Daugelis žmonių gali manyti, kad odontologijos klinikos atsirado tik mūsų laikais galbūt prieš 50 metų. Žinoma panašiausios į dabartines ir atsirado tuo metu, prieš 500 metų dabartiniai breketai būtų neišsivaizduojama prabanga. Visgi žmonija savo dantimis rūpinosi nuo civilizuoto pasaulio atsiradimo pradžios. Apie dantų priežiūrą senovės ir viduramžių civilizacijose ir bus šis straipsnis.
Senovės odontologija
Pirmieji įrodymai, kad egzistavo odontologijos klinika siekia Indo slėnio laikus. Archeologai dabartinio Pakistano teritorijoje rado specialus peteliškės formos grąžtus naudotus dantų negalavimas gydyti, šie instrumentai datuojami 7,000 metų prieš Kristų. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad pirmieji žinomi rašytiniai Šumerų šaltiniai yra datuojami 5000 metų prieš Kristų, beje juose archeologai iššifravo straipsnius apie dantyse gyvenančius kirminus, kurie sukelia dantų gedimus. Tokio paties pobūdžio moksliniai straipsniai buvo rasti ir senovės Kinijos, Indijos, Japonijos ir Egipto teritorijose. Tokios pačios teorijos buvo aprašytos Homero.
Yra žinoma, kad apie 2600 metus prieš Kristų Egipte mirė labai garsus to meto odontologas Hesy-Re, dažnai šiuolaikinėje literatūroje laikomas pirmuoju odontologu. Egiptiečių ir Graikų- romėnų palaikai taip pat įrodo apie egzistavusias odontologijos klinikas, to meto palaikuose netgi rasti primityvūs breketai ir protezai. Manoma, kad egiptiečiai dantų operacijas praktikavo nuo 2500 metų prieš Kristų. Taip pat 1700 ir 1550 metams prieš Kristų yra datuojami keli Egiptiečių rašytiniai šaltiniai, kuriuose aprašomos dantų ligos ir gydymo priemonės.
Pirmosiose odontologijos klinikose Finikijoje, dabartinė Libano teritorija, aptinkama bandymų taikyti protezus. Žmonėms netekusiems dantų buvo įstatomi gyvūnų dantys.
Tarp 500 ir 300 metų prieš Kristų abu Hipokratas ir Aristotelis aprašė tokias dantų ligas kaip: ėduonį, dantenų pažeidimus, netaisyklingą dantų augimą, taip sugedusių dantų traukimo principus ir pažeistų dantų ar žandikaulio sutvirtinimo būdus vielutėmis. Kaip bebūtų, Etruksijoje, dabartinė šiaurės ir centrinė Italijos dalis, buvo pradėtos atlikinėti pirmosios dantų restauravimo tiesinimo ir protezavimo naudojant auksą procedūros. Vėliau romiečiams užkariavus etruskų žemes, odontologijos metodai pradėti naudoti ir senovės Romoje. Apie 100 metus prieš Kristų rašytojas Conelius Celcus išsamiai aprašė burnos higienos laikymosi taisykles, kaip stabilizuoti judančius dantis ir kaip gydyti įvairiausias dantų ligas.
Rytų šalyse yra randama įrodymų, kad bent jau nuo 200 metų prieš Kristų Kinijoje dantų plombavimui buvo naudojamas specialus sidabras. Burnos higiena taip apt buvo įprastas reiškinys Japonijo ir Indijoje. O štai islamo šalyse buvo naudojami ne visi iš ankščiau minėtų būdų. Greičiausiai taip įvyko dėl to, kad Koranas musulmonams draudžia žaloti savo kūną, o dantų operacijos ir buvo laikomis kūno žalojimu. Visgi dėl tokios politikos prevencinė dantų priežiūra tapo labai populiari. Arabų gydytojai Avicena ir ABU al Qasim savo tekstuose pabrėžė dantų priežiūros būtinybę.
Viduramžiai
Ankstyvųjų viduramžių metu Europoje odontologijos klinikos buvo įsikūrusios vienuolynuose. Taip nutiko dėl to, kad šie buvo labiausiai išsilavinę žmonės tuo laikotarpiu. Visgi 1163 metais bažnyčia uždraudė vienuoliams praktikuoti odontologijos metodus, nes šių procedūrų metu buvo praliejamas kraujas. Tuo metu odontologijos klinikos persikėlė į kirpėjų salonus, kadangi šie asistuodavo vienuoliams operacijų metu, taip turėjo pakankamai aštrius įrankius atlikti reikiamas. 1210 metais Prancūzijoje buvo įsteigta kirpėjų gildija, kuri pradėjo rūpintis profesionalių dantų chirurgų paruošimu, taip pat paprasti kirpėjai buvo apmokomi atlikti rutinines dantų priežiūros procedūras, valymą ir traukimą.
14 amžiuje Guy de Chauliac išrado specialias žnyples dantų traukimui, šios buvo naudojamos iki 18 amžiaus. O 1530 metais pasirodė pirmoji knyga skirta vien tik dantų priežiūrai „Little Medicinal Book of Diseases and Infirmities of the Teeth“ parašyta Artzney Buchlein ir išleista Vokietijoje.