Virtuvės evoliucija

Kokia įdomi yra toji namų dalis vadinama virtuve. Juk ten kiekvieną dieną gimsta šedevrai arba bent jau kuklūs šeimyniniai pietūs. Virtuvėje daugiausiai nuotykių! Netikite? Tuomet įleiskite ten savo vaikus. Jiems net indų plovimas atrodo kaip nuostabi vandens procedūra, kuomet galima bent šiek tiek pasitaškyti ar susišlapinti rankoves. Tačiau daugelis namų šeimininkių nemėgsta suktis šioje erdvėje tarp puodų ir šaukštų.

Mūsų amžiuje pati virtuvės patalpa yra labai pasikeitusi nuo to pirminio vaizdo, kuomet nebuvo net šaldytuvo. Kai namų statytojai sugalvojo tokį išradimą kaip kaminas, tai židinys ir maistui gaminti skirta vieta persikėlė iš kambario ar namo centro prie vienos ar kitos sienos. O keramikinius puodus tuomet pradėjo keisti puodai gaminami iš geležies, bronzos ar net vario. Toks maisto gaminimo ir namų šildymo būdas tuo metu turėjo ir savų minusų, nes naudojant atvirą ugnį dažnai kildavo net ištisus miestus niokojantys gaisrai.

Šiame pasakojime apie virtuvės evoliuciją neapsieisime ir be garsiojo išradėjo ir dailininko Leonardo da Vinči. Būtent jis išrado automatinį besisukantį iešmą, ant kurio buvo skrudinami maisto produktai tokie kaip mėsa. Deja tokia sistema tuo metu galėjo pasinaudoti tik turtingieji.

Su vėlyvaisiais viduramžiais Europoje virtuvė neteko namų šildymo funkcijos ir vis labiau ši problema buvo perkeliama į atskirus kambarius. Taigi tuo metu gyvenamieji kambariai būdavo šildomi kiekviename įrengiant krosnis, kūrenamas iš siaurų ir tarnams skirtų koridorių. Tokiu būdu kambariuose nebūdavo dūmų. Taigi išsilaisvinę nuo dūmų ir prinešamo purvo gražiausi namų kambariai pradėjo tarnauti kaip savita šeimininko erdvė turinti ir socialinių funkcijų.

virtuvės baldai

Aukštuomenė maisto ruošimu nesidomėjo. Virtuvė buvo tarnų zona ir būtent todėl virtuvės baldai nebūdavo labai prašmatnūs. Dažnai išlikusiuose rūmuose galime pastebėti, kad virtuvė ir valgomasis gali būti net toli vienas nuo kito, stengiantis sudaryti kuo mažiau galimų susitikimų su tarnais. Tuo tarpu neturtingųjų namuose atskiros virtuvės net nebūdavo, nes užtekdavo vieno kambario kuriame ir vyko visa maisto gamybos ir valgymo eiga.

Kaimo vietovėse dar yra išlikusių autentiškų, net prieš kelis amžius statytų namų, kuriuose nebūdavo kamino, o dūmai pasišalindavo per skylę stoge. Tokie namai virš židinio teturėjo gaubtą pagamintą iš medžio ir pridengtą moliu, bei tiko rūkyti mėsos gaminiams. Tokių dūminių pirkių pavyzdžių nesunkiai galime sutikti Lietuvos liaudies buities muziejuje, kuris yra įsikūręs Rumšiškėse. Tačiau tokiais sprendimais tikrai nesivadovauta statant rezidencinius rūmus ar pilis.

Iš Naujosios Anglijos kolonijos Amerikoje laikotarpio yra išlikęs ankstyvas užrašas apie XVII amžiaus virtuvės reikmenų sąrašą. Inventoriuje tuo metu buvo surašyti virtuvei reikalingi daiktai ir išvardyti tokie gaminiai kaip sidabriniai šaukšteliai, alavo, žalvario, geležies ginklai ir šaudmenys, o taip pat linai ir kanapės. Gaila, kad šis inventorius neužsimena apie tai, kokie tuo metu buvo virtuvės baldai. Tačiau aišku viena, kad maistui laikyti ir indams saugoti buvo naudojamos įvairios iš medžio pagamintos spintos.

Pietų šalyse, kurios dėl klimato sąlygų labai skyrėsi nuo šiaurės, virtuvė dažnai būdavo išstumiama visai ir jai būdavo skiriama atskirai nuo didžiojo namo pastatyta patalpa. Šio sprendimo priežastys buvo panašios į tas pačias kaip ir feodalų virtuvėse viduramžiais. Virtuvę valdė vergai, o jų darbo vieta turėjo būti atskirta nuo šeimininkų gyvenamojo ploto. Tokios atskirtos virtuvės dažnai būdavo vadinamo vasaros virtuvėmis ir tokių pavyzdžių galime sutikti net mūsų krašte. Ūkininkai tokias virtuves įrengdavo tam, kad nereikėtų pašaro gyvuliams gaminti namo virtuvėje, be to tokios virtuvės labai tiko esant didesniam žmonių skaičiui.

Comments are closed.