Mokėti kažką daryti ir to paties išmokyti daryti kitą – du skirtingi dalykai. Ne visiems duota dovana, savo turimas žinias tinkamai perteikti kitam. Kalbu mokymas ne išimtis. Mokytis ir mokyti taip pat du skirtingi dalykai. Kodėl net ir mokytojai mokyklose tokie skirtingi? Vieniems puikiai sekasi perteikti savo žinias, kitiems – tam reikia daug pastangų. Natūralu, kad dėl šios priežasties ne kiekvienas ir nori/gali dirbti pedagoginį darbą.
Mokausi pats
Kalbu mokymasis gali būti hobis, įtraukiantis tarsi kokia savita „liga“, kai žmogus tiesiog užsiima tuo, ką mėgsta. Juk kažko mokytis, ypač vyresniame amžiuje, gali būti ne būtinybė, ne poreikis, o tiesiog noras. To, deja, negalima pasakyti apie „savo laiku“ besimokančius mokykloje mokinius. Ten dažnai galioja taisyklė „mokaus, nes reikia“. Nereikia net minėti to, kad ko nors mokytis galima savarankiškai. Tam, tikriausia, reikia suaugti ir pribręsti. Kuris gi, būdamas mokyklinio amžiaus, pats, niekieno neverčiamas, sugalvotų, kad kalbu mokymasis savarankiskai yra kažkas gero ir įdomaus? Be abejo, išimčių pasitaiko, bet tokie mokinukai – tikri „tūkstantmečio vaikai“. Požiūris pasikeičia tada, kai žmogus darosi labiau sąmoningas, kai poreikis kažką išmokti turi tikslą, viziją, o tai, be abejo, stiprina motyvaciją. Vadinasi, „mokausi pats“ laikas ateina kartu su amžiumi. Kalbu mokymasis gali būti vienas iš pavyzdžių, kuomet kalbų kursai „užveda ant kelio“, o toliau vyksta savarankiškas tobulėjimas ir mokymasis.
Mokau kitus
Pratęskime mintį apie užsienio kalbas. Kalbu mokymas darosi vis populiaresnis. Tai nebloga proga ir užsidirbti papildomų pinigų. Neretai užsienio kalbų studijas baigę žmones, nors ir tiesiogiai nedirbdami pagal specialybe, laisvu nuo savo pagrindinio darbo metu, moko privačiai. Tame tikrai nieko blogo nėra, jei yra talentas savo žinias perteikti kitam, padedant įsisavinti gramatikos žinias, padedant kalbos pagrindus iki tol su konkrečia užsienio kalba nesusipažinusiam žmogui. Tačiau… kai kada kitų mokymas yra tik „optinė apgaulė“. Jei mokinys, kuris gali būti labai įvairaus amžiaus, mokosi „aklai“, t.y. nesugeba įvertinti savo tobulėjimo, žinių bagažo didėjimo, jis gali apsigauti.
Tarkime, mokotės anglų kalbos. Jus moko ne specialistas, vedantis užsienio kalbos kursus, ne kokios nors aukštosios mokyklos dėstytojas, ar mokyklos mokytojas, o tiesiog žmogus, kuris pats yra gerai įvaldęs kalbą. Kalbu mokymas jam yra tik papildomas darbas, papildomi pinigai ir proga neužmiršti savo įgūdžių. Kas atsitinka? Anglu kalbos mokymas gali labai išsitęsti. Jūs lankote jo pamokas, jų metu dirbate, atliekate pratimus, gaunate užduočių namie. Šis procesas gali trukti labai ilgai vien dėl to, kad nėra konkrečios sistemos, kuris taikoma, pavyzdžiui, užsienio kalbos kursuose. Kalba, beveik bet kuri kalba, yra neišsemiama. Ir į ją gilintis galima iki begalybės. Priklauso nuo to ar norite išmokti kalbėti, rašyti, ar tiesiog ilgai, ilgai į ją gilintis.
Būtent todėl mokėti mokyti kitus, reikia mokėti – „sviestas sviestuotas“ turintis prasmę. Anglu kabos mokymas, kaip ir bet kurios kitos kalbos mokymas, gali būti be galo, be krašto, jei mokantis neturės sistemos, mokymo struktūros ir vizijos ką reikia perduoti žmogui, norinčiam išmokti anglų kalbą. Visko perduoti – nepavyks, arba reikia nusiteikti mokyti visą gyvenimą.
Aš moku
Kaip jau supratote, mokėdami kažką daryti patys, nebūtinai mokėsite to išmokyti kitus. Kalbu mokymas, šiuo atveju, yra tik pavyzdys, parodantis, kad turimų žinių perteikimas yra atskiras mokslas, kurio taip pat reikia mokytis.
