Nuostabus ką tik prasidėjusio rudens vakaras – nors eik, eik eik, kol kelią užtvers betoninės tvoros. Norisi judėti, kažką veikti,pamatyti, pajusti, atrodytu, visas vidus trokšta sugerti rudenį į save…
Tai iš ties nuostabus metų laikas, gali būti, jog net nuostabiausias. Rytais visi bėgame susigūžę link troleibusų, autobusų, mikroautobusų, gal būt nuosavų –busų, slepiame paraudusias nosis giliai šalikuose, keikiame lietų ir net nepastebime gamtos grožio. Įsidienojus pro biurų langus džiaugiamės pasiekiančiais auksinės saulės spinduliais, nostalgiškai žvelgiame tolyn, mėginame suprasti kiek gi tų spalvų nusėdo ant medžių lapų. Išėjus laukan džiugina šiltas vėjalis, ramiai plaukiantys debesys, ramuma, kurią greitai pakeičia audringa ir tamsi naktis. Tada suprantame, kaip svarbu turėti žmogų, kuris sugeba įveikti tą nakties niūratį ir niekad neatsisako tave apglėbti.
Taip, ruduo iš ties nuostabus metas. Jis pažadina gaivališką norą įveikti tas stabdančias betonines tvoras, skatina branginti žmones, kurie teikia šilumą, kažkaip natūraliai ranka siekia romano, o namuose ima tvyroti jaukuma.
Ramūs rudens vakarai iš tiesų padeda pažinti save ir artimuosius, tai tinkamiausias metas susidelioti prioritetus, pradėti senai užmirštus darbus ir mesti tuos, kurie semia iš mūsų energiją. Ruduo tarytu atneša patį Paryžių į mūsų namus, atrodo, net aplinkiniai ima kalbėti visai kitaip, romantikos persmelkta kalba, o tai yra tobulas akstinas peržiūrėti savo paties gyvenimą ir stengtis jį kažkiek pagerinti, šiuo avėju, suparyžinti.
Ruduo tinkamiausias metas laužyti mus kaustančias betonines tvoras, tad pirmyn – darykime tai, ką norime, tai, ko nedrysome anksčiau ir ko nebegalėsime daryti, kai mus įveiks, deja niekaip neišvengiamas, žiemos sustabarėjimas.