maisto gaminimui, o visi pietų pertraukos metu pietauja. Tokių atvejų pasitaiko mažuose kolektyvuose. Kiekviename biure taip pat būtinas arbatinukas – darbuotojai galės pasigaminti arbatos ar kavos bei maža spinta, kur būtų galima laikyti šiuos gėrimus.

Maisto gaminimui skirtas laikas – nėra sugaištas laikas. Dažnai žmonės stengiasi per dieną atlikti kuo daugiau darbų ir neįvertina, kad reikia skirti laiko ir poilsiui. Maisto gaminimas irgi gali būti poilsis. Kiekvienas patiekalas yra kartu ir meno kūrinys, o ne tik organizmui reikalingų ir naudingų medžiagų šaltinis. Maisto gaminime reikia daug kūrybos: sugalvoti, kokius ingredientus naudosi, kaip juos apdorosi, kaip patieksi. Tai puikus būdas atsipalaiduoti po rutininių darbų, kuriuos įprastai tenka atlikti daugeliui biuro darbuotojų. Net jei nesate pratę gaminti namie, žinokite, kad virtuvės baldai nėra reikalingi, jei norite paruošti paprastas salotas ar skanią košę.

Restoranuose pateikiamas maistas ne visada yra kokybiškas. Ieškodami, kur kiekvieną dieną galime papietauti dažniausiai renkamės vietas pagal kainą, o ne pagal maisto kokybę. Ne paslaptis, kad įvairių restoranų valdytojai stengdamiesi sumažinti jų patiekalų kainą dažnai taupo būtent kokybės sąskaita. Naudojami ne patys šviežiausi produktai, samdomi mažesnę kvalifikaciją turintys virtuvės darbuotojai. Iš žemesnės kokybės produktų pagamintas maisto skonis gali būti geras ir skonio skirtumą gali pajausti tik specialistai, bet organizmas skirtumą pajaus. Suvalgęs nekokybiškai pagamintą patiekalą jausiesi apsunkęs, neenergingas. Gamindamas maistą namie visada gali būti garantuotas, kad produktai ir gaminimo metodai tau yra priimtini.

Gamindami maistą namie mes sutaupome laiko. Vietoj to, kad pietų pertraukos metu sėstume į automabilį, važiuotume iki artimiausios kavinės, lauktume aptarnaujančio personalo, greitai pavalgome kavinėje ir po visos procedūros keliautume atgal į biurą, mes galime ramiai papietauti per 30 min biure. Teigiama, kad visada pietauti reikia ramiai, neskubant. Svarbu maistą kuo daugiau kartu sukramtyti.

Taigi, pietaudami namie gaminto maisto mes sutaupome, saugome savo sveikatą ir sugaištame mažiau laiko. Panašu, kad tai geriausias būdas pasistiprinti darbo metu. Restoranus ir kavines galime aplankyti kelis kartus per savaitę, kai ten esame susitarę susitikti su partneriais ar draugais.

ofiso virtuvė

Kaip dirbti su skirtingais žmonėmis?

Suskaičiuojama, kad pasaulyje yra daugiau, kaip 700 skirtingų kultūrų ir gyvenimo stilių. Globalizacija sukūrė tokias sąlygas, kad per savo gyvenimą turime galimybes sutikti žmonių priklausančių praktiškai visoms šioms kultūroms. Kartais tenka su visiškai kitokiais žmonėmis ne tik bendrauti, bet ir dirbti. Būntet šiame straipsnyje ieškosime būdų, kaip sutarti ir pasiekti gerų rezultatų dirbant su skirtingais žmonėmis.

Nusistatykite bendrą tikslą ir kriterijus. Skirtingų kultūrų žmonės gali visiškai kitaip suprasti elementarias sąvokas. Vienas iš geriausių pavyzdžių bendravimas tarp dviejų žmonių: iš tankiai apgyvendinto miesto ir kaimo vietovės. Miesto gyventojas stengsis bendrauti su kitu žmogumi per mažesnį fizinį atstumą, nes miesto sąlygomis taip yra paprasčiau. Tuo tarpu kaimo vietovės gyventojas stengsis bendrauti per didesnį atstumą. Taigi, reikia suvokti, kad kiekvienas žmogus gali tuos pačius dalykus suvokti visiškai kitaip nei tu esi įpratęs.

Taip pat svarbu sukurti bendras taisykles. Kai komandoje dirba tos pačios kultūros žmonės apie daug dalykų yra išsprendžiama savaime. Pavyzdžiui visi toje pačioje šalyje ar tame pačiame mieste užaugę žmonės turės panašų suvokimą apie tai, kas yra tvarka, kada reikia ateiti į darbą ar kaip elgtis atėjus verslo partneriams. Tuo tarpu, kai prie vieno projekto dirba žmonės iš skirtingų kultūrų šias taisykles reikia aptarti. Labai tikėtina, kad paprasti dalykai bus suvokiai visiškai skirtingai.

Kuriant darbo vietas taip pat reikia numatyti, kad nevisiems bus patogu dirbti mažuose kabinetuose. Kai kurie žmonės yra linkę dirbti vienumoje, erdviuose kabinetuose, kur jie gali susikaupti. Kitiems būtinai reikės komandos narių, kad visada galėtų pasitikslinį darbų atlikomo detales. Visais atvejais gali praversti pertvaros – panaudoję jas galėsite padalinti dideles erdves. Erdvių padalinimui taip pat gali būti panaudotos ir didelės spintos. Tiesa, spintas yra sunkiau pernešti į kitą vietą. Tuo tarpu pertvaros yra sukurtos taip, kad geriau izoliuotų garsą, neužimtų per daug vietos ir dailiai atrodytų.

Į darbo aplinkos kūrimą įtraukite visus komandos narius. Pasirūpinkite, kad kiekvienas išsakytų savo idėjas apie tai, kaip jis norėtų dirbti. Spintos ar darbo stalo vieta gali būti labai svarbi.

Klausyk kitų žmonių. Neveltui sakoma, kad žmogui duota tik viena burna ir dvi ausys, nes žmogus turi dvigubai daugiau klausyti nei kalbėti. Ši taisyklė puikiai tinka darbe, kai tenka bendrauti su skirtingais žmonėmis. Daugiausia konfliktų kyla būtent dėlto, kad viena iš pusių neišgirdo kitos pusės idėjų, priekaištų ar klausimų.
Žinoma, nereikia perlenkti lazdos. Klausyti būtina, o išsakyti savo nuomonę dar svarbiau. Jei matai, kad tavo nuomonė skiriasi nuo komandos narių ir tiki, kad ji yra teisi, būtinai ją išsakyk. Diskusija padeda atrasti geriausią sprendimą.

Visada palaikyk pozityvų požiūrį į darbą ir kitus žmones. Kartais kitų žmnių savybės ar darbo metodai gali tau pasirodyti keisti, bet visada išlaikyk pozityvų požiūrį. Gera atmosfera darbo vietoje tiesiogiai įtakoja jūsų komandos ir kiekvieno asmeniškai pasiekiamus rezultatus.

Galiausiai, venk stereotipų. Stereotipai yra tam tikros mąstymo taisyklės, kurios padeda atskirti skirtingus žmones. Stereotipai susiformavo, kaip funkcija padedanti žmogui greičiau ir efektyviau priimti sprendimus. Tiesa, šiais laikais jie dažniau trukdo ir apriboja. Odos spalva ar kiti skiriamieji ženklai globaliame pasaulyje turi vis mažiau reikšmės. Vertinkite kiekvieną žmogu pagal jo nuveiktus darbus,o ne išvaizdą. Pastebėję diskriminacijos ženklų komandoje nedelskite, o pakalbėkite su abiem pusėm ar praneškite apie tai vadovui.

darbinė aplinka

Modernizmo architektūros srovė – Bauhauzas

Bauhaus – sutrumpintas Staatliches Bauhaus, architektūros ir meno mokyklos, veikusios nuo 1919 iki 1933 m. Vokietijoje pavadinimas. Šis terminas taip pat reiškia šios mokyklos ideologija pagrįstą ir sukurtą architektūros bei dizaino stilių, kuris tapo viena įtakingiausių modernizmo architektūros srovių. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Po Pirmojo pasaulinio karo, ekonominės ir politinės suirutės laikotarpiu, Veimaras tampa Tiuringijos sostine. Vokietija, kuri tuo metu buvo trečioji industrinė šalis po Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, siekė išplėsti savo politinę įtakos sferą, užimti tvirtas pozicijas ekonomikos, prekybos srityse, todėl buvo rimtai susirūpinta projektuojančių pramoninei gamybai dailininkų rengimu. Svarbiausias reformuojamų dailės mokyklų uždavinys buvo parengti tokias mokymo programas, jog pagal jas studijas baigę dailininkai gebėtų apipavidalinti interjerą, bendradarbiauti su gamintojais, kurti pavyzdžius pramonei. Buvo siekiama sudaryti kuo platesnes būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programas. Atsiranda naujo tipo mokymo institucija – Aukštoji apipavidalinimo mokykla.

Karo nuvargintame Veimare nebuvo elektros, stigo maisto, paprasčiausių darbo įrankių. Tokiomis sunkiomis sąlygomis kūrėsi naujoji Bauhauzo mokykla. Bauhauzo programiniu pagrindu tapo nuosekliai ir dėsningai tęsiamos XIX amžiaus antrojoje pusėje skleidžiamos meno ir amatų atgimimo, menų sintezės idėjos. Radikaliai besikeičiantis požiūris į kūrėjo misiją mašinos amžiuje natūraliai subrandino poreiki integruotis į pramonę, kurti funkcionalius masinės gamybos objektus. Buvo žengtas konkretus žingsnis pramoninio projektavimo meno – dizaino link. Veimare buvo įkurta mokykla, atvėrusi duris visų moderniųjų meno krypčių kūrėjams. Čia rinkdavosi įvairių ne tik meno, bet ir mokslo sričių pažangiausi atstovai – mokslininkas Albertas Einšteinas, dvylikatonės muzikos pradininkas Arnoldas Schonbergas, tapytojas Oskaras Kokoschka ir kiti.

Bauhauzas – viena ryškiausių mokyklų po Pirmojo pasaulinio karo, kurioje išsiskleidė naujos avangardinės meno kryptys, parengtos naujos mokymo programos. Tai buvo pirmoji mokykla, rengusi dailininkus dizainerius pramonei, taip pat ji turėjo nemažą įtaką meniniam gyvenimui.

Bauhauzo idėja užkoduota modulinėse formose. Baltos gipsinės formos, leidžiančios kombinatorikos principu suformuoti net keletą skirtingų arbatinukų gamybai, pateikti įvairesnį asortimentą. Tuo pačiu tai buvo programinė mokyklos nuostata rengiant pramonei dailininkus projektuotojus. Būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programose plastiniai, vaizduojamieji menai turėjo užimti svarbią vietą šalia architektūros, inžinerinių mokslų, praktinio darbo dirbtuvėse, sudarant kuo platesnes specialistų pasirengimo galimybes. Vadovaujantis šia koncepcija, pastatai, infrastruktūra, aplinką formuojantys daiktai ir net minkšti baldai, turėjo būti kuriami kaip ištisa aplinka, griežtai atitinkanti žmogaus socialinius poreikius, derinama su pramonės galimybėmis ir reikalavimais panaudojant naujas technologijas, nuošalėje nepaliekant estetinių dalykų.

Mokymo procesui vadovavo dailininkas kartu su mokymo meistru.Veimaro laikotarpiu mokyklos dirbtuvėse buvo kuriami minkšti baldai, metalo, stiklo, tapybos, tekstilės ir keramikos dirbiniai. Studentai turėjo atsiskaityti vadovams. Bauhauze mokymas buvo organizuojamas taip, kad visi studentai ir pedagogai dirbtų dirbtuvėse kartu – mažiau patyrę su daugiau patyrusiais specialistais. Praktika, darbas dirbtuvėse buvo itin svarbi mokymo programos dalis, kita dalis buvo teorija. Į kūrybinį, mokomąjį ir praktinį darbą buvo žiūrima kaip į svarbius bendro mokymo elementus. Mokyklos pagrindinis uždavinys buvo: visas meno formas išlaisvinti nuo izoliacijos, uždarumo, kad tapytojai, skulptoriai – visi išmoktų amato ir dirbtų kartu. Antrasis siekis: panaikinti ribas tarp menininko ir amatininko, tarp meno ir taikomosios dailės – amatų. Trečiasis – užmegzti tiesioginį kontaktą su žinomais meistrais, amatininkais ir pramone. Galutinis ir esminis tikslas turėtų būti statinys, kurį kuriant dalyvauja visi menai. Bauhauzo tikslas buvo parengti kūrėją, gebantį kurti modernią aplinką nuo pastato iki funkcionalių daiktų ar tiesiog spintos, turinčios estetinę prasmę.

juodas krėslas

Pramoninio meno vystymasis

Pramoninis dizainas rūpėjo ne tik dailininkams projektuotojams, gamintojams, bet ir teoretikams. Pirmosios pastangos daryti jtaką pramoninės gamybos es­tetiniam lygiui jau buvo XIX amžiaus viduryje, o XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje jos išplėtotos ir įtvirtintos kūrybi­nių susivienijimų programose.

Vokiečių automobilių industrijos pradininkai inžinieriai, išradėjai Karlas Benzas ir Gottliebas Daimleris pajudino vokiečių pramonę iš sąstingio. Pirmieji Benz & Co sukons­truoti keturračiai automobiliai amžiaus pabaigoje buvo pa­našūs į karietas, tačiau jie buvo populiarūs ir greitai įsitvir­tino rinkoje.

Radikalų posūkį Vokietijos ekonominėse reformose pa­darė pramoninkas Emilis Rathenau, kuris pamatęs T. A. Edisono šviečiantį burbulą suprato, kad elektra gali pakeisti du­jas, kad tai bus perversmas socialinėje sferoje, kultūroje, kad elektra – tai industrijos, pramoninio dizaino ateitis. Viso pasekoje atsirado elektros kompanija AEG pavadinimu, kuri padėjo pagrindus Vokietijos elektros įrengimų, turbinų, buitinių prietaisų pramonei. Miunchenas nuo XIX amžiaus vidurio užėmė svarbią vietą kultūriniame Vokietijos gyvenime. Amžiaus pabaigo­je mieste būrėsi pažangiai nusiteikę dailininkai, formavosi naujos meno krypties centras. Dėmesys aplinkos estetinei kultūrai, dekoratyvinei dailei atsispindė­jo naujuose žurnaluose bei kituose leidiniuose. Tačiau iš pramonės perversmo grįškime į dizainerių dirbtuves.

Dizaino istorijos raidoje reikšmingas posūkis suvieni­jant projektuotojų ir gamintojų jėgas, formuojant socialiai orientuotą masinės produkcijos programą įvyko Vokieti­joje, kur buvo įkurtos susivienoję kūrėjai įkūrė dirbtuves. Pastarosiose buvo gaminami įvairūs baldai, spintos, buities reikmenys ir naujo tipo dizaino elementai namų interjerui. Prasidėjo masinės gamybos etapas kuomet pramonei buvo pritaikytas standartizacijos metodas. Vokietijos masinės gamybos, dizaino istorijoje XIX amžiaus pabaigoje buvo žengtas svarbus žingsnis kuriant naujas pramonės įmones.

Vokietijos dizaino baldai, spintos ar tiesiog pertvaros gali būti labai skirtingi. Visa tai pirmiausiai priklausė nuo tuo metu vyravusio laikotarpio ir mados tendencijų bei pačio dizainerio, kūrėjo sugebėjimų, išsilavinimo ir noro peržengti stereotipinius rėmus.

Šiais laikais Vokietijos dizaineriai ne be reikalo laikomi šiuolaikinio dizaino ir ergonomikos ekspertais, tačiau atvertus keletą istorijos lapų atgal, tarp vertingiausių amatininkų sukurtų kūrinių pamatytume jau seniai antikvariniais virtusius baldus. Mediena visuomet buvo pati artimiausia statybinė medžiaga kūrėjui. Medis kur kas lengviau pasiduoda meistro rankoms, nei tarkim metalas. Tradiciškai Vokietija pasižymėjo medienos ir jos gaminių gausa, todėl ne tik įvairūs baldai, tokie kaip spintos ar stalai buvo gaminami. Įsimintina ir vokiškoji architektūra, kurios pavyzdžių galime rasti ir ne taip toli – Klaipėdos krašte. Šio miesto senamiestis ypatingai pasižymi vokiškosios architektūros principais. Memelio mieste jaučiama autentiškumo dvasia, kurią dar labiau sustiprina net tradicinės vokiečių virtuvės patiekalai.

Grįžtant prie senovinių vokiškų baldų verta pastebėti, kad didelio atotrūkio dizaino prasme nuo likusios Europos dalies tikrai nepastebėsime. Tačiau daugelis Vokietijos antikvarinių baldų, ypač sukurtų ir pagamintų provincijoje pasižymi stipresniu liaudiškuoju motyvu. Senovinės spintos pasižymi stipriu tapybos, drožybos motyvų prieskoniu. Baldų projektavimą šioje šalyje ypatingai veikė įvairūs istoriniai įvykiai ir unikalūs estetiniai konkrečių laikotarpių aspektai. Visa tai ilgas ir niekada nesibaigiantis meistriškumo laikotarpis.

Pramoninė estetika

Lūžis, kuris įvyko XIX amžiuje visuomenės istorinėje kultūros raidoje, buvo nulemtas mašinos, mechanizacijos atsiradimo. Industrinė revoliucija išstūmė tradicinę visuomenę su jos socialine santvarka priešpriešindama naują mašininės civilizacijos kultūrą. Mašininės gamybos naujovės iškėlė daug nenumatytų kultūrinių, socialinių problemų, kurias teko spręsti ne tik visuomeninėms, bet ir kūrybinėms institucijoms. Naujas civilizacijos raidos etapas pripažinimą skynėsi susidurdamas su nepasitikėjimu, kartais atviru pasipriešinimu ne tik iš akademinio, meninio, bet ir įvairių socialinių visuomenės sluoksnių. Žavėjimosi mašina kaip stebuklu, taip pat gebančiu kurti, laikotarpis truko gana ilgai, iki XX amžiaus pradžios, kol pramoninis gaminys buvo pripažintas estetine vertybe. Dailėje, architektūroje, dizaine ryškėja mašinos amžiaus estetika. Išskirtinis dėmesys teikiamas mašinai, jos judėjimo grožiui. Vyksta esminiai žmogaus materialinių, kultūrinių, dvasinių gyvenimo formų pokyčiai.

Mašininės estetikos idėja persmelkė XX amžiaus pradžios menininkų kūrybą, mašiną dailininkai žvelgė kaip i naujos civilizacijos instrumentą, kuris suteikia laisvę kurti nesidairant į praeiti. Objekto struktūra, konstrukcija domino ne tik tapytojus bei skulptorius – tai buvo visuotinis susidomėjimas, atsispindėjęs daiktinėje aplinkoje, dizaine, architektūroje. Loginis mąstymas, mokslu grindžiama kūryba, industrinė masinė gamyba, standartizacija buvo klausimai, atsidūrę ne tik gamintojų, dizaino, architektūros specialistų, bet ir dailininkų dirbtuvėse diskusijų centre. Net tradiciniai baldai buvo kuriami laužant nusistovėjusius standartus.

XX amžiaus pirmieji du dešimtmečiai buvo paženklinti įvairiomis modernistinėmis programinėmis deklaracijomis, manifestais, kuriais siekiama pristatyti naujas idėjas, estetines nuostatas, burti bendraminčius. Visuose manifestuose pabrėžiama nauja meno funkcija, dailė žmogaus buityje, paremta mašinine gamyba. Keičiasi meno objektas, garbinama mašina, jos kuriamo produkto grožis. Visose meno srityse ryškėja mašinos amžiaus estetika, kūrėjai skelbia: viskas, kas sukurta mašinos, gražu. Nauji komunikacijos ryšiai, orlaiviai, transatlantiniai laivai, radijas, telegrafas, technikos revoliucija žavėjo menininkus, ir jie siekė sukurti naują gyvenimo stilių, kuris atskleistų modernios techninės visuomenės pažangą. Tai buvo agresyvus iššūkis praeities kultūrai, menui, estetinėms nuostatoms, kurį atspindėjo net naujai sukurtos spintos.

Rytojaus menas bus ne individualus, bet pagrįstas mokslu, – skelbė kūrėjai. Tai nebuvo nauja idėja. Pasaulio suvokimas racionaliu protu, mokslu pagrįstais eksperimentais, atsiradęs jau XIX amžiaus pradžioje, atvėręs kelią industrinei revoliucijai, amžių sandūroje tapo veiksminga varomąja jėga pokyčiams visose socialinio, kultūrinio bei politinio gyvenimo sferose. Kūryba tapo racionaliu, technišku naujovių ieškojimu, eksperimentu. Judėjimo, greičio, erdvės idėjos mokslo pasaulyje davė impulsą dailininkams, poetams, kompozitoriams ieškoti naujų išraiškos formų radikaliems pokyčiams atspindėti nesidairant į praeities vertybes. Formuojasi intelektualų avangardas literatūroje, dailėje, architektūroje. Filosofų suformuluotas naujas požiūris į žmogaus būties, sąmonės paslapčių pasaulį, laiko kaip nenutrūkstamo srauto samprata palietė rašytojų, dailininkų kūrybą. Dailininkai tapo savotiškais naujų filosofijos teorijų, mokslinių atradimų tarpininkais, siekdami jas įgyvendinti, materializuoti savo kūryboje. Naujas požiūris į formos susiklostymą labai pakeitė daiktiškąją aplinką, turėjo įtakos dizaino raidai. Visa tai atspindi net naujai kuriami baldai. Įvairių šalių teoretikai, vertindami pastarųjų dviejų šimtmečių pokyčius, prioritetą teikė mašinai. Amžiaus pradžia buvo agresyvus iššūkis praeities kultūrai, menui, estetinėms nuostatoms, formavosi mašinos amžiaus estetika.
šiuolaikiškas krėslas

Metalo ir stiklo amžius

Geležis padėjo žmogui peržengti akmens amžiaus slenkstį, o XVIII amžiaus pabaigoje metalinių konstrukcijų tiltai sujungė neperžengiamus kalnų tarpeklius ir upių krantus. Prie geležies konstrukcijų pritaikius skaidrias stiklo plokštes atsirado puošnieji oranžerijų paviljonai, kuriais pasipuošė kone kiekvienas dvaras visoje Europoje.

baldaiXIX amžiaus viduryje padidėjęs domėjimasis metalinėmis konstrukcijomis sudarė galimybes atsirasti garsiesiems J. Paxtono Krištolo rūmams, kurie tapo naujos statybos pirmąja kregžde, nors buvo tik parodos paviljonas. XIX amžiaus pabaigoje metalo ir stiklo harmonija tampa įspūdingais moderniais pastatais. Naujų metalo konstrukcijų, technologijos triumfas buvo Pasaulinės parodos proga 1889 metais Paryžiuje pastatytas Eifelio bokštas. Talentingas prancūzų inžinierius Gustave’as Alexandre’as Eiffelis (1832-1923) metalines konstrukcijas taikė ne tik statydamas tiltus, bet ir pastatuose. Nicoje pastatyta observatorija svarbi pažangiu konstrukcijų panaudojimu. Tačiau ne tik Eifelio bokštas Paryžiuje, bet ir tiltai prilygsta tikriems meno kūriniams. XIX amžiaus pabaigoje metalinės konstrukcijos sudarė prielaidas Amerikoje formuotis naujai architektūros krypčiai, pavadintai funkcionalizmu. Garsiausi to meto architektai buvo gerai susipažinęs su Amerikos, Čikagos mokyklos funkcionalizmo, bei kitų žymiausių architektų kūryba, jų pažangiais statiniais, kuriuose buvo panaudotos metalinės karkasinės konstrukcijos daugiaaukščiuose prekybos bei administraciniuose pastatuose. Išprususių architektų dėka Europoje pradėjo formuotis naujas žvilgsnis į architektūrą. Pažangias idėjas atspindėjo ir tuometiniai baldai.

Europoje šie procesai turėjo išskirtinių bruožų. Intensyvi pramoninės gamybos raida, prekybiniai ryšiai, užsimezgę tarp Europos valstybių ir tolimų egzotiškų Rytų šalių paskatino prabangių prekybos namų – salonų, naujų geležinkelių stočių statybą. Naujiesiems prekybos namams buvo būdingas daugiafunkciškumas. Statomų kelių aukštų pastatuose buvo naudojamos pažangios metalinių konstrukcijų technologijos, tačiau dideles erdves, perdengtas stiklinių skliautų, įrėmintų metalinėse konstrukcijose, laikė liedintos geležies atraminės kolonos, išpuoštos secesinės augalijos motyvais. Formavosi naujo tipo visuomeninės paskirties pastatas, atsirado net specifinis terminas visuomenės, liaudies namai, kuriuose įsikurdavo įvairūs klubai, koncertų salės, kavinės, restoranai. Prahoje Obecni dum municipaliteto namuose tebėra išsaugoti autentiški posėdžių, koncertų salių, kavinių interjerai ir net kai kurie baldai.

Briuselyje, viename iš reikšmingų šio laikotarpio centrų, buvo naujo tipo pastatų pradžia. Architektai į metalinių konstrukcijų ir stiklo jungti sutelkė visai naują plastinę stilistiką. Secesija dažnai įvardijama kaip buržuazijos miesčioniško skonio apraiška, jos stilistika neaplenkė nė vieno visuomenės sluoksnio, palietė viską – nuo paprasčiausių apyvokos daiktų iki architektūros ir jos interjerų. Naujuoju stiliumi persmelktos buvo gaminamos net spintos indams ar drabužiams. Tačiau secesija nėra vien tik kaip taikomojo dekoratyvinio meno kryptis. XIX amžiaus paskutinysis dešimtmetis padėjo kūrėjui išsilaisvinti iš griežtų akademinių normų, paskatino individualiai kūrybai, ištobulino kompoziciją dvimatėje plokštumoje, sustiprėjo dėmės, linijos reikšmė, dekoratyvinis jos vaidmuo. Amžių sandūroje vykusius procesus galima įvardyti kaip naują pasaulio suvokimo būdą. Nors secesija savo pamatines idėjas grindė išsilaisvinimo, atsiribojimo nuo praeities, istorizmo nuostatomis, tačiau iš esmės ji buvo susijusi su gotikos, rokoko atgimimu, naujomis formomis, meno ir amatų, naujausiomis estetinio sąjūdžio tendencijomis. Tai buvo virsmo ir metamorfozių metas, apėmęs visas žmogaus dvasinio ir kultūrinio gyvenimo sritis, itin palietęs literatūrą, dailę, architektūrą bei daiktiškąją aplinką.

Bioninės architektūros pradininkas Antonio Gaudi

XIX amžiaus pabaigoje Barselonoje vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. VIII amžiuje iš Šiaurės Afrikos į Ispaniją įsiveržę maurai sukūrė unikalią Andalūzijos civilizaciją su šiandien visiems gerai žinomais centrais Kordoba, Toledu, Granada ir Sevilija. Čia susikryžiavo egzotiška islamiškojo pasaulio ir iš Vakarų Europos atėjusi kultūra bei religijos ir paliko savo pėdsakų.

Ispanijos žemėje, turtingoje savo kultūra, subrendo aštraus žvilgsnio, dramatiško potėpio ir spalvingos paletės talentingas tapytojas, grafikas Francisco de Goya (1746-1828). Bent kiek prisilietus prie šio krašto istorinės praeities lengviau atsakyti į klausimą, kodėl Katalonija pasauliui davė ryškiausius XX amžiaus genijus Antonio Gaudi, Joaną Miro, Salvadorą Dali. Ispanijoje gimė ir užaugo didysis epochos menininkas Pablo Piccaso. Kiekvieno iš jų kūryba tapo radikaliu posūkiu mene, buvo impulsas naujai krypčiai atsirasti.

Barselonoje visą gyvenimą praleido ir kūrė žymusis katalonietis architektas Antonio Gaudi. Jo įvairiapusiškas kūrybinis palikimas ir šiandien yra reikšmingas šiuolaikinėje architektūroje, dekoratyviniame mene, dizaine. Dažniausiai akcentuojami unikalūs statiniai, bet ne mažiau reikšmingi jo sukurti baldai, spintos ir dekoratyvinės interjero detalės. Apie Gaudi kalbama kaip apie bioninės architektūros pradininką. Šiuo laikotarpiu net tuometinio biuro baldai savo išvaizda tarsi rėkė apie naują architektūros ir bionikos simbiozės etapą.

Gaudi gimė kalvio šeimoje, nuo vaikystės perprato kalvystės meną, ir tai ateityje atsiskleidė jo kūryboje. Barselonoje mokėsi Aukštojoje architektūros mokykloje, uoliai lankė filosofijos, estetikos paskaitas, kurios paskatino domėtis gotikos atgimimu, Anglijos prerafaelitų idėjomis. Didelį poveikį jauno kataloniečio mentalitetui formuotis padarė atsigręžimas į viduramžių tradicijas – Katalonijos aukso amžių, kuris buvo siejamas su tautiniu atgimimu. Savo kūryboje Gaudi rėmėsi gamtos formomis, vietos tradicijomis, ispanų-maurų kultūra. Katalonijos gotikinėje architektūroje jis atkreipė dėmesį į formų logiką, konstrukcijų funkcionalumą, jų ekspresiją. Jis pastatams naudojo natūralius akmenis, uolų smiltainį, Barselonos apylinkių keramikos dirbtuvių duženas, kurios dar labiau paryškino vietos koloritą.

Baigęs mokslus jis tuojau pat suprojektavo vieną pirmųjų svarbesnių objektų – vilą Casa Vicens Barselonos priemiestyje (1878), kurioje susipynė laisvai interpretuojami islamo, ispanų viduramžių architektūros elementai. Iš islamo kraštų atėjusi tradicija apdailai naudoti glazūruotą keramiką būdinga visai Gaudi kūrybai. Jis sukūrė nemažai metalo objektų – gatvių šviestuvų, dekoratyvinių tvorelių, kuriuose dominuoja stilizuoti augaliniai motyvai.

Gaudi architektūrą suprato kaip organiškai augančią struktūrą, pastatus jis lipdė panašiai kaip kregždės lipdo savo lizdus. Tokiu neužbaigtu lipdyti lizdu galima pavadinti Šv. Šeimos bažnyčią (Templo Expiatorio de la Sagrada Familia), kuri tebelipdoma iki šiol. Bažnyčia buvo pradėta statyti neogotikinio stiliaus (1882). Į jos statybą Gaudi įsitraukė 1884 metais ir praleido čia visą savo likusį gyvenimą. Bažnyčios statyboje pritaikė naujas paraboloidines konstrukcijas, komponuodamas jas su skulptūrinėmis augalinėmis, žmonių, žvėrių figūrų kompozicijomis. Nuo 1900 metų jis dirbo prie didžiulio architektūrinio komplekso – parko, kuris buvo užsakytas turtingo mecenato Guellio.

Guellio parkas buvo projektuojamas kaip miesto visuomeninės paskirties objektas su paviljonais, terasomis, viadukais, įspūdingais vartais. Parko terasų skliautų konstrukcijas, remiamas transformuotų dorėniškųjų kolonų, Gaudi pavertė tapybiškomis fantastinių medžių alėjomis. Jis siekė secesinę banguojančią liniją, dvimatį dekorą perkelti į trijų dimensijų skulptūrinę formą. Gaudi kūryboje tvirtas, temperamentingas kataloniečio charakteris atsiskleidė ne tapytojams būdingais ekspresyviais, spalvingais potėpiais, o nežabotos fantazijos proveržiu, originaliomis architektūrinėmis struktūromis, jau minėtomis paraboloidinėmis arkomis. Casa Batllo Barselonoje dažnai buvo vadinamas kaulų namais. Bioninės formos čia akivaizdžios, net ir spintos primena kaulų formas.

Spintos ir kiti lietuvių liaudies baldai

Lietuvių liaudies baldai, tokie kaip spintos ar kiti baldai, dažniausiai buvo statomi gyvenamosiose patalpose, tačiau gana dažnai jie puošdavo ir svirno patalpas, nes ten žmonės praleisdavo daug laiko vasaros ar švenčių metu. Svirnuose būdavo ilsimasi ir vaišinami svečiai. Reikėtų paminėti, kad tik turtingesnieji turėjo svirnus su keliomis patalpomis – vienose laikyti grūdai, kitos atliko gyvenamojo ploto vaidmenį. Dėl to svirnai, kaip ir gyvenamieji kambariai būdavo puošiami ir prižiūrimi.

Baldo gamyba nesibaigdavo vien lentų sukalimu, svarbiausias etapas buvo puošimas ir marginimas raštais. Kiekvienas meistras turėjo savo raštų išdėstymo būdus bei mėgiamus ornamentų motyvus.

Spintos ir skrynios gamintos kartais net iš kelerius metus džiovintos medienos. Dažniausiai medienos apdirbimui naudoti tokie įrankiai kaip pjūklas, obliai, grąžtai bei dildelės. Kad spintos dalys sujungimų vietose būtų tvirtesnės – buvo klijuojama specialiais, iš karvės ar arklio kanopos pagamintais klijais.

Teptukai baldų puošybai naudoti iš kiaulės šerių, arklio ašutų ar kumeliuko karčių. Norint ištapyti labai plonas linijas ar sudėtingus ornamentus naudoti minkšti teptukai, o stambesniems raštams prireikdavo net kelių pirštų storio teptukų.

Baldai būdavo marginami iš pačių meistrų pasigamintų dažų. Tam dažnai pasitarnaudavo įvairūs augalų lapai, žiedai, samanos, akmenų kerpės ar net medžio žievės. Pasistūmėjus chemijos pramonei pradedami naudoti įvairūs milteliai ir aliejinio pagrindo dažai.

Estetinę vertę lėmė ne tik liaudies meistrų talentas ar gebėjimas perteikti geriausias kūrybos tradicijas, bet ir įrankių tobulumas. Liaudies meistrai tapydavo iš atminties ir stengėsi nesinaudoti pavyzdžiais, nes svarbiausias mokytojas ir baldų raštų motyvas buvo pati gamta bei nepakartojamos augalų, gėlių formos ir spalvos. Kiekvienas liaudies meistras puošdamas ir margindamas baldus savaip perteikė ir stilizavo savo vidinį pasaulio suvokimą.

Teigiama, jog polichrominių tapytinių baldų dekoravimo trukmė yra labai įvairi ir tai priklauso nuo meistro įgūdžių, jo talento ir tapomo rašto kompozicijos bei jo elementų sudėtingumo, tačiau mažiausiai pusmečio prireikdavo norint numarginti ir nutapyti vidutinio sudėtingumo kompozicijas. Kur kas greičiau buvo dekoruojami baldai naudojant štampuotinę techniką.

Retai kada spintos ar kiti baldai buvo dažomi balta ir juoda spalvomis. Vieningo atsakymo turbūt nesužinosime, tačiau vyrauja nuomonė, kad juoda spalva yra gedulinga, o balta labai tepli ir greit nusidėvinti.

Šiuo metu nepaisant praeities tradicijų, daugelio tautų kultūros formos vienodėja ir netenka nacionalinio savitumo ir originalumo. Liaudies meno tradicijos nėra plėtojamos mūsų dienų kūrybinėje praktikoje, o aklas tradicijų laikymasis varžo kūrėjo fantaziją ir skurdina jo kūrinį. Liaudies baldų polichrominio dekoro ir pagrindinių principų žinojimas gali praversti ne tik šių dienų baldų projektuotojams ir gamintojams, bet ir interjero, keramikos bei tekstilės specialistams. Geriausiai liaudies tradicijos gali būti palaikomos šiuolaikinio kaimo sodybose, kur plėtojamas turizmas ar tiesiog išlaikomas nacionalinis interjeras, nes čia jis natūraliai įaugęs ir psichologiškai suprantamas bei atitinka žmogaus pasaulėžiūrą. Tačiau neretai pirmiau keliami praktiškieji reikalavimai, tokie kaip patalpų išplanavimas ar funkcinis ryšys, o estetinės ar emocinės reikšmės nustumiamos į antraeilį planą.

Kiekvienas Lietuvos regionas išsiskiria tik tam kraštui būdingomis tradicijomis, todėl vertėtų puoselėti perkeliant jas ir transformuojant šiuolaikinėje erdvėje. Biuro baldai, spintos, vaikų darželių interjeras ar poilsio namų patalpos galėtų būti dekoruojami liaudies ornamentika, taip puoselėjant ir atgaivinant primirštas tradicijas, bei siekiant išsaugoti jų tęstinumą ateities kartoms, nes nacionalinio meno įnašas į visuotinę kultūrą praplečia bendrosios kultūros panoramą, neleidžia suvienodėti jos formoms, suteikia galimybės pasireikšti savitoms tendencijoms.

Rodomas puslapis 1 iš 712345...Paskutinis »