Besiruošiantiems auginti šunis pirma dilema būna dėl veislės pasirinkimo. Tarsi ir norėtųsi didelio, tikro šuns, kita vertus, mažesnėms veislėms pakanka ir erdvės mažiau, ir pasivaikščiojimų trumpesnių, galų gale ir daug mažiau ėdalo. Gana dažnai šunų dydis išsiskiria tarp juos auginančių mieste ir kaime. Logiška, jog bute geriau jausis mažas šuo, koks nors mopsas ar toiterjeras, nei didelis vilkšunis. Tuo tarpu privataus namo kieme galima sau leisti turėti nemažą voljerą ir jame jau tikrą šunį – aviganį, vilkšunį ar haskį. Vis tik nenuvertinkime mažų šunų ir užmiestyje – privalumų jie tikrai turi.
Kinologai suskirstę šunis į tris pagrindines grupes pagal ūgį – mažus, vidutinius ir didelius. Kaip jau galima įsivaizduoti, mažieji terjerai ir šioje skalėje bus mažieji, tuo tarpu dogai ar vilkšuniai neišvengiamai pateks į didelių šunų grupę. Nors daugeliui augintojų, tiesą sakant, tas skirstymas nieko nereiškia. Tačiau jis gali padėti renkantis veislę. Pavyzdžiui, kad netyčia norėdami mažo šuns neįsigytumėte kokio nors retriverio. Tiesiog dėl nežinojimo – o ką, būna.
Mažosios šunų veislės labai patogios auginti mažesniuose būstuose. Tad nieko keisto, jog daugumo butuose auginamų šunų yra mažaūgės veislės. Jie pakanka mažiau erdvės namuose, dažnai jie ir pasyvesni. Pasivaikščioti išvestas mopsas jau po dešimties minučių gali užsimanyti eiti namo, tuo tarpu su aktyviu vilkšuniu gali tekti lakstyti ir gerą valandą, kol jis parodys bent kiek noro keliauti vėl į ankštą butą. O štai aktyvūs šunys auginami voljere gali išsidūkti patys vieni – pavyzdžiui, kai iš reikalo reikia aploti kokį praeivį ir tuo pačiu palakstyti voljero pakraščiu.
Maži šunys, be jokios abejonės, ir ėda kur kas mažiau. Mažojo rusų toiterjero ir aktyvaus vilkšunio ar senbernaro dienos meniu savo svoriu skiriasi kelis kartus. O tai puikiai atsispindi ir šeimininko piniginėje. Šunų ėdalas nėra pigus malonus, o jei auginate stambų šunį, tikėtina, jog jo maistas kainuos netgi daugiau nei jūsų pačių. Tai tikrai stiprus argumentas, kodėl turėtume rinktis kokį nedidelį šuniuką. Tam puikiai tiks taksas, jau minėtas mopsas, koks nors mažas terjeras ir dar daugybė veislių. O jų tikrai daug, netingėkite peržvelgti veislių sąrašų, atkreipkite dėmesį į dydžio kategorija ir tada nerkite į subtilesnių savybių analizę.