Tikriausiai neatrasite žmogaus, kuris neturėtų savo nuomonės apie XX a. ar dar anksčiau pasaulį sukrėtusius didžiuosius karus. Visi apie juos mokėmės mokykloje, gal net vėliau universitete. Apie juos dar ir šiandien daug rašoma spaudoje. Tiesa, nedaug kas pastebi, kad šiandien taip pat vyksta didelis karas. Šį kartą jis ekonominis.
Iki pat antrojo pasaulinio karo pabaigos karas daugeliui žmonių reiškė tiesioginį kitos šalies užpuolimą. Taip daugelį metų ir buvo. Tiesa, vėliau karas tapo ne tik tiesioginiu susirėmimu. Jau viduramžiais karas vykdavo susitikimų salėse ir slaptuose susitikimuose. Buvo ieškomi sąjungininkai, buvo siekiame paramos. Prasidėjus kapitalizmui dar didesnę galią įgijo kapitalą valdantys privatūs žmonės ir verslo organizacijos. Pinigai, kreditai ir kiti finansiniai instrumentai įgijo dar didesnę reikšmę.
Tiesa, iki pat antrojo pasaulinio karo pabaigos susirėmimai vis dar buvo dažnas atvejis. Šiandien šis paprasčiausias būdas pasirenkamas daugelyje mažiau išsivysčiusių pasaulio šalių. Tiesa, joms dažniausiai jokie kreditai nesuteikiami. Paprastai Afrikoje prasideda karai dėl naudingųjų iškasenų, kurios gali būti išmainytos į ginkluotę.
Tuo tarpu antrojoje XX a. pusėje iškilus dviems didžiosioms valstybėms: JAV ir Sovietų Sąjungai vyko netiesioginiai susirėmimai. Prisiminkime Korėjos karą, Vietnamą ir daugelį smulkesnių įvykių. Vis dėl to tai jau buvo daugiausia ekonominis karas. JAV padiktavo taisykles, kurios privertė varžytis ekonomikai sunkiai pakeliamais rodikliais: ginkluotės kiekiais, kosmine programa.
Tądien pralaimėjimą patyrė Sovietų Sąjunga. Tiesa, šiandien vėl galime įžvelgti ekonominio karo ženklus. Diktatūros pančių dar nenusimetusi Kinija ir JAV nors ir laisvai prekiauja ir nerodo viena kitai nepalankumo, turi nesutarimų.
Daugelį metų buvo kalbama apie tai, kad iš vakarų valstybių išsikelia fabrikai. Jie iškeliauja į šalis, kur gamybos kaštai yra mažesni. Daugeliu atveju tai yra Kinija. Taigi, į plėtrą investuojami Vakarų valstybių įmonių pinigai ir bankų suteikiami kreditai nusėda didžiausioje pagal gyventojų skaičių valstybėje, kuri iki dešimtmečio galo žada tapti didžiausia pasaulio ekonomika.
Nors tai atrodo, kaip natūralus ir neišvengiamas procesas, jį Vakaruose bandoma pristabdyti ar bent kontroliuoti. Žinoma, svarbiausia, kad kartu su demokratinio pasaulio investicijomis į kitas šalis keliautų ir pažangios idėjos.
