Lietuvių vartojamų ir senovėje vartotų vardų tikrai nemažai. Pasirodo jų skaičiumi mes lenkiame net savo kaimynus, nes kūdikėliui vardą galime rinkti net iš maždaug trijų tūkstančių vardų. Krikšto vardas suteikiamas krikšto sakramento metu. Krikšto vardą šiais laikais išrenka tėveliai, o seniau tam didelės įtakos turėjo kunigas. Esama daug tradicijų krikštynų metu, kurių nevalia užmiršti. Senovėje visa krikštynų atributika rūpinosi krikštatėviai, nes tai buvo labai garbinga pareiga. Šiais laikais visu šventės scenarijumi dažniausiai pasirūpina patys tėvai, nors ir krikštatėviai turi tam tikras pareigas.
XX a. pradžioje, iki 1940 m., nesant civilinės metrikacijos institucijos, krikštas buvo ne tik sakramento suteikimas, bet ir naujo visuomenės nario, piliečio registravimas. Nepaisant to, kad elgesys su vaiku iki ir po krikštynų nesikeisdavo, vis dėlto, iki sakramento suteikimo į jį nebūdavo kreipiamasi vardu. Kalbant apie senuosius lietuvių šeimos papročius teigiama buvus draudimui kūdikį iki krikšto šaukti vardu, kadangi tai traktuota kaip nuodėmė. XX a. pradžioje, dar gyvavo tikėjimai, kad kūdikis, kuriam nėra suteiktas krikšto sakramentas tartum nėra laikomas žmogumi. Taigi šiuo atveju, vardas vertinamas kaip privilegija, kuria leidžiama naudotis tik įteisinus krikščioniškosios visuomenės narį, o šią teisę gali suteikti tik kunigas.
Kitas aspektas, kurį derėtų akcentuoti, tai antro vardo suteikimas. Dažniausiai vaikui išrenkamas antras – šventojo vardas, tam kad kūdikis turėtų savo globėją. Papratimas teikti du vardus paplito XX a. pradžioje tarp inteligentų. Ši tradicija atsirado kaip kompromisas tarp tėvų – norėjusių vaikui suteikti tautinį vardą ir bažnyčios – reikalaujančios kūdikius krikštyti katalikiškais, t.y. šventųjų, vardais, motyvuojant siekiu naują visuomenės narį pavesti šventojo užtarėjo globai. Taigi jei XX a. pradžioje krikštijamam kūdikiui buvo suteikti du vardai, tai jie abu ir buvo įrašomi metrikuose. Šiandien matyti pasikeitimų, nes antrasis vardas netekęs tiek dvasinės, tiek formalios reikšmės, kadangi pastarasis vis rečiau suteikiamas, be to beveik nėra įrašomas metrikuose.
Derėtų paminėti tikėjimus susijusius su tuo, kokių vardų kūdikiui suteikti yra vengiama. Nederėtų vaikui teikti vardo, kurį nešiojęs anksčiau toje šeimoje miręs kūdikis. Tokio elgesio priežastimi įvardijami nuogąstavimai, kad minėtas tėvų poelgis gali pakenkti vaikui. Tikėtina, jog bus susilaukta to paties – vaikas numirs, tartum drauge su vardu primetamos likimo gairės. Taigi vyravusios nuostatos, kurios atspindi žmonių tikėjimą, esą vardas gali lemti žmogaus likimą, tartum įžvelgiamos paralelės tarp dviejų tuos pačius vardus nešiojančių asmenų.
Taigi, vardo suteikimas iki XX a. antrosios pusės įteisino pilietį. Buvo gyvuojanti nuostata, kad tik krikštas gali įteisinti vardą, o iki jo vaikas nelaikytinas žmogumi ir tik kunigas gali suteikti tokią privilegiją. Atsakingą požiūrį į vardo parinkimą reglamentuoja nuostatos, kurios byloja, jog vardas gali lemti vaiko ateitį, sugretinami asmenų nešiojančių tą patį vardą likimai. Tuo tarpu, kalbant apie antro vardo suteikimą, ši tendencija nykstanti, tačiau yra sutinkama tikėjimų, esą antras – šventojo – vardas yra būtinas, tam kad vaikas turėtų dangiškąjį užtarėją, globėją.
Populiariausi šventųjų vardai, kurie suteikiami berniukams krikšto sakramento metu yra Adomas, Juozapas, Simonas, Tomas, Mykolas, Motiejus, Matas, Danielius. Mergaitėms populiariausi šiuo metu yra tokie vardai kaip Marija, Ona, Ieva, Eleonora. Šia proga dovanojamos ir išskirtinės dovanos. Viena tokių gali būti specialiai dekoruoti rėmeliai, kuriuose būtų įamžinta vaiko krikšto akimirka. Tačiau svarbiausia krikštynų atributika yra balti vaiko drabužėliai, žvakė ir puiki šventės nuotaika.