Kasdien žingsniuodami savo miesto gatvėmis mąstome apie šimtus dalykų – ką veiksime, ką turime ir ką norime padaryti, kam paskambinti, su kuo susitikti. Mūsų mintys ir žingsniai dygsniuoja miestą, miestas mus jaučia kiekvieną dieną, žino, kada mes gimėme, kaip užaugome ant jo grindinio, ir kuo tapome. O ar mes žinome, iš kur atsirado mūsų miestas? Istorija, pasakojama naujienų svetainėje 15min.lt, leidžia mums iš arčiau susipažinti su mūsų šalies miestų gyvenimo pradžia ir raida.
Pirmieji miestai
Tryliktame amžiuje, kol dar nėra miestų, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veši miškai, dunkso pilys ir kaimai. Jei kaimą kas nors apvogs ar supleškins, niekas per daug nesistebės, tai nebūtų naujovė. Todėl pirmieji miestai natūraliai ima formuotis saugesnėse zonose, greta tvirtovių – pilių.
Toliau veiksmas keliasi į tas vietas, kuriose dabar tradiciškai kiekvieną vasarą rengiamos archeologų dienos. Ne veltui jau kelis šimtus metų Kernavėje vyksta su etnografija ir istorija susiję renginiai. Kernavė yra labai senas miestas, jos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas kaip vieno pirmųjų LDK miestų. Tačiau vadinti jį pirmąja sostine negalima, nes sostinės LDK tryliktame keturioliktame amžiuje apskritai dar nėra.
Šešioliktojo amžiaus pabaigoje Vilnių pasiekė gera žinia iš LDK kunigaikščio Jogailos – Vilniui suteikiama privilegija, įteisinanti miesto savivaldą. Jei ne šis politinis veiksmas, tuo metu Vilnius nebūtų tapęs tikru miestu, ir geležinis vilkas Gedimino sapnuose kasnakt staugtų vis beviltiškiau…
Istorija, pasakojama naujienų svetainėje 15min.lt, teigia, kad, kol LDK miestų geografija formuojasi nekryptingai, karalienė Bona užsako suprojektuoti kitokį, naują miestą, vardu Kaunas. To imasi vokiečių architektas Janas Matekeris, ir netrukus penkioliktojo amžiaus saulės šviesą išvysta vienas iš nedaugelio planingai statytų miestų, su centre įkurdinta rotuše. Greitai jis gauna privilegiją, o dydžiu nusileidžia tik Vilniui. Vis daugiau ir daugiau įtakos įgaunanti LDK penkioliktame – šešioliktame amžiuje prisijungia Rusios miestus – Kijevą, Vladimirą, Lucką, Smolenską ir Polocką. Per Polocką Dauguvos upe vingiuoja svarbus prekybinis kelias link Rygos, tai tikra šiaurės Venecija.
Dabar agurkais garsėjantys Kėdainiai šešioliktame amžiuje žymūs buvo visai kitkuo. Pasirodo, didikams Radvilams įkūrus šį miestą, šis tapo net trečiu pagal dydį visoje LDK! Tai puikiai iliustruoja didikų luomo svarbą tuometinėje visuomenėje.
Architektūra: medį keičia mūras
Šešioliktame amžiuje LDK miestuose baigiasi medinių namukų era. Istorija, pasakojama naujienų svetainėje 15min.lt, sako, kad namukų erą išstumia mūrinė renesanso architektūra, vėliau į dangų sliuogiančios gotikinės konstrukcijos, galų gale didingi barokiniai pastatai. Įmantriausios puošybos gausa pasižymėjusi baroko architektūra dar ir dabar laikoma įspūdingu LDK palikimu.
Kitaip nei dabar, miestai buvo nevienalyčiai. Suskirstyti į smulkesnius administracinius vienetus jie turėjo kelis sluoksnius sienų, vidinių ir išorinių. Pavyzdžiui, Šv. Ignoto siena skyrė miesto dalį nuo savivaldos. Istorija, pasakojama naujienų svetainėje 15min.lt pastebi, kad miestelėnai LDK miestuose maišosi tikra skirtingų žmonių ir žmogystų sriuba. Čia pluša amatininkai, prekiauja ir perka pirkliai, rengiamos įspūdingos iškilmės valdovų apsilankymui pagerbti, verda marginalų gyvenimas: elgetų, vagių ir prostitučių. Nors ir nepageidaujami, jie buvo neatskiriama miesto gyvenimo dalis.
LDK miestus siaubė ir ligos, ir žmonių rūstybė. Bombos nekrito, bet siautė maras, šešerius metus truko žiauri maskvėnų okupacija Vilniuje ir jo apylinkėse. Miestai keitė veidą, bet išliko, įgydami vis tvirtesnį imunitetą negandoms. Juk sakoma, kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu.