Vienas svarbiausių šalies ūkio sektorių yra transporto paslaugas teikiančių įmonių vykdoma veikla. Pradedant nuo gyventojų turto perkraustymo keičiant gyvenamąją vietą ir keleivių vežimo įvairiais maršrutais iki krovinių pervežimo importuojant ar eksportuojant prekes – šiame ūkio sektoriuje dirba tūkstančiai žmonių, o sukuriamas bendras vidaus produktas sudaro milijardus litų. Transporto industrija Lietuvoje yra plačiai išvystyta ir turbūt visos nišos jau užpildytos – maršrutiniai mikroautobusai sudaro alternatyvą viešajam transportui, gyventojų perkraustymui dažniausiai pasitelkiamos specializuotas paslaugas teikiančios transporto įmones, daugelis gamybinių įmonių savo produkcijos eksporto ar žaliavų importo negalėtų vykdyti be kompanijų, kurių veiklos sritis yra krovinių transportavimo paslaugos.
Atsiradus ištisus žemynus sujungusiems keliams, modernioms transporto priemonėms ir globaliai rinkai, transporto paslaugos tapo daugelio verslių žmonių veiklos sritimi – jei pasižiūrėsime į krovinių ar keleivių pervežimus organizuojančių ir vykdančių įmonių istoriją, pamatysime, kad kai kurios jų rinkoje veikia nuo nepriklausomybės atkūrimo, kitos – nuo įstojimo į Europos sąjungą, dar kitos – nuo Šengeno erdvės atidarymo mūsų tautiečiams. Tai rodo, kad transporto įmonių vadovai – lankstūs žmonės, kurie puikiai suvokia atsirandančias galimybes ir prisitaiko prie rinkos pokyčių, kurdami papildomas galimybes ir kitoms ūkio šakoms. Transporto paslaugos leidžia į atsivėrusias naujas rinkas pristatyti prekes, įsitvirtinti užsienio šalyse, plėsti verslą ir priimti daugiau darbuotojų, kas logiškai mąstant turėtų duoti naudos tiek biudžetui, tiek darbo rinkai. Ne paslaptis ir ta, kad transporto paslaugas teikiančių įmonių darbuotojų atlyginimai yra didesni už statistinį šalies vidurkį, tad tokia veikla leidžia tūkstančiams žmonių labiau patenkinti savo poreikius, pagaliau – ir skirti lėšų šeimos kultūriniam gyvenimui paįvairinti ar vaikų ugdymui, kas taip pat vertintinas kaip teigiamas dalykas. Daugelis žmonių, kasdien važiuodami į darbą, ar apsilankę parduotuvėje ir imdami prekes nuo lentynos niekada net nepagalvoja, jog dėl to, kad jie galėtų nuvažiuoti į darbą ar nupirkti šeimai maisto, dvidešimt keturias valandas per parą dirba žmonės, kurių veikla yra transporto paslaugos. Pavyzdžiui, naktį, kai iškepama duona, vairuotojai kuria krovininius automobilius, važiuoja paimti iš kepyklos duonos, kad ryte užsukę į parduotuvę mes ją rastume šviežią. Arba tos įmonės, kurių veiklos specifika yra tolimųjų pervežimų transporto paslaugos – juk tūkstančiai vilkikų zuja viso pasaulio keliais dieną naktį – dauguma prekių, pasiekiančių galutinį vartotoją, atgabenama būtent visą procesą organizuojant tūkstančiams šios ūkio šakos žmonių. Apskritai skirstant visą ūkį į du pagrindinius kertinius akmenis – prekės ir paslaugos – tiek viena, tiek kita dalis neapsieina be transporto, todėl kartais galite susidurti su industrijoje dirbančiais žmonėmis, kurie, žiūrint iš šono, jaučiasi svarbūs. Jų darbas yra išties svarbus. Lygiai kaip ir mokytojų, policininkų ar gydytojų. Paslaugos turbūt sudaro didžiąją dalį smulkesnių verslų veiklos spektro, kokios jos bebūtų. Tai reiškia įmonių, o tuo pačiu ir žmonių aptarnavimą, kam reikia turbūt daugiau gebėjimų nei pagaminti prekę. Tad transporto paslaugos pelnytai gali būti vadinamos visą šalies ūkį rišančia medžiaga, kuriai, norint sėkmingai konkuruoti tiek vietinėje, tiek globalioje rinkoje, be abejo turės būti skiriamas didžiulis dėmesys, o pati industrija skatinama. Kaip pastaraisiais metais sakė ne vienas žinomas ekonomistas, transporto paslaugas teikiančios įmonės yra mūsų ekonomikos flagmanas ir geriausias pasaulinių pokyčių žvalgas. Juk ir apie artėjančią paskutinę krizę, kurią lyg ir baigėme ištverti, pirmieji trimituoti pradėjo ir jai rengtis skatino būtent transportininkai, kurie bene labiausiai suinteresuoti gamybos ir eksporto vystymu Lietuvoje.